Už šio žaismingo, žavingo ir vietoje nenustygstančio dueto santūriai šypsosi jų šeimininkai Toma ir Domas Dabulevičiai.
„Pas mus viskas po du: dvi katės, du šunys ir mudu du“, - šeimyną pristato Toma. Nedaugžodžiaujantis Domas jai pritaria šypsena.
Pokalbyje dalyvauja ir abu keturkojai, kuriuos šeimininkai meiliai vadina lepūnėliais. Ilgą mūsų pokalbį reziumuoja Domo mintis, nusakanti visą žmogaus ir gyvūno ryšio esmę: „Šunys padarė mus geresniais žmonėmis...“ Bet pradėkime nuo pradžių: apie porą ir jos gyvenimą iki atsirandant pirmam šuniui.
Toma
Toma Mingėlaitė - Panevėžio vaikas. Studijuoti į pajūrį atvyko susižavėjusi Klaipėdos universiteto Gamtinės geografijos ir okeanografijos studijomis.
Mokėsi gerai, tad neabejojo, jog stojamieji bus sėkmingi - kitų alternatyvų net nesidairė. Studijos patiko ir sekėsi. Po jų liko dirbti universitete.
Toma Mingėlaitė-Dabulevičienė dabar - KU Jūros tyrimų instituto mokslininkė, gamtos mokslų daktarė, jos tyrimų objektas - Baltijos jūros (ir ne tik) vandenys ir įvairūs fiziniai procesai, mokslininkams ir žmonėms vis dar keliantys daugybę klausimų.
Pastaruoju metu Toma daug dėmesio skiria Klaipėdos universitete diegiamai naujai tyrimų metodologijai - duomenų, gaunamų atliekant stebėjimus iš kosmoso, analizei. Ir bent jau šiuo metu tai daro net nebūdama Klaipėdoje.
Domas
Domas Dabulevičius - diplomuotas inžinierius, šiuo metu dirbantis tarptautinėje kompanijoje Norvegijoje. Taip pat iš Panevėžio ir netgi tos pačios mokyklos.
Gal jums „įvyko“ meilė nuo mokyklos suolo? - smalsauju.
Domas: Ne (juokiasi), aš mokykloje buvau negražus - garbanotas ir be barzdos. Po studijų taip susiklostė, kad susitikome Panevėžy pas bendrus draugus.
Susimatėme per Kalėdas, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš irgi atsikrausčiau į Klaipėdą, 2015-aisiais, kai įvedė eurą...
Ar jau buvote gražus - su barzda ir be garbanų?
Domas: Tada jau su barzda buvau...
Toma: Turiu paaiškinti: Domo močiutė kartą manęs paklausė, kodėl mes mokykloje nedraugavome? Juokais atsakiau, kad tuomet nepatiko, nes buvo su plaukais ir be barzdos...
Tas juokelis iki šiol neužmirštas. Beje, aš rimtai nevertinau, kad iš mūsų susitikimo išsivystys kas nors rimto, bet...
Vienąkart atvažiavo pas mane į Taliną, kur tuo metu stažavausi, kitą kartą. Po metų aš grįžau į Klaipėdą, jis dar po kokių metų pasipiršo. Ir štai, gyvename.
Abu panevėžiečiai, bet tapę klaipėdiečiais, tik šiuo metu gyvenate ne čia?
Toma: Domas netikėtai gavo įdomų darbo pasiūlymą vienoje norvegų kompanijoje. Svarstėme visaip: gal vykti, gal - ne.
Jie sugebėjo Domą įkalbėti. Sutikau laikinai pabandyti pagyventi Norvegijoje. Darbo specifika man leidžia dirbti nuotoliu, tad laikinai esam ten. Kokiems metams, plius minus...
Domas: Buvo galimybė prisidėti prie vieno didžiausių šiuo metu Europoje vykstančių statybos projektų. Norėjosi pabandyti, bet mūsų namai - Klaipėda.
Čia mūsų būstas, draugai ir hobiai. Esu karys savanoris, tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 309 pėstininkų kuopoje, tad labai dažnai grįžtu į Lietuvą.
Kokia tikimybė, kad Norvegija taps namais?
Toma: Jokios. Tai - tik laikinas etapas. Nieko ten blogo, gamta graži, bet čia viskas kitaip... Turbūt skiriasi mūsų kultūra ir be gamtos aš ten didesnių pliusų nematau.
Domas: Mane ten atvedė darbas. Darbas labai geras. Beje, visi ligšioliniai mano darbai buvo ne Klaipėdoje. Kai tik pradėjome draugauti, mano darbas vertė keliauti po Lietuvą.
Po to 3 metus dirbau Švedijoje, dabar - Norvegija. Tik dirbdamas Švedijoje turėjau daugiau galimybių dirbti iš namų Lietuvoje, o šiuo atveju turėjau persikelti svetur.
Daugeliui išvažiuoti ir kurti gyvenimą svetur yra tikslas, o iš jūsų girdžiu priešingą dalyką: kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir čia kurti gyvenimą. Smagu net girdėti...
Toma: Mūsų atveju nebuvo tikslo išvažiuoti kitur užsidirbti daug pinigų. Domui masalas buvo kitoks darbo pobūdis, visiškai kitokia patirtis, kuri būtų neįmanoma Lietuvoje.
Jis čia neturėtų galimybės dalyvauti gręžiant kalnų tunelius. Kalnų neturime. O man tai - patirtis pagyventi krašte, kur graži gamta, pakeliauti po nepažintą šalį.
Domas: Draugaudami kalbėdavome, jog norėtumėm kurį laiką pagyventi užsienyje, bet ne kaip tipiniai migrantai. Niekad neturėjome tikslo užsienyje „kalti“ pinigus: gyvenant kokiame urve, pigiai valgant susipjauti sveikatą ir po to jau grįžti į Lietuvą gydytis. Ne.
Dabar mes gyvename gražioje vietoje, ant fjordo krašto. Daug keliaujame. Susitarimas buvo toks, kad mano darbas ir gyvenimo pokytis neturi kritiškai pakeisti mūsų gyvenimo stiliaus ir kokybės. Turime gyventi patogiai, keliauti, jaustis laimingi.
Ar jaučiatės ten pritapę?
Domas: Tiek dirbant Švedijoje, tiek dabar Norvegijoje į mane kreipiasi vietine kalba. Išvaizda tokia, kad mane laiko vietiniu.
Beje, seniau daryti DNR tyrimai rodo, kad turiu 5 proc. norvegiško kraujo. Man regis, derame prie jų visuomenės, neišsiskiriame.
Priėjome prie temos, kuri buvo pretekstas šiam pokalbiui - jūs ir jūsų augintiniai, kurie dabar taip pat yra migrantai. Iš pradžių socialinių tinklų nuotraukose greta jūsų atsirado miela kalytė Mokka, po gero laiko tarpo - daug didesnis šuo Maikis. Toks buvo jūsų šeimos planas?
Toma: Nieko mes neplanavome. Gal Domas šuns norėjo, aš dvejodavau...
Domas: Tu nedvejodavai, tu sakydavai, kad mes niekada šuns neturėsime.
Toma: Aš sakiau, kad bute šuns neturėsime. Man nelabai patiko mintis apie šuns gyvenimą bute...
Domas: Bet atėjo „korona“... Aš visada širdy turėjau tą svajonę, tik man reikėjo sulaukti, kada Toma palūš.
Gal būtų greičiau palūžusi, jeigu būtume gyvenę erdvesniame name, bet visai netikėtai palaužė pandemija ir vienatvė. Man tada tekdavo dažnai išvažiuoti. Ji likdavo viena. Dėl kelionių apribojimų negalėdavau grįžti. Vienatvė viską išsprendė.
Toma: O tada man išsprūdo garsiai, kad gal tas šuo ir nebūtų blogai. Domas tuomet jau neatstojo. Išsirinkome kokerpudelį.
Man buvo svarbu, kad šuo nesišertų, kad kvapo nebūtų. Bute neturime daug erdvės, o plaukų ir nuo kačių pakako.
Susiradome veislę, kuri neturi šių blogybių. Parsivežėme kalytę iš Lenkijos. Kai grįžome, visą naktį nemiegojau, ką mes padarėme! Bet ji tokia fainuolė ir labai greitai prie mūsų „prilipo“.
Vienas šuo yra rūpestis. Reikia vedžioti, rūpintis, o kaip ryžtis antram?
Toma: Su Maikiu buvo kita istorija. Domas buvo komandiruotėje, man irgi reikėjo savaitei išplaukti į jūrą tyrimams. Aišku, rūpestis, kur padėti Mokką.
Draugė, kuri taip pat turi šunį, sutiko savaitei priimti. Mokytė puikiai ten prabuvo ir, kai jau grįžau, atėjau jos pasiimti, matau, kad jai sunku išsiskirti su tuo šuniuku.
Didžiausia tragedija. Kaip ji staugė, kaip ji liūdėjo. Nešiau namo ant rankų, o ji visa drebėjo.
Tada ir pradėjom kalbą su Domu, kad Mokkai reikia draugo. Kartą pajūryje prie mūsų atbėgo šuo, kurio veislės net nežinojome. Toks garbanotas, gražus ir taip gražiai žaidė su Mokka.
Sužinojome, kad tai ispanų vandens šuo, išsiklausinėjome, kur pirko ir t. t. Kad Domas parašė ir rezervavo šuniuką, sužinojau daug vėliau. Kai pasakė, maniau, kad juokauja. Po kiek laiko pas mus atsirado ir Maikis. Irgi parsivežėme iš Lenkijos.
Vadinasi, Maikis yra Mokkos užgaida, o jūs tik išgirdote ir supratote Mokkos svajones?
Toma: Taip, bet kai atsirado, klausimas, ar Mokka labai apsidžiaugė...
Pavydas?
Toma: Pradžioje buvo sužavėta. Kai nuvažiavome, žaidė, bet kai suprato, kad jis ne tik pažais, bet ir važiuos kartu su mumis, o mašinos gale visada karaliaudavo tik ji...
Susidraugavo pamažu, nors ir dabar dar būna pavydo scenų. Jeigu Maikis atbėga pasiglaustyti, būtinai į tarpą sprausis Mokka: ne, mane glostyk! Bet šiaip draugai. Jeigu kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių juos tenka atskirti, ir vienam, ir kitam kyla panika.
Šuo daugeliui asocijuojasi su nepatogumais ir problemomis. Tai dažniausiai paryškinama, tarsi nematant tos aklos ištikimybės ir absoliučios, besąlyginės meilės, sklindančios iš jų akių. Kodėl viso to prireikė jums? Gal turėjot panašią patirtį vaikystėje?
Toma: Vaikystėje kaime turėjau pudelį. Tik jis nebuvo toks visiškai kambarinis: prie būdos nebuvo rišamas, laisvėje lakstydavo, bet lovoje nemiegojo. Vėliau, kai jau gyvenom mieste, šuns nebuvo - atrodė, kaip čia bute gyvūną laikysi?
Man Toma kartais sako, kad aš pats kaip šuo... Gal ir yra panašumo?
Domas: Man Toma kartais sako, kad aš pats kaip šuo... Gal ir yra panašumo? Vaikystėje buvo keletas šuniukų, bet aš nepamenu, kad jie būtų buvę tokie prieraišūs.
Paprasti, niekuo neypatingi šuniukai, o studijų laikais vienas draugas „užkrėtė“: jam padėjau iš kito miesto atsigabenti šunį ir jis liko mano širdy.
Tik tas šuo buvo per daug pašėlęs. Vengrų vižlas. Tomai šios veislės šunys pasirodė per daug patrakę, o vienas net suėdė jos kojines, taip visiškai sugadindamas veislės reputaciją.
Toma: Ne mano charakterio šuo!
Domas: Renkantis šuniuką, matyt, reikia pasverti lūkesčius. Mūsų noras buvo, kad neturėtume problemų dėl alergijų, nemalonumų dėl kvapo.
Abu mūsų šunys nesišeria, neturi tipinio kvapo, nealergizuoja. Abu sterilizuoti: auginame juos ne tam, kad uždirbtume, nors tokių siūlymų buvo. Jie - mūsų šeimos nariai. Ir Norvegijoje, kai tik yra galimybė, aš juos veduosi į darbą. Ten tai visiškai normalu.
Ar daug savo aplinkoje turite bendraminčių, „sušunėjusių“ žmonių?
Toma: Iš tikrųjų - ne.
O supratimo iš aplinkos šunų klausimu sulaukiate?
Toma: Mūsų aplinka gal irgi iš pradžių nelabai suprato, ką mes čia sugalvojome. Ne vieną, o du šunis turėti, bet kai juos pamato, abejonės dingsta. O svetimi žmonės? Ką jie?
Aplinkos neteršiame, viską po jų surenkame. Jeigu einame į kavines, stengiamės, kad jos būtų lauke, į „Akropolį“ šuniukų nesivedžiojame, nors dabar ir galėtumėme, bet ar pačiam šuniui ten bus smagu? Žiūrim, kad ir jiems būtų patogu.
Esame sulaukę tokių replikų: ką čia auginat šunis, vaikus auginkit... Ir girdėjome tai ir iš išsilavinusių žmonių, iš kurių tokių komentarų nesitikėtum, bet dažniausiai tai vyresnės kartos atstovai, kuriems, matyt, sunku suvokti, kad šuo gali gyventi ir nepririštas prie būdos.
Gal norvegiška aplinka draugiškesnė šunims?
Toma: Nepasakyčiau. Labai panašu. Ir dėl kakučių palikimo - jų, nesurinktų, ten taip pat gana daug.
Socialiniuose tinkluose stebėjau jūsų ir šunelių kelionių užsienyje dienoraštį. Ir šiaip aktyviai dalijatės Mokkos ir Maikio gyvenimu socialiniuose tinkluose? Kodėl? Gal čia slepiasi kokia nors edukacinė intencija?
Toma: Norisi pasidžiaugti. Mūsų artimiesiems įdomu, kaip mums ir jiems sekasi. Nėra tikslo edukuoti, bet galime paliudyti, jog keliauti galima ir su šunimis, kad erdvės tam pritaikytos. Pavyzdžiui, jūros kelte jau padaryta dirbtinė pievutė šuniukams pasisioti.
Yra pakankamai daug augintiniams draugiškų viešbučių, specialių fontanėlių parkuose. Aplinka keičiasi. Ir turbūt reikia dar ir dar kartą visiems šunų nedraugams pasakyti, kad ne šunys dėl paliktų kakučių kalti, o jų nerenkantys šeimininkai. Ant tokių reikia pykti. Šuo čia visiškai nekaltas.
Mes keliones susiplanuojame taip, kaip planuotume ją su vaikais ar jeigu turėtume kokių nors specialių poreikių.
Domas: Mes keliones susiplanuojame taip, kaip planuotume ją su vaikais ar jeigu turėtume kokių nors specialių poreikių. Tad netikėtumų kaip ir nekyla. Kartais už paslaugas augintiniams tenka šiek tiek primokėti, kartais - ne.
Viešbučiai nebijo išauklėtų keturkojų, o muziejai? Esate kultūros žmonės ir keliaudami lankotės juose...
Toma: Kai kur jau yra pagalvota apie lankytojus, keliaujančius su šunimis. Buvome Halštato druskos kasyklose.
Prie jų jau yra įrengti dideli voljerai, kuriuose galima palikti šunis. Jie ten saugūs, gauna vandens. Ten buvome palikę Mokką, kol apžiūrinėjome muziejų.
Dažniausiai lankytinus objektus apžiūrime taip: vienas lieka lauke, kitas eina į vidų.
Domas: Mums sunkiau prieinami kultūriniai dalykai, kurie yra pastatų viduje. Su vaiku galėtum nueiti, o su šuniuku - ne. Tenka ieškoti kitokių išeičių. Dažniausiai lankytinus objektus apžiūrime taip: vienas lieka lauke, kitas eina į vidų.
Kur toliausiai esate nukakę su šunimis?
Toma: Su Mokka mes keliavome iki Kroatijos, o jau drauge su Maikiu - iki Barselonos, o dabar - net iki poliarinio rato. Daugiausiai keliaujame mašina. Keltu naudojomės tik tam, kad greičiau persikeltume per Baltijos jūrą. Važiuoti jie yra įpratę, jiems dėl to jokių problemų nekyla.
O likti namie?
Toma: Likti namie vieniems nepatinka. Jie puikiai žino mūsų rutiną. Jeigu išeisi iš namų kaip į darbą, viskas gerai, bet jeigu savaitgalį ir netipiniu laiku, jiems kyla daug klausimų...
O kaip jie paklausia?
Toma: Jie viską supranta ir turi savo priemonių. Mokka, kad nebūtų palikta, ima loti. Ir dabar, kai ruošėmės eiti, Mokka bėga prie manęs, prie Domo, kad tik nebūtų palikta. Gudri kaip lapė.
Panašu, kad supratimas abipusis: jūs suprantate jų kalbą, jie - jūsų. Prisiminkime skaudžią patirtį, kuomet vos nepraradote Maikio, jaunučio, ką tik įsigyto šuns. Jam įgėlė erkė ir dėl jo gyvybės kovojote lyg dėl artimo žmogaus.
Domas: Manęs nebuvo Lietuvoje. „Eilinį“ kartą.
Toma: Aš turėjau dalyvauti organizacijos „Niekieno vaikai“ suvažiavime Birštone. Paprašiau sesės, kad ir ji ten su šeima atvažiuotų ir su šunimis pabūtų. Mačiau, kad Maikis vakare lyg ir pavargęs. Ryte gaunu žinutę iš sesers su nuotrauka, kur Maikio prisisiota vonia. Didelė kraujo bala. Sekmadienis. Šešta valanda ryto. Panika. Ieškom internete, kas gali padėti.
Nerandam. Galiausiai „išgūglinom“ kliniką Kaune, kuri dirba ir savaitgaliais. Sesers vyras nuvežė mus su Maikiu ten. Kraujo tyrimai patvirtino, kad turim erkių sukeliamą babeziozę. Pasirodo, raudonųjų kraujo kūnelių labai mažai, net lašinės negali statyti, nes dar labiau išskystintų kraują. Sako: reikia kraujo perpylimo. Bet kur to kraujo gauti? Vieną dozę turėjo patys.
Sulašino. Nepadėjo. Ryte sako, kad reikia dar kraujo. Tada sužinojom, kad Kaune yra veterinarijos vaistinė, kuri kartais turi šuniukų-donorų kraujo. Gavome ten. Ačiū Dievui, antras perpylimas padėjo, trečiojo jau nebebūtų galima daryti. Maikis pradėjo žvalėti.
Aš kone savaitę ten gyvenau, kol Maikis apsveiko. Tuomet jau gydymą tęsėme čia. Ir visi sako, kad Maikį išgelbėjo sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės: jį nuvežėme kaip tik į tą kliniką, kuri specializuojasi ir turi gerą įrangą babeziozei identifikuoti. Pataikėme į vienintelę vietą, kuri galėjo jį išgelbėti.
Domas: Ši liga dažniausiai pažeidžia vidaus organus ir pasekmės jaučiamos visą gyvenimą. Maikiui pasisekė. Kažkokiu stebuklingu būdu ši baisi liga jam nepažeidė jokių vidaus organų.
Toma: Ir dar norėjau pasakyti: ko mes į tą Barseloną važiavome? Nes Domas sergančiam Maikiui pažadėjo: Maiki, jeigu tu pasveiksi, tu nuvažiuosi į Ispaniją. Tai ir važiavome.
Jūs kažkaip sužinojote, kad Barselona yra Maikio svajonė?
Domas: Jis yra ispanų vandens šuo. Tai aš jam pažadėjau, kad jeigu jis pasveiks, mes būtinai su juo nuvažiuosim į Ispaniją.
Toma: Taip, mes tikrai esam išprotėję!
Ir ką? Nuvažiavote. Gal ten Maikis ispaniškai loti pradėjo?
T: Nepradėjo, bet ir metro, ir funikulieriumi važiavo, nuėjo prie Šv. Šeimynos bažnyčios. Taip, bepročiai mes!
Gal jūs po tokių patirčių jau galite paaiškinti šuns ir žmogaus ryšį: kurie kuriuos padaro geresnius?
Toma: Nežinau. Juk būna ir blogų žmonių, kurie turi šunis. Juos skriaudžia, muša, palieka.
Domas: Aš manau, kad mus šunys padarė geresniais žmonėmis.
Toma: Ir šiaip nebuvom blogi...
Domas: Bet jie mus kaip porą sujungė labiau. Tikrai daugiau laiko praleidžiame kartu, drauge vaikštome, bendraujame.
Bet jeigu sąžiningai sąžiningai - ar jie jums netrukdo gyventi?
Toma: Sąžininga būtų pasakyti taip: jie mums koreguoja gyvenimą. Mes turime apie juos pagalvoti ir kartais ieškoti sprendimų.
Domas: Išmokome gyvenimą susidėlioti ne tik apie save, bet ir apie šunis. Nėra taip, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie juos, bet visada apgalvojame, ką galim nuveikti drauge.
Jeigu keliautumėme su vaikais, pasirinktume, kur jiems geriau ir įdomiau, dabar renkamės, kur mums geriau su šunimis. Realiai mūsų socialinis gyvenimas dėl šunų nenukentėjo. Ir į miestą išeiname, ir su draugais susitinkame, ir keliaujame, ir hobius turime.
Toma: Gal jie terapiniai? Kurį laiką pas mus gyveno ukrainiečiai. Buvom priėmę tris šeimas, bėgusias nuo karo. Iki šiol gauname laiškus su klausimais, kaip gyvena mūsų Mokka, kaip Maikutis. Žmonės atvažiavo iš krizinės situacijos, o čia prie jų pribėga ir prisiglaudžia Mokka. Iš karto visiems jaukiau.
Dramatiškiausią jūsų pulko istoriją aptarėme, na, o koks būtų linksmiausias nuotykis?
Domas: Toma, papasakok, kaip paukštį gaudei...
Toma: Man nebuvo juokinga... Tradiciškai viskas pas mus nutinka, kai man reikia kur nors išvažiuoti ir Domo nėra namie. Anksti rytą turėjau išvykti į studijų mugę Vilniuje, o Domas turėjo grįžti tos pačios dienos vakarą.
Susiruošiau prie jūros, kad gerai išvedžiočiau šunis ir jie ramiai sulauktų Domo. Dar buvo žiema. Kai žmonių nėra, pajūryje paprastai paleidžiu šunis. Ir staiga Maikis pamato kirą. Jis skrenda palei jūrą. Maikis akis įsmeigė į jį ir bėga iš paskos. Aš jį šaukiu. Nereaguoja.
Kaip užhipnotizuotas lekia paskui paukštį. Aš iš paskos. Su žieminiais rūbais, karšta. Mokka irgi iš paskos su triukšmais. Maikis, matau, pamažu virsta į mažą taškelį, kurį vos ne vos matau. Man panika, kad pamečiau šunį. Pabėgti jau nebegaliu.
Visokių minčių galvoj: gal skambinti Domui, bet kaip jis tam oro uoste padės? Gryna neviltis... Tik žiūriu: paukštis parskrenda atgal, o jam iš paskos - ir Maikis. Aš šaukiu jį. Negirdi. Užrėkiau taip garsiai, ir jis tarsi būtų pabudęs... Sustojo. Susipakavome greitai.
Maikiui prigrasinau, kad niekad daugiau nuo pavadėlio neatrišiu, ateiname į automobilių stovėjimo aikštelę, o ten mergina... Visa sukaitusi, išprakaitavusi.
Sako man: „Na, ir prisilakstėm...“ Man toks klaustukas: o kur tu lakstei? Pasirodo, kai Maikis nubėgo į tolį, kur aš jo nebemačiau, jos šuo taip pat pradėjo bėgti paskui kirą ir Maikį, ji - iš paskos. Tad jeigu tądien kas nors pajūryje visą šį pasilakstymą būtų filmavęs, būtų turėjęs „gyvą“ komediją.
Mergina sako: „Ačiū Dievui, kad jūsų šuo apsisuko, aš savąjį galėjau pagaut.“ Aš mintyse padėkojau kirui, kad jis apsisuko... Nuo tada Maikio aš nebepaleidžiu, Domas - taip, jo labiau klauso.
Suprantu, kad yra reikalų, kai reikia suvaldyti juos du?
Domas: Išmokome. Iš pradžių buvo iššūkių. Dabar viena ranka juos laikai, o su kita dar ir telefoną gali paminkyti.
Kaip juos palepinate?
Toma: Mokka yra kamuolių fanė. Kai pas mus atsikraustė ukrainietės, po kiek laiko paklausė, kodėl mes šaldytuve laikome kamuolius. Sakau, neįdėkite vieną kartą ir suprasite.
Kamuolį gali paslėpti kur nori, giliai spintoje ar užkelti aukštai, Mokka juos užuodžia ir los tol, kol tą kamuolį gaus. Šaldymo kamera yra vienintelė vieta, kuri, matyt, nepraleidžia kvapo ir galima ramiai gyventi. Kitaip šuo nesisios, nekakos, nevalgys, kol neišsireikalaus to kamuolio. O Maikis labai mėgsta valgyti...
Nepasakytum pagal sudėjimą...
Domas: Prižiūrime. Judrūs jie pas mus. Daug laksto. Plaukioja.
O kaip jie jus lepina?
Toma: Dėmesiu, Mokyte, ar ne? Meile. Ateina, prisiglaudžia.
Domas: Lovoje šildo, kai šalta.
Toma: Ir šiaip tokie fainuoliai. Visą laiką pakelia nuotaiką.
Neišsigandote dviejų meilės generatorių, tai gal bus ir trečias?
Toma: Ne. Trečio šuns nebus, bet laukiame pirmojo... O kada nors, tikiuosi, bus ir antras. Juk pas mus šeimoje visko po du.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą