Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos naujosios knygos „Emilis ir stebuklingas futbolo kamuolys“ personažas Emilis irgi apie tai svajoja. „Bet ir aš vaikystėje norėjau tapti geriausias!“ – sako rašytojas, kurio knygų vaikai ypač laukia.
Naujausios T. Dirgėlos knygos, kurią piešiniais iliustravo Vytautas Rudys, personažas Emilis – tikrų tikriausias išradėjas, nors jam ir nepavyko sukurti guminukų aparato, kuriame guminukai nesibaigia, o balsu valdomas jo dronas-papūga išmušė klasės langą.
Emilis vis tiek tiki, kad slapti išradimai mokyklos draugams įrodys, jog jis nėra nevykėlis. Taigi, berniukas sugalvoja tapti geriausiu pasaulio futbolininku. Tam jam reikalingas stebuklingas futbolo kamuolys.
Vaikams nuo septynerių metų skirtas juokingas ir smagus pasakojimas išties kalba apie kur kas svarbesnius dalykus. Juk dažnai artimas ir mylimas žmogus suteikia daugiau džiaugsmo ir šilumos nei mėginimai būti tuo, kas nesi.
„Kiekvienoje knygoje yra dalis manęs, neabejotinai, – pripažįsta vaikų rašytojas T. Dirgėla. –Vaikas irgi svajojau būti geriausias, bet vėliau man kažkodėl ėmė atrodyti, kad kur kas svarbiau, nei būti geriausiam, atlikti gerą darbą.
Vaikštinėdamas Palangos gatvėse, pamatęs pakeldavau kokią numestą šiukšlę ir laukdavau, kol man nutiks kažkas labai gero. Tikėjau, kad gėris grįžta dar didesniu gėriu.“
Knygos personažui Emiliui futbolo kamuolys turėjo padėti iškovoti geriausiojo vardą. Ką reiškia būti geriausiam Tomui? „Mažas galvodavau, kad būti geriausiam yra nuostabu, visi tavimi žavisi, tave myli.
Kai tampi geriausias, supranti, kad visa tai yra ir didžiulė atsakomybė – žinomas vaikų rašytojas juk negali važinėti dviračiu be šalmo, kokiu gi pavyzdžiu vaikams tapsi?!
Man atrodo, kad svarbu būti geriausiam smulkmenose, kasdienybėje. Tai padeda žvelgti plačiau, apsidairyti aplinkui, pastebėti kitus žmones. Už tikslą dažnai kur kas svarbesnė yra kelionė į jį“, – neabejoja rašytojas.
Paklaustas, ar vaikystėje žaidė futbolą, Tomas pasakoja daugiau laiko skirdavęs krepšiniui: „Palangoje, prie močiutės namų, buvo krepšinio aikštelė.
Su draugais leisdavome joje ištisas dienas, žaisdavome netgi žiemą, nusivalę sniegą. Netoliese buvo ir didžiulė aikštė, milžiniška pieva, joje berniukai gainiodavo kamuolį. Kai mums pabosdavo krepšinis, eidavome žaisti futbolo.“
Futbolo kamuolys, kaip ir bet koks kitas kamuolys, įsitikinęs Tomas, nėra tik daiktas ar žaidimo įrankis.
Jame gali kauptis daugybė prisiminimų – ir gražių, ir skaudžių: netikėti įvarčiai, pirmą kartą už tvoros nuskriejęs kamuolys, kurio pasiimti eini pas piktą kaimynę, konfliktas su draugu, saldus susitaikymo jausmas, kantrybė, gebėjimas išlaukti momento ir pagaliau įmušti įvartį.
Knygą apie krepšinį Tomas jau seniai parašė. Istorija apie Emilį ir jo stebuklingą futbolo kamuolį atsirado tada, kai susitikimuose vaikai pradėjo rašytojo klausti, o kada jis parašysiantis knygą apie futbolą. „Negalėjau atsispirti jų prašymams, – šypsosi Tomas, – o čia dar Europos futbolo čempionatas.“
Prisiekęs sau, kad stebės visas čempionato rungtynes, Tomas pripažįsta, kad visų pažiūrėti nepavyko, bet svarbiausioms – pusfinaliams ir finalui laikas jau suplanuotas.
Užtat Tomui pavyko su „Vilnius football academy“ vaikais išbėgti į futbolo aikštelę ir sužaisti smagias, skaityti knygas įkvepiančias rungtynes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą