Ūkį paveldėjęs Algirdas svajoja apie mūza tapsiančią moterį: „Gyventi vienas nemoku“

Apie tokią meilę svajoja visi, o projekto dalyviai, nepaisant skaudžių praeities išgyvenimų, yra pasiruošę karščiausiais jausmais patikėti ir vėl.

Šio vakaro laidoje projekto vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė apsilankė pas visus keturis ūkininkus. Žiūrovai ne tik pamatė, kaip visi jie gyvena, bet ir išgirdo apie slapčiausius jų troškimus.

O kol iki premjeros dar liko keletas akimirkų, kviečiame atviram Algirdo pasakojimui – nuo to, kaip jis netikėtai tapo ūkininku, iki to, kodėl moteris, apie kurią jis svajoja, turėtų tapti jo mūza.

Ūkininku tapti nenorėjo

Savo gyvenimą su ūkiu Algirdas pradėjo sieti vos prieš 10 metų, kai grįžo į Lietuvą. Tiesa, tokie kardinalūs pokyčiai buvo netikėti ir jam pačiam, nes savęs Lietuvoje jis nei matė, nei įsivaizdavo.

„Viskas išėjo taip, kaip ir visuomet gyvenime – netikėtai ir spontaniškai. Iš dėdės, kuris pasimirė, paveldėjau ūkį, visą techniką – taip ūkininku tapau visiškai nieko apie tai nesuvokdamas. Viską pradėjau nuo nulio“, – pasakoja jis.

Vyras neslepia, kad pradžia ūkyje buvo be galo sunki, mat savęs Algirdas nelaiko nei technikos, nei žemės žmogumi. Todėl į puikiai ūkyje besisukančius kaimynus jis kadaise žvelgė su pavydu, o pats visa tai netgi buvo sugalvojęs mesti.

„Ūkį paveldėjau su 20 karvių – man buvo katastrofa, kad jomis reikia rūpintis minutė į minutę. Negalėjau niekur išvykti iš namų. Bet nuo to laiko, kai prieš 4–5 metus karves pardaviau ir vietoje jų pradėjau auginti kiaules, pradėjau skaitytis poniškas ūkininkas. Su kiaulėmis yra labai lengva – jas gali šerti skirtingu laiku ir jos nieko nepasakys, pletkų tikrai neišnešios“, – šiandien juokiasi Algirdas.

O štai dabar, bėgant laikui ir lavinant savo įgūdžius, Algirdui ūkyje darosi vis lengviau. „Tiesa, kai paveldėjau seną namą, mes ten gyventi nesiruošėme – tam paprasčiausiai nebuvo sąlygų. Vienkiemyje nebuvo nei vonios, nei tualetų. Tikrai norėjau iš ten bėgti. Bet, po kurio laiko, nusprendžiau pasilikti – ypač, kai viskas po truputį ėmė darytis lengviau“, – pasakoja jis.

Dabar vyras ne tik remontuoja visą senąjį namą, bet ir pradėjo mėgautis savo gyvenimu vienkiemyje. „Tai suteikia savas privilegijas – esi nepriklausomas, tavęs niekas nemato. Kai ieškojau namo prie Kauno, Kulautuvoje jau vieną buvau radęs – ketinome jį pirkti.

Tačiau tuomet supratau, kad ten iš visų keturių pusių yra kaimynai. Negalėčiau išeiti nei padainuoti, nei parėkauti. O savo vienkiemyje galiu daryti viską“, – šiandien šypsosi jis.

Nepaisant ūkio darbų, randa laiko net knygos rašymui

Ir nors ūkis dabar užima didelę dalį Algirdo kasdienybės, jis neslepia – jo gyvenime dar niekuomet nėra buvę taip, kad kažkam laiko neliktų. Pastarojo jis turi visuomet – ir visai nesvarbu, jei dėl mėgstamų veiklų kartais tenka prarasti kelias valandas miego.

„Šiuo metu rašau jau antrąją knygą bei du metus intensyviai organizuoju keliones po Lietuvą. Tačiau jos skiriasi nuo tų, kurias siūlo kitos kelionių agentūros. Pagrindinis mano kelionių akcentas yra susitikimai su gyvais žmonėmis.

Tai – kuriantys žmonės arba tokie, kurių gyvenimai mus įkvepia. Kai žmonės pamato jų aplinką, gyvenimą ir šeimas, visa ši patirtis tampa labai įdomi. Aš neskiriu dėmesio dvarams, piliakalniams ar bažnyčioms, nes visa tai negyva.

Esu toks, kuris kaifuoja nuo bendravimo su žmonėmis. Ne nuo kalnų, ežerų ar kitko, ką yra sukūrusi gamta“, – apie netikėtas savo veiklas pasakoja vyras.

Pats Algirdas save apibūdina kaip nekantrų ir paniškai eilių nemėgstantį žmogų. Taip pat – kaip karštakošį, kuris neretai priima neapgalvotus sprendimus.

„Pirmiausiai padarau, o tik tuomet pagalvoju. Paskutinis pavyzdys buvo tada, kai metus laiko dalyvavau aukcione. Jį laimėjus, 50 metų gavau 4000 hektarų miško. Ką dabar su visu tuo darysiu, pradėjau galvoti tik tuomet, kai visa tai man atiteko. Todėl tai – viena iš mano gyvenimo bėdų“, – sako vyras.

Gyventi vienas nenori – ieško mūzos

Kaip ir daugeliui iš mūsų, meilė Algirdo gyvenime yra labai svarbi. Kaip sako pats, jis – ne vienišius. O ir gyventi vienas pripažįsta nemokantis.

„Yra vyrų, kurie moka daryti valgyti, yra labai tvarkingi, savarankiški. Aš daug ko nemoku, o ypač – gaminti. Moku išsikepti kiaušininę, bet ir tą pačią neskaniai (juokiasi). Nemoku gražiai susidėti drabužių, o kelnes neseniai lyginau pirmą kartą po 20 metų.

Taip pat nemoku sodinti gėlių – daržus atvažiavusi pasodina mano mama. Jei ji nepasodintų, aš visiškai nieko nedaryčiau“, – pasakoja jis.

Tačiau kur kas svarbiau nei šios priežastys, anot Algirdo, yra dvasinės – vyrui reikalinga moteris, kuri galėtų tapti jo mūza. „Kai rašiau savo knygą, buvau įdėjęs skelbimą, kad man reikalinga moteris kelioms dienoms – tam, jog su manimi nuvažiuotų prie jūros ir padėtų užbaigti knygą. Kelios moterys atsiliepė, bet, aišku, niekas su manimi nevažiavo“, – juokiasi jis.

Vyras gyvenime pripažįsta mylėjęs stipriai ir ne kartą, todėl puikiai žino, kaip smarkiai jam reikalinga meilė.

„Man pačiam savo gyvenime daug nereikia. Aš nesiekiu didelių turtų ar brangiausių mašinų, nors gyvenime buvo ir toks momentas, kai turėjau galimybę viską nusipirkti ir sau, ir žmonai, ir meilužei. Tačiau mano gyvenime siekis ne tas. Bet kuriame amžiuje reikalinga turėti žmogų, kuris būtų artimas sielai“, – atvirauja jis.

O kad sielos iš tiesų susijungtų, anot Algirdo, svarbiausia, jog žmonės vieni kitiems būtų įdomūs. „Jei keletą minučių pasikalbėjus su žmogumi aš pamatau, kad man yra neįdomu, aš su juo bendrauti daugiau nenorėsiu.

Net jei tai būtų gražiausia moteris pasaulyje. Visos kitos savybės yra sąlyginės, tačiau svarbiausia – įdomumas. Nekalbu apie išsilavinimą, nes ir pats esu nieko nebaigęs. Prie moters turi traukti, tu turi jos norėti – tau turi būti su ja įdomu.

O kokie klubai ar krūtinė – to nepasirinksi. Juk ir mes, vyrai, vienas plikas, o kitas – garbanotas“, – sako jis.

Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir Algirdui yra tekę patirti skausmingai pasibaigusius santykius. Vis dėlto vyras teigia, kad dabar, projekte tikėdamasis sutikti antrąją pusę, baimės ir vėl nudegti jis neturi.

„Viena moteris, kuri vėliau tapo mano žmona, buvo visapusiška gražuolė. Net dalyvavo gražuolių konkurse. Tačiau viskas buvo gerai tik tol, kol aš buvau verslininku.

Praėjus trims metams, kai viskas apsivertė ir mano verslas dingo, meilė, nepagrįsta pinigais, tapo trapi. Supratau, kad ta moteris mane pamilo kaip verslininką, kuris turi pinigų, gali nupirkti automobilį ar apartamentus miesto centre.

O kai viso to neliko, laukti 10 metų, kol aš vėl atsistosiu ant kojų, ji nenorėjo. Tačiau, nepaisant to, nudegti nebijau – toks gyvenimas ir be reikalo niekas nevyksta. Viskam, kas vyksta, yra kažkoks logiškas atsakymas“, – įsitikinęs jis.

O ar Algirdas projekte sutiks savo taip trokštamą mūzą, sužinokite laidoje „Ūkininkai ieško meilės“.