Violeta Mičiulienė: Klaipėda sugrąžino meilę teatrui
Žinau, kad Klaipėda jums - ne tik Lietuvos miestas prie jūros. Su uostamiesčiu jus sieja ypatingi jausmai ir sentimentai. Ir ta meilė truko tikrai ilgiau nei trejus metus?
Mano santykiai su Klaipėda turi tęstinumo programą. Po ilgo laiko aš ir vėl sugrįžau į šį miestą paragauti to, kuo nespėjau pasimėgauti jaunystėje. Klaipėdoje režisūros mokslus krimsti pradėjau 1984 metais.
Čia ištekėjau, pagimdžiau Kupiškyje, o po to ir vėl grįžau statyti baigiamąjį spektaklį.
Tegul neįsižeidžia klaipėdiečiai, bet šis miestas neskuba keistis ir tai yra komplimentas jam. Nes jame aš vis dar atpažįstu savo jaunystę.
Klaipėda buvo, yra ir liks gražiausių mano metų miestu.
Ką pamenate iš tų tolimųjų studijų metų? Kas nutiesė kelią į teatrą?
Įstojau mokytis pas profesorių ir teatro legendą Petrą Bielskį, baigiau pas kitą teatro šviesulį, profesorių Gediminą Šimkų.
Mokė mane ir aktorė Nijole Sabulytė. Esu jiems labai dėkinga už tai, kad manimi tikėjo net tada, kai aš pati savimi netikėjau.
Dabar jau nėra ko slėpti - per visus tuos mokslo metus man gal kokius keturis kartus grėsė pašalinimas iš studentų sąrašų. Mokiausi aš labai gerai, bet drausmė...
Kartą mes, keli kursiokai, nusprendėme išplaukti į Švediją ir šovė mintis pavogti katerį. Nežinojome, nei kur ta Švedija, nei į kurią pusę plaukti, svarbu buvo, su kuo atlikti tą istorinį plaukimą. Aišku, mus pagavo.
Dar pamenu, kaip į mūsų vieną balių atėjo kursiokas, kurio nekvietėme, nes jis buvo totalus vagis. Plaukdamas per staliukus nuo kažkurio nukniaukė butelaitį ir atseit atsinešė dovanų. Kavinėje kilo audra, kažkas iškvietė policiją.
Mums tas vagis liepė bėgti. Buvau vienintelė kompanijoj su rankine, tai jis tą butelį man į rankinę įmetė. Bėgu, o viskas iš rankinės į šonus tik taškosi, tik taškosi.
Staiga aš suprantu, kad reikia sugrįžti ir išsiaiškinti, kas atsitiko, juk nepadariau jokio nusikaltimo! Tai ko bėgu?! Sugrįžau, o kavinės klientai rodo pirštais, sako - va, šita!
Iki šiol galvoju - kodėl Dievulis man siųsdavo ir tokias situacijas, ir tokius draugus?
Esu toks sūkurys, kuris nesuvokiamu būdu pritraukia pačias kvailiausias situacijas ir nesąmoningiausius įvykius.
Kai skaitau jūsų įrašus „VIPirmadienio“ puslapyje, suprantu, kad ir dabar dažnai atsiduriate ne ten, kur norėtumėte, ir ne su tais, su kuriais ramiai kavą gertumėte.
Esu toks sūkurys, kuris nesuvokiamu būdu pritraukia pačias kvailiausias situacijas ir nesąmoningiausius įvykius.
Tų istorijų yra tiek daug, kad visų net nespėju aprašyti. Kartais aš įsivaizduoju, kaip Dievas ryte sukviečia visus angelus, jie geria arbatą ir kalbasi apie tai, kas tai durnei dar galėtų atsitikti.
Aš net duonos negaliu ramiai nueiti nusipirkti. Buvo toks atvejis, kai vakare išėjau duonos, o grįžau naktį visa suodina, dūmais prasmirdusi, nes lydėjau giminaitę pas draugę, o eidamos pamatėme gaisrą, iškvietėme gaisrininkus ir puolėme kelti miegančius šeimininkus. Tai jūs man pasakykite, kaip vaikai gali gyventi su tokia motina?
Kartais aš įsivaizduoju, kaip Dievas ryte sukviečia visus angelus, jie geria arbatą ir kalbasi apie tai, kas tai durnei dar galėtų atsitikti.
Bet juk išgyveno? Ir, kaip suprantu, iki šiol turite išsaugoję be galo gražų, tvirtą ryšį?
Mano santykis su vaikais - ypatingas, nes esame "drožėjų" šeima. Čia yra paveldima.
Iš šalies, matyt, nekaip atrodo, bet jei galime vienas kitą per dantį patraukti - tai net seilės tįsta, kaip smagu!
Toks jau yra mūsų bendravimo stilius. Štai ir šiandien vienas sūnus skambina iš užsienio. "Drožia" žodžiais mamą, net dūmai rūksta, paskui aš jam atgal. Ir taip gerai pabendravome!
Nerami prigimtis prieš keletą metų ir vėl jus patupdė į studentišką suolą. Ir kam jums to reikėjo?
To paties manęs ir tėvelis klausė. Vienu metu mokiausi ne tik teatrologijos, kitame fakultete dar studijavau psichologiją, pedagogiką ir didaktiką.
Tai tėtis sakydavo, kad, matyt, turiu tokią svajonę, jog po mirties ant paminklo iškaltų mano diplomą ir parašytų, kad štai šita boba tai numirė besimokydama. O aš sakydavau: "Teti, toks yra mano judėjimas."
Vienu metu mokiausi teatrologijos, prižiūrėjau aklą tėtį, važinėjau į koncertus. Mano diena prasidėdavo taip: pabundu, sėdu į autobusą, bėgu į paskaitas, po pietų bėgu per tiltą į kitas paskaitas, po paskaitų šoku į automobilį ir važiuoju į kokį Joniškį koncertuoti, grįžtu į bendrabutį paryčiais, dar pasimokau, keliuosi 6 ryto ir toliau varau į paskaitas.
Tėčiui sakydavau, kad ir į doktorantūrą eisiu, tai jis man atgal: "Ne pas doktorantūrą tu eik, o pas daktarą."
Teatrologijos magistro važiuodavau mokytis į Klaipėdą turėdama tikrą studento bilietą, man buvo jau gerokai per 50.
Tas bilietas garantavo daug nuolaidų ir į parodas, ir į teatrą, o staiga ištiko pandemija ir pasinaudoti studentiškoms privilegijomis negalėjau.
Tiesa, kartą važiavau autobusu ir išdidžiai pakišau vairuotojui tą studento bilietą. Pažiūrėjo žmogus, pakraipė galvą ir burbtelėjo, kad tokio keisto neįgaliojo pažymėjimo dar nėra matęs.
Ką dar, be diplomo, jums davė sugrįžimas į mokslus?
Per tą laikotarpį aš susigrąžinau meilę teatrui ir supratau, kad Klaipėda - teatro miestas.
Kiek daug spektaklių aš jame pamačiau! Iki antrojo mano sugrįžimo į Klaipėdą tarp manęs ir teatro žiojėjo duobė. Buvau labai pavargusi nuo beskonybės, kuri scenoje tiesiog vešėjo.
Su kursiokais mes išlaikėme nuostabų ryšį, organizuojame susitikimus, net į Londoną buvome išskridę klausyti miuziklo.
Susiorganizavime ekskursiją po atnaujintą Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Išbraidėme jį visą nuo požemių iki salių. Kokio grožio šis pastatas!
Gal Klaipėdoje gimė ir jūsų monospektaklio idėja "Pabaisų nebus"?
Ne, šis spektaklis gimė per žmones, kurie viską už mane padaro, man belieka tik sudėlioti taškus.
Mirė tėtis, po to išėjo ir mano katė, mano paslaugų atsisakė vienas portalas, kuriam rašiau, tuo pat metu nulaužė mano feisbuko paskyrą su šimtais tūkstančių sekėjų (vėliau geri žmonės man ją sugrąžino). Ir staiga - aš niekam nereikalinga!
Spjaunu į viską ir pasiėmusi paskutinius pinigus su draugėmis skrendu švęsti gimtadienio į Romą. Romoje pačią pirmą dieną romų tautybės atstovė iš manęs pavagia visus pinigus ir pasą.
Sėdžiu naktį svetimoje šalyje ir galvoju: gerai, Dieve, viską suprantu - čia yra ženklas, bet koks? Ir čia pat stabdau - nesakyk, Dieve, nieko, nes jei išgirsiu atsakymą, tai bus šizofrenija, palauk, aš tuoj pati sugalvosiu!
Ir sugalvojau - jei pas mane šiukšlynas ir nėra vietos, tai neatsiras jos ir dovanai. O jei va taip viską iššlavė, vadinasi, atlaisvino vietą didžiai dovanai ir aš ją tuoj gausiu.
Grįžusiai iš kelionės po dviejų dienų viena kursiokė pasisiūlė tą dovaną padovanoti - ji nori man padėti pastatyti spektaklį. Sausio pradžioje iš ryto nuo 10 val. iki 16 val. sėdau ir surašiau tekstus.
Taip gimė spektaklis. Tą pačią dieną išvažiavau pas draugę į Pasvalį. Kol miegojau, naktį ji parinko muziką, o ryte jau pradėjome repetuoti. Ir štai, sausio 3 dieną įvyko pirmoji repeticija, o vasario 22 dieną - premjera.
Statkevičiaus neperspjoviau, bet visi kiti tegul eina parūkyti.
Praėjo beveik dveji metai, jau suvaidinau 148 spektaklius. Su juo buvau pakviesta į mėnesį trukusias gastroles JAV. Važiavau į Norvegiją, Airiją, dar laukia kelionė į Daniją. Čikagoje surinkau dvi pilnas sales.
Statkevičiaus neperspjoviau, bet visi kiti tegul eina parūkyti.
Kaip sau aiškinate tokią spektaklio sėkmę JAV?
Pavargę nuo plastiko žmonės grįžta prie natūralių, paprastų ir tikrų dalykų. Amerikoje jie turi viską, ir gali pamatyti tai, kas yra geriausia ir moderniausia pasaulyje, bet jei mano spektaklis, kuriame vaidinu pati viena be jokių mandrybių, surinko pilnas sales, tai reiškia, kad žiūrovai ilgisi bendražmogiškų, amžinųjų vertybių. Mes pamažu grįžtame prie šaknų.
Tai gal ir knyga greitai pasibels į pasaulį? Jūsų įrašais feisbuke džiaugiasi tūkstančiai skaitytojų.
Kol kokia kaimynė Marytė spausdavo ir klausdavo, kada gi bus knyga, tol muisčiausi, bet dabar prie sienos mane prirėmė leidykla, tad nebeturiu kur dėtis, teks gimdyti.
Beje, kažkada seniai, gal prieš 18 metų, Naglis Šulija peržiūrėjo mano horoskopą ir pasakė, kad jis yra beveik identiškas Jurgos Ivanauskaitės horoskopui. Pagal jį - mano gyvenimo didysis pašaukimas yra rašymas.
Kaip aš juokiausi! Klausiau, kur man rašyti - gal ant tvorų ar sienų? O paskui atsirado feisbukas ir jau dabar Šulija gali iš manęs juoktis. Puoliau rašyti, nes nerašyti negaliu - kitaip sprogsiu.
Esu smulkmenų Dievas, pamatau skruzdę ar kokį akmenį - iškart gimsta istorijos. Per mane eina srautas minčių, man nieko nereikia galvoti - tik užrašyti. Esu tokia kažkam iš aukščiau labai įdomi priemonė, per kurią ateina informacija.
Violeta, jumyse telpa visas teatras, nes jūsų tekstuose ir juoko, ir ašarų yra po lygiai.
Man labai patinka žodžių transformacija. Kai pagaunu žodį, visaip jį vartau, lukštenu, ieškau skambesio. Įsiklausykite į žodį "tragikomedija". Yra tragedija ir komedija, o ne atvirkščiai. Visuomet humoras buvo prasčiokų privilegija, o tragedija nuo antikos laikų tarsi buvo aukščiau. Esu žmogus be filtrų, tarsi vanduo.
Nežinau, ko manyje yra daugiau, tačiau tiksliai galiu pasakyti, kad humoras visą gyvenimą gelbėjo iš įvairiausių bėdų ir nemalonių situacijų.
Dėkoju visiems, kurie mane mušė, spardė, kankino, žeidė ir žemino, nors ir labai skaudėjo, bet jie buvo žmonės, padėję man suprasti, kokia esu iš tiesų. Jei ne jie, taip ir būčiau neišmokusi kovoti už save, būčiau ir toliau visiems pataikavusi, pirkusi dėmesį ir meilę.
Šių žmonių dėka supratau, kad su mumis yra kaip su batais - kai nusiperki dėvėtus už kelis eurus, tai ir nešioji bet kaip, o kai sumoki kelis šimtus eurų, saugai, valai, vertini.
Taip ir su žmogumi - kaip save pateiksi, taip tave ir vertins, o jau tau rinktis, kokia batų pora esi - už kelis eurus ar už kelis šimtus eurų. Jei eini per pasaulį galvą nuleidusi ir visu kūnu tarsi sakai "atsiprašau, kad esu", tai skleidi aukos kvapą, kurį visi labai greitai užuodžia.
Ar šiandien per pasaulį einate aukštai iškėlusi galvą ir esate ta batų pora už kelis šimtus eurų?
Viena draugė psichologė gerai pastebėjo, kad mano spektaklis yra psichoterapija ir man, ir visiems žiūrovams.
Kiekvieną kartą eidama į sceną aš išlaisvėju, nebijau drąsiai pasakyti, kaip jaučiuosi ir kur klydau.
"Paleidimas" - pats nuostabiausias žodis. Mes turime paleisti save, nes, gerai pagalvojus, nieko neturime - tik save, o mūsų gyvenimas - mūsų rankose.
Man labai patinka vienas pasakojimas. Eina du draugai, vienas iš jų pagauna drugelį, laiko delnuose ir klausia - atspėk, gyvas jis ar miręs?
O pats tyliai sau galvoja, jei jis pasakys, kad gyvas, aš jį suspausiu ir bus miręs, jei pasakys, kad miręs - imsiu ir paleisiu.
O tas, kurio klausiama, ima ir atsako - viskas tavo rankose! Tai va.
Ar daug turite savo rankose?
Turiu daugiau, nei esu nusipelniusi. Ir vis galvoju, kad tik spėčiau tai išdalinti. Matyt, už visas tas skaudžias pamokas dabar pareina dovanos.
Pastebėjau, kad žmogaus gyvenimas yra dalinamas per pusę, viena pusė - dovanos, kita - pamokos. Ir atvirkščiai.
Tad man Dievulis atseikėjo ne jaunystėje, o dabar. Žinau, kad liko nedaug laiko, o norisi dar tiek padaryti, suspėti, išdalinti ir dėkoti tiems, kurie buvo mano gyvenime tada, kai aš buvau niekas.
Mūsų pareiga - dėkoti savo mokytojams. Buvo toks atvejis, kai aš skundžiausi savo sūnui, jog viena mano garsi mokinė niekur viešai nemini, kad aš ją mokiau ir tiek daug jai atidaviau.
Sūnus man ir šovė - o kada tu, mama, skambinai ir dėkojai savo mokytojams? Ir gavusi per žandą aš pradėjau skambinti. Šiaip, be progos.
Kaip gera girdėti, kai mano dėstytojas Petras Bielskis sako, kad po mano skambučio jis lyg ant sparnų skraido visą mėnesį!
Štai kam reikia mūsų dėmesio. Tiems žmonėms, kurie vieną dieną tampa nematomi. Skambinkime ir kartokime, kad juos matome.
Juk jie tiek mums atidavė iki tos dienos, kai pasiekė savo ramybės salą. Juk viskas - mūsų rankose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą