Violeta Repčenkaitė apie tris santuokas, naują mylimąjį ir ką šneka žmonės: net juokinga girdėti
(1)Jos pačios kelias nebuvo lengvas: trys santuokos, pasibaigusios skausmingai, toksiška patirtis ir septyneri vienatvės metai ją atvedė į naują santykį. Žinoma moteris juokauja, kad per tuos laisvės metus gerbėjų netrūko ir ji galėjo ištekėti dar tris kartus, bet vietoj to pasirinko nueiti tą sąmoningumo kelią, kurio niekas kitas už ją nenueis. Dabar ji sutiko vyrą, su kuriuo nereikia žaisti žaidimų – jis priima ją tokią, kokia ji yra, su visa jos gyvenimo patirtimi ir vaikais.
Apie Violetos gyvenimo vingius, skaudžias, bet reikalingas patirtis, sąmoningumo kelią ir naują širdies draugą skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Priminkite, kaip jūs atsiradote modelių pasaulyje?
Aš palydėjau draugę į modelių mokyklą. O ten esanti mokytoja pasiūlė man irgi prasieiti podiumu. Po visko ji man sako: „Tu, zuiki, ateik kitą kartą.“ Pamačiau, kad ji mane pastebėjo, palaikė ir tai įkvėpė pradėti modelio darbą. Taip prasidėjo pamokos, madų šou. Tada papuošiau 1994 metais „Panelės“ viršelį. Po jo gavau pasiūlymą iš jau rimtesnės modelių agentūros ir taip viskas užsisuko. Į užsienį pirmą kartą išvykau būdama 15 metų – į Italiją. Dirbau Romoje ir Milane. Taigi darbas su užsieniu prasidėjo būtent tada. O kai man buvo 19 metų, mane pastebėjo belgų fotografas ir tapau jo mūza.
Tais laikais, kai pradėjote važinėti po užsienį, buvote dar paauglė. Ar nebuvo baimės tėvams, kad gali kažkas nutikti esant vienai?
Gyvenimas mane saugojo nuo tų dalykų. Visi darbai, kuriuos gaudavau, buvo susiję su modelio darbu. Taip, turėjau pasirinkimą nueiti kitu keliu, nes būdavo net per fotosesiją pasiūloma taurė šampano, bet buvau sąmoninga paauglė. Kai tau yra 15 metų, dažnai gauni pasiūlymų po darbo važiuoti į vakarėlius. Bet aš buvau aiškiai nusibrėžusi sau ribą, kad atvykau čia dirbti. Be to, ten nesijaučiau esanti tokia saugi, kad galėčiau eiti su nežinomais žmonėmis į neaiškias vietas. Kasdien skambinausi su tėvais ir natūraliai nesinorėjo nukrypti nuo savo profesinio kelio. Tėvų įdiegtos vertybės mane saugojo.
Vėliau įkūrėte savo modelių agentūrą. Ar ten jūsų merginos irgi susidūrė su tomis pačiomis problemomis?
Taip, aš galvojau, kad tikrai įmanoma jas apsaugoti, bet visgi didelę įtaką turi ir kiekvienos merginos auklėjimas, jos vertybės. Būdavo visko, pavyzdžiui, skambina man mergina paryčiais ir sako: „Mane draugas meta iš namų. Ką man daryti?“. O veiksmas vyksta Milane ir tu nieko negali padaryti. Tada man buvo 24 metai, jau laukiausi savo pirmagimio Mato. Supratau, kad jei noriu ramiai išnešioti ir pagimdyti vaiką, reikia savo įmonę parduoti. Modelio agentūros darbe yra tikrai daug žmogiškojo faktoriaus, užsimezga ne tik dalykiniai santykiai su merginomis, bet ir žmogiški, o ta atsakomybė už jų likimus man tapo per didelė. Bet žinojau, kad daugelis agentūrų dirba be sąžinės, kol modelis tau neša didelius pinigus, tol jie patenkinti ir niekas nežiūri, kas vyksta tos merginos gyvenime bei nesigilina į jos priklausomybes ar paklydimus.
Kaip sekėsi derinti motinystę ir darbus?
Kai gimė Matas, labai mėgavausi motinyste. Net močiutė man primindavo, kad jai vaikystėje sakydavau: „Aš tai turėsiu penkis vaikus.“ Kai Matui buvo, berods, 8 mėnesiai, gavau pasiūlymą sudalyvauti laidos „Super.lt“ atrankoje, kurią laimėjau ir pradėjau dirbti jos vedėja. Teko derinti motinystę ir darbus.
Be modelio darbo išbandėte ir kitas profesijas.
Iš tikrųjų jaunystėje norėjau labai stoti į aktorinį, bet mama atkalbėjo. Bet vis tiek aktorinis atėjo pats pas mane: teko vaidinti seriale „Julija“, o modelio darbas panašus į aktorės, nes vis turi įkūnyti skirtingą moters tipą. Labai džiaugiuosi save išbandžiusi įvairiose profesijose.
Kaip gavosi, kad nusprendėt gyventi Maltoje?
Su antruoju vyru turėjome planą apsižiūrėti gyvenimo sąlygas Italijoje, vykome paatostogauti su dviem mažais vaikais. Bet oro sąlygos buvo tokios nepalankios, kad nusprendėme persikelti į Maltą. Tai buvo lemtingas kelionės posūkis. Turėjau labai intensyvų laikotarpį televizijoje ir modelio karjeroje, todėl Malta tapo ramybės prieglobsčiu, nusiraminimo vieta, kur bandžiau susivokti, kas aš esu ir ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo. Maltoje radau gilesnį žmogišką ryšį tarp žmonių, ko man turbūt trūko lekiant per gyvenimą. Tačiau tuo metu išgyvenau ir be galo sunkų etapą – griuvo mano antroji santuoka, o skyrybos vėliau vyko jau Maltoje. Nebuvau rami – priešingai, jaučiau, kad žemė slysta iš po kojų. Tai buvo labai skaudus gyvenimo lūžis ir be galo sunkus etapas mano gyvenime.
Pakeisti šalį nėra lengva – tai išbandymas šeimai, ypač su mažais vaikais. Kaip tai atlaikėt?
Taip, teisingai. Abiem su buvusiu vyru buvo šokas: tu supranti, kad gali remtis tik vienas į kitą, nes neturi jokių artimųjų, jokios aplinkos, kuri tave palaikytų. Be to, reikia susirasti gyvenamą vietą, naujus darbus... Tiesiog mums kaip porai, buvo per daug iššūkių ir išsiskyrė mūsų gyvenimo užsienyje vizijos. Dėl aplinkinių nuomonės galėjau likti su bet kuriuo iš vyrų ir gyventi toliau, tačiau nebuvau laiminga. Tuo metu dar savęs taip gerai nepažinojau, todėl rinkdamasi šiuos vyrus ne visada supratau, kokio žmogaus iš tikrųjų man reikia, kad galėčiau kurti laimingą gyvenimą. Bet ateina momentas, kai turi būti sąžininga prieš save ir pripažinti, kad šalia tavęs nėra tas žmogus, su kuriuo nori nugyventi savo gyvenimą. Man didžiausia išdavystė sau yra tada, kai du žmonės gyvena atskirus gyvenimus po vienu stogu ir apsimeta, kad viskas gerai. Aš niekada nenorėjau taip gyventi. Lengvų kelių niekada nesirinkau – visada rinkausi tiesą, net jeigu ji būdavo labai skaudi.
Nesuklysiu sakydama, kad likti vienai svetimoje šalyje su dviem vaikais yra didžiulis iššūkis. Ar tai buvo viena iš sunkiausių situacijų gyvenime? Nesinorėjo grįžti namo?
Taip, buvo beprotiškai sunku. Mačiau šilto ir šalto... Po šito „šalto dušo“ supranti, kad kitų nuomonės tau nesvarbios ir visos smulkmenos nereikšmingos – tai negali daryti įtakos mano gyvenimo kokybei. Mama siūlė grįžti į Lietuvą, bet jaučiau, kad Maltoje turiu patirti savo asmenines patirtis, kad ir kaip būtų sunku. Negalėjau pasirinkti lengviausio kelio, turėjau tapti gydytoja pati sau.
Kai kurie komentatoriai jums priekaištauja dėl tų trijų santuokų. Ką galite jiems atsakyti?
Net juokinga tuos priekaištus girdėti, nes gyvenimą gyvenu ne dėl kitų, o savęs pačios. Išeiti tris kartus iš santuokų – labai sudėtingas dalykas, tikrai ne kiekviena turėtų tiek drąsos. Trys santuokos – tai trys skirtingi gyvenimo etapai. Pirmieji santykiai prasidėjo labai anksti, kai buvau penkiolikos, todėl mane vedė labai tyras jausmas. Į tai reikėjo atkreipti iš karto dėmesį, bet pasitikėjau savo emocijomis, o ne savo intuicija, vidumi. Antrą kartą buvo skirtingos gyvenimo vizijos su buvusiuoju. O trečią kartą irgi dar nekreipiau dėmesio į „raudonas vėliavas“. Bet aš visada rinkausi tiesą, pagarbą sau, savo ir vaikų ramybę. Aiškiai supratau, kad gyvenimas neturi būti kančia. Praradęs ryšį su savimi, tu pasirenki ir netinkamą partnerį. Todėl sakau visoms moterims: būtina atkurti ryšį su savuoju „aš“, gamta, intuicija ir t.t. Aš irgi atradau save iš naujo tik per paklydimus, karčias patirtis, sveikatos negalavimus – tai nebuvo lengva. Per sunkiausias patirtis ir ieškojimus į mano gyvenimą atėjo praktikos, mokėjimas susikurti vidinę ramybę, iš to natūraliai išplaukė sąmoningumo stovyklos moterims, kurias organizuoju Maltoje. Be to, turiu internetinės prekybos verslą violetaeshop.com.
Sakėte, kad buvo sveikatos problemų nuo visų pergyvenimų. Kas tai buvo ir kas padėjo?
Kilo panikos priepuoliai, skrandžio rūgštys... Bet supratau, kad vaistų ar psichologo man nereikia. Turėjau vidinės stiprybės atkurti ryšį su savimi, o šiame kelyje mane vedė ir dvasiniai mokytojai, iš kurių gavau daug žinių apie ajurvedą ir jogą. Šios praktikos man padėjo nusiraminti ir geriau suprasti save. Bet, žinoma, kai žmonės jaučiasi visiškai bejėgiais, tada būtina kreiptis pagalbos. Sakau moterims: jei nebėra ką saugoti, reikia išeiti iš santykių, nes jau ir pats kūnas pradeda sirgti, rodyti ženklus, kad yra blogai.
Vieni iš jūsų santykių buvo ypač toksiški. Kaip atpažinti, kad, pasirodo, tu gyveni su vyru narcizu?
Tai nenutinka per dieną ar mėnesį. Žmogus stebėtinai ilgai ir meistriškai sugeba būti su kauke. Siaubūnas gali slėptis ir po gražaus, charizmatiško vyro išvaizda. Aš visada turėjau aukštą savivertę, bet tuo atveju atrodė, kad galiu padėti žmogui pasikeisti. Bet po to supratau, kad gelbėdamas kitą, tu pats pradedi skęsti. Todėl tu turi išeiti iš santykių, kurie tave naikina ar žaloja, nereikia savęs apgaudinėti tuščiomis viltimis.
Ar dabar turite širdies draugą?
Po pastarųjų skyrybų buvau viena septynerius metus. Per tuos metus galėjau ištekėti dar tris kartus, jei būčiau norėjusi, nes gerbėjų netrūko (juokiasi). Bet tai buvo savęs papildymo, išsigryninimo, sąmoningumo etapas. Kai užsipildai save kaip indą ir būni pasiruošęs meilei, tada ir ateina tavęs vertas vyras. Taip nutiko ir man. Sutikti vyrą, kuris atliepia tavo vertybes, suvokimą, sąmoningumą – gyvenimo dovana.
Septyneri metai yra tikrai nemažai. Koks buvo tas pasimatymų laikas?
Tų norinčių pradėti santykius buvo ne vienas. Tačiau jau po pirmo pasimatymo dažnai suprasdavau, kad nieko gero iš šios pažinties nebus. Man visada buvo svarbu būti sąžiningai prieš save ir kitą žmogų. Aplinkiniai kartais sakydavo: „Koks fainas vyras, kodėl tau vis neįtinka?“. Tačiau jis tiesiog buvo ne mano žmogus – ir kas iš to, kad jo finansinė padėtis gera? Kam reikalingi pinigai, jeigu nėra dvasinio ryšio? Man svarbiausia buvo santykis ir tikras jausmas. Todėl nebesižavėjau vyrų potencialu ar pavienėmis jų savybėmis – išmokau matyti žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, jeigu vyras per pasimatymą nepaklausia apie tavo gyvenimą, vaikus ir tai, kas tau svarbu, man tai jau yra didelė „raudona vėliava“, rodanti, kad šis žmogus greičiausiai nebus tau tinkamas. Linkiu moterims pasimatymuose tiesiog gerai praleisti laiką ir nieko per daug nesitikėti. Stebėkite vyrą – kaip jis kalba, kaip elgiasi, kaip bendrauja. Jeigu matote, kad jis jums netinka, netęskite pažinties. Aš pati be vaizdo pokalbio prieš susitikdama gyvai iš vis neičiau į pasimatymą (šypsosi). Kitu atveju – tai tiesiog laiko gaišimas. Tas mano „reels“ stipriai supykdė vyrus, nes po tokių pasisakymų jų šansai gerokai sumažėjo (juokiasi).
Jūs esate įkvėpimas moterims virš 40-ties, kurios išsiskyrusios ir turi vaikų, nes yra toks stereotipas, kad „manęs niekas neims“.
Niekur nereikia skubėti. Kaip ir minėjau, svarbiausia, susivokti, rasti ramybę savyje, eiti link sąmoningumo. Pavyzdžiui, aš visai nespraudžiau savęs į laiko rėmus, tiesiog žinojau, kad kažkada sutiksiu tą žmogų. Taip ir įvyko (šypsosi).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą