Vytaras Radzevičius į senelių namus norėjo jau būdamas 20-ies

„Visos mano turimos santaupos skirtos pensijai, apie kurią pradėjau galvoti labai anksti. Būdamas vos 20-ies, apsilankiau Danijoje ir mane sužavėjo tenykščių senjorų gyvenimo būdas: daugybė įvairiausių veiklų, bendravimo, nuoširdaus džiaugsmo. 

Tuomet tai pasirodė kaip kita planeta, pamenu, net pats užsimaniau į senelių namus“, – kvatoja Vytaras. 

Pasak jo, tuomet ir užgimė mintis, kad savo senatve reikia rūpintis iš anksto. Daugybės kelionių metų šią mintį stiprino ir kitos pamatytos šalys, išgirstos žmonių istorijos. 

„Mėnesį yra tekę dirbti burlaivio virėju Karibų jūroje. Ten bet kuriame uoste – daugybė žmonių, jachtomis tiesiog plaukiojančių tarp skirtingų salų ir nuostabiai leidžiančių laiką. Paklausus, kuo jie užsiima, labai dažnai išgirsti išdidų atsakymą „I am retired“ (Aš – pensijoje!). 

Tada nuvažiuoji į Esvatinį (valstybė Pietų Afrikoje, buvęs Svazilendas) ir matai senyvus, suvargusius žmones, kiekvieną dieną priverstus galvoti, kaip išgyventi, nes pajamų neturi nei jie patys, nei jų vaikai“, – pasakoja V. Radzevičius, pridurdamas, kad Lietuva neabejotinai priklauso Europos turtingųjų klubui, nors šį faktą mes pernelyg dažnai ignoruojame ir tikrai ne visada vertiname. 

Darbo stažas – nuo 16 metų 

Pirmieji darbai, už kuriuos gavo atlygį, V. Radzevičiaus gyvenime atsirado dar besimokant mokykloje, maždaug 16-os metų. Studijuojant įvairios veiklos pamažu daugėjo, darbai tapo stabilesni. 

Žurnalistas ir keliautojas patenka į tą lietuvių kartą, kurio pilnų darbo duomenų „Sodroje“ nebuvo – ir dėl sovietinių laikų „darbo knygelės“ administravimo specifikos, ir priverstinės tarnybos sovietų armijoje. 

„Kai man buvo maždaug 30 metų, apie 1998-uosius, tvirtai nusprendžiau susitvarkyti visus šios srities dokumentus. 

Vargo buvo nemažai, užtat dabar galiu džiaugtis, kad dar nesulaukęs pensinio amžiaus, jau turiu visą pensijai reikalingą darbo stažą. Galėčiau daug ir nuobodžiai – lyg koks įkyrus senis – pamokslauti apie tai, kad darbas žmogų puošia. 

Bet iš tiesų esmė ne darbe, o galimybėse laisvai kurti geidžiamą gyvenimą ir finansinę gerovę sau ir savo šeimai. Kažkada išgirdau frazę, kad žmogus subręsta tuomet, kai ima galvoti apie ateitį, apie rytdieną. Matyt, vis dar bręstu, nes pastebėjau, kad su kiekvienu gimtadieniu apie rytdieną vis daugiau galvoju ir pats“, – prisipažįsta V. Radzevičius. 

Būtent tai, jo nuomone, ir yra viena svarbiausių finansinių ir apskritai gyvenimo pamokų: kilus mintims ar klausimams apie ateitį, į jas nenumoti ranka, o iš karto imtis veiksmų. 

„Manau, svarbiausia yra neatidėlioti ir į visą gyvenimo perspektyvą pažvelgti kuo plačiau. Čia kaip krepšinyje ar futbole – nepakanka matyti vien kamuolį. Reikia matyti ir visą aikštę, kitus žaidėjus, krepšius ar vartus. Nepakenktų ir trenerius išgirsti – o tada ateis ir laimėjimai“, – įsitikinęs Vytaras. 

Savo pensijai jau pasiruošęs Vytaras jos laukia ramiai 

Kalbėdamas apie lietuvių rūpestį savo pačių ateitimi, Vytaras pabrėžia finansinio ir investicinio raštingumo bei aiškios, platesniam žmonių ratui suprantamos ir aktualios informacijos trūkumą. 

„Be šių dalykų rizikuojame savo senatvę užkrauti ant vaikų pečių. To labai nenorėčiau – pavyzdžiui, diktatoriaus Saparmurato Nijazovo laikų Turkmėnistane buvo bandymų apskritai panaikinti pensijas – neva senyvus tėvus privalo išlaikyti vaikai. O jei žmogus neturi vaikų?“, – retoriškai klausia Vytaras. 

Vis tik jis nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad situacija, gal ir pamažu, bet gerės. 

„Prisiminkime – juk palyginti visai neseniai svajojome apie pragyvenimo lygį „kaip Vakaruose“ ir tos svajonės neatrodė labai pasiekiamos. Bet visaverte Vakarų Europos dalimi tapome kur kas greičiau nei tikėjomės. Manau, kad panašiai bus ir su Lietuvos žmonių atsakingu investavimu į savo pačių ateitį ir asmeniniu rūpesčiu savo senatve“, – viliasi V. Radzevičius. 

Apie būsimą savo senatvę antroje pensijų sistemos pakopoje papildomai kaupiantis žinomas vyras galvoja ramiai. Didžiąją laiko dalį dabar leisdamas gamtoje, savo ūkyje su šeima, V. Radzevičius sakosi gyvenantis tokį gyvenimą, kokio ir norėtų bei neketina jo keisti ir išėjęs į pensiją. 

„Savo pensiją būtent taip ir įsivaizduoju: laisvas laikas kūrybai, bent dalis savo paties užsiauginto maisto, grynas oras, laisvalaikis gamtoje, kelionės, sveikatingumas ir, žinoma, bendravimas – draugai, artimieji, daug gerų emocijų ir nuobodus svarstymas, kur ir kokiais būdais dar būtų galima panaudoti savo pensiją“, – sako V. Radzevičius.