Nors vienos iš jų monarchėmis tapo kaip teisėtos sosto įpėdinės, o kitos šią privilegiją įgijo ištekėdamos už didingų valdovų, tačiau jos neliko vyrų šešėlyje ir tapo istorinėmis ikonomis.
Interneto knygynas „Patogu pirkti“ dalinasi įdomiausiais faktais apie žinomiausias moteris valdoves, palikusias pėdsaką istorijoje.
Elžbieta II
Neseniai pasaulį sukrėtusi Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II-osios mirtis privertė iš naujo pasidomėti jos asmenine gyvenimo istorija ir jos keliu iki sosto.
Ar žinojote, kad 70 metų soste išbuvusi karalienė yra ilgiausiai šalį valdžiusi ir beveik ilgiausiai pasaulyje karaliavusi monarchė? Ją lenkia tik Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 72 metus.
Dar vienas įdomus faktas yra tai, jog Elžbieta II turėjo lietuviško kraujo. Pasirodo, jog britų karalienė turėjo sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o tarp jos protėvių būta ir Gediminaičių dinastijos atstovų.
Paskutiniajai Anglijos karalienei švenčių taip pat nestigdavo – ji švęsdavo net du gimtadienius. Karalienė gimė 1926 m. balandžio 21 d., tačiau oficiali šventė įvyksta tik antrąjį birželio šeštadienį – šią tradiciją 1748 m. pradėjo karalius Jurgis II.
Jis gimė lapkritį ir, kadangi oras nebuvo palankus viešoms šventėms, nusprendė savo gimtadienį švęsti geresniu metų laiku.
Karalienė Viktorija
Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės karalienė Viktorija valdė šalį 1837-1901 m. ir buvo laikoma ilgiausiai šalį valdžiusia monarche iki Elžbietos II, pralenkusios ją šešeriais valdymo metais. Vis dėl to, šios karalienės gyvenimas yra ne ką mažiau įdomus.
Karalienė Viktorija – šių laikų vestuvių tradicijos pradininkė. Kai karalienė ištekėjo už princo Alberto 1840 m., tuomet buvo įprasta, kad nuotakos vestuvėms pasipuošia spalvingomis suknelėmis.
Vis dėl to, savo vestuvių proga monarchė norėjo apsirengti baltai ir paprašė svečių atvykti su kitų spalvų apdarais, kad neatitrauktų nuo jos dėmesio. Nuo pat karališkųjų vestuvių, ši tradicija gyvuoja iki šiol.
Dar vienas įdomus faktas apie karalienę Viktoriją – per visą jos valdymo laikotarpį, į jos gyvybę buvo pasikėsinta net 8 kartus. Galiausiai, siekiant ją apsaugoti, karalienei buvo suteiktas „neperšaunamas skėtis“, kurį ji nešiojosi kartu su savimi per oficialius renginius.
Rašytoja ir istorikė Lucy Worsley savo romane „Karalienė Viktorija“ narpliojo monarchės gyvenimo istoriją ir ieškojo atsakymų į klausimus, kokia iš tiesų buvo ši moteris.
Ji sirgo pogimdyvine depresija ir kovojo su baimėmis, būdama vienu labiausiai stebimu žmogumi pasaulyje.
Remdamasi istoriniais šaltiniais, karalienės asmeniniais laiškais bei dienoraščiais, autorė vaizduoja karalienę kaip stiprią ir ištvermingą moterį, tačiau tuo pačiu ir paprastą žmogų, su savais džiaugsmais ir nusivylimais.
Imperatorienė Sisi
Elžbieta Vitelsbach – galingiausio Europos monarcho, Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I žmona. Įdomu tai, jog imperatoriene Sisi vadinama valdovė net neturėjo tapti šio monarcho išrinktąja. Imperatorius turėjo vesti Elžbietos seserį Eleną – mielą išauklėtą damą, tačiau ugninga gražuolė Elžbieta sužavėjo valdovo širdį ir šis nutarė vesti ją.
Imperatorienė Sisi buvo laikoma viena gražiausių XIX a. Europos aristokračių, tačiau į savo grožį ji įdėdavo ir nemažai pastangų – nuolat laikydavosi dietų, stengėsi nevalgyti mėsos, maudydavosi alyvuogių aliejaus voniose ir sverdavosi tris kartus per dieną.
Didelį vaidmenį jos grožio ritualuose vaidino ir sporto užsiėmimai – visose jos rezidencijose būdavo įrengtos sporto salės, o savo ryto rutinas imperatorienė pradėdavo nuo gimnastikos pratimų.
Jaudinančią monarchės istoriją aprašo amerikiečių žurnalistė Allison Pataki knygoje „Imperatorienė Sisi“ bei jos tęsinyje „Sisi. Vienišoji imperatorienė“.Nors jos santuoka su Austrijos-Vengrijos valdovu įvyko iš tyros meilės, dvaro gyvenimas ir jo intrigos greitai įsuko ir jaunąją Elžbietą. Nors imperatorienė neilgai trukus užkariavo savo pavaldinių širdis, tačiau visiems matomas dailus jos fasadas slėpė sudėtingą asmenybę.
Jekaterina II
Viena garsiausių Rusijos imperatorienių, prieš tai žinoma kaip kunigaikštytė Sofija Augusta Frederika Angelt Cerbskietė, neturėjo nė lašo rusiško kraujo ir nemokėjo rusiškai.
Tapusi Jekaterina II ir, ištekėjusi už caro Petro I, carienė ne tik puikiai išmoko rusų kalbą, bet ilgainiui pelnė vis daugiau paramos ir prielankumo iš caro dvaro, o tuo metu Petro I įvaizdis vis labiau menko.
1762 m. Jekaterina II suorganizavo perversmą prieš savo vyrą ir perėmė sostą, priversdama carą pasirašyti aktą, kuriame jis „savo noru“ atsisako sosto. Neilgai trukus nuverstas imperatorius žuvo, o po perversmo Jekaterina II valdžioje išbuvo 34 metus ir tapo ilgiausiai tarnavusia Rusijos valdove moterimi.
Jekaterina II taip pat išgarsėjo dėl savo pomėgio vyrų draugijoms. Dažnai vienu metu ji turėdavo net po kelis meilužius. Dėl jų dovanojamos meilės ji savo meilužius „lepindavo“ – paskirdavo jiems aukštas pareigas arba dovanodavo didelius dvarus.
Puikų carienės paveikslą pavaizdavo menotyrininkė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė dilogijoje „Petro imperatorė“. Daugybę liaupsių susižėręs autorės kūrinys skaitytojams leidžia įsijausti į Jekaterinos II išgyvenimus ir išvysti pasaulį jos akimis.
Apie įspūdingą carienės gyvenimą taip pat rašė ir Pulitzerio premijos laureatas Robertas K. Massie istoriniame pasakojime „Jekaterina Didžioji. Moters portretas“. Šioje knygoje skaitytojai gali nusikelti į XVIII a. ir susipažinti su detalia Rusijos monarchės istorija bei jos įtaka tuometiniam pasauliui.
Barbora Radvilaitė
Lenkijos karalienės, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės gyvenimas apipintas daugybe mitų ir legendų. Viena žymiausių moterų Lietuvoje laikoma Barbora buvo išsilavinusi ir išskirtinio grožio, tačiau, jai susipažinus su Žygimantu Augustu, gyvenimas greitai pasikeitė.
Slapta Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santuoka taip šokiravo lenkų ir lietuvių aukštuomenę, kad pradėjo sklisti gandai, jog Barbora miškuose surinktas žoleles naudojo apžavams ir taip apkerėjo Lenkijos karalių ir LDK kunigaikštį, kad šis nusprendė ją vesti.
Nepatenkinta buvo ir karaliaus motina Bona Sforca. Manoma, jog Barborą ištiko mirtis būtent jai prikišus nagus ir užnuodijus kunigaikštienę. Dar viena dažnai spėjama Barboros mirties priežastis buvo sifilis.
Provokuojantį tyrimą apie šios išskirtinės moters gyvenimą atliko lenkų istorikas Zbigniev Kuchowicz knygoje „Barbora Radvilaitė“. Jo teigimu, nors Barbora ir nelaikoma monarche, ji nepasižymėjo kaip ryški valdovė bei nedalyvavo mūšiuose, tačiau vis tiek tapo tyrinėjimo objektu žymiausiems istorikams ir mūza daugeliui menininkų.
Istorikas savo knygoje supažindina skaitytojus su Radvilų gimine, Žygimanto ir Barboros pažinties istorija bei taip pat pasigilina į Lietuvos moterų papročius, tyrinėdamas aplinką, kurioje užaugo Lenkijos karalienė.
Taip pat skaitykite
