Arūnas Pilibaitis: Pirmas laivas net neturėjo pavadinimo, tik numerį - 0021
(1)„Kažkuriais metais, kai dirbome Siera Leonėje, ėjome su tralu, priplaukė su valtimi dviese. Vienas su Kalašnikovo automatu mojuoja, kad sustočiau.
Rodau, kad negaliu, nukris tralas ant dugno, suplėšysiu. Bet kai virš galvos paleido seriją iš automato, iš karto sustojau. Užlipo į laivą, prisikrovė pilną valtį žuvų ir nuplaukė“, - pasakoja A. Pilibaitis.
61 metų A. Pilibaitis - klaipėdietis nuo gimimo. Jam mūsų mieste viskas patinka, nes jis yra jo patriotas. Kapitonu tapo 2010 metais. Šiuo metu vokiečių kompanijos laivu plukdo konteinerius. Pastaruosius dvejus metus jo laivas į Klaipėdą užsuka kas dvi savaites. Jau 15 metų jis dirba toje pačioje vokiečių kompanijoje.
Kas lėmė jūsų sprendimą būti jūrininku?
Pirmą kartą laive lankiausi, kai man buvo ketveri metai. Mama kurį laiką dirbo virėja žvejų kolūkio laive, išeidavo į jūrą. Dar iki mokyklos pralįsdavau pro tvorą ir patekdavau į laivus, ten turėjau pažįstamų.
Mano jaunystėje buvo labai madinga būti jūrininku. Mes, klaipėdiečiai, matydavome jų gyvenimą. Klasėje buvo daug klasiokų, kurių tėvai buvo jūrininkai. Su ta profesija buvau gerai susipažinęs, tad apsispręsti buvo gana paprasta.
Ar tiesa, kad jūreiviai tais laikais, kai grįždavo iš reiso, viename taksi važiuodavo patys, o kitame - jų kepurės?
Taip, taip, o trečiame - lagaminai (juokiasi).
Kokius mokslus baigėte?
Aš stojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą 1982 metais. Mano kursiokų tik pusė buvo lietuviai, nes mokytis reikėjo rusų kalba. Buvo vaikinų iš Mažeikių, Zarasų, iš įvairių Lietuvos miestelių. Bet daugelis jų netapo jūrininkais, nes stojo todėl, kad nereikėtų eiti į armiją, o jūra jiems nepatiko.
Tais metais, kai aš stojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, įstojo 100 žmonių, po trejų metų liko 51, o paskui dar nubyrėjo.
Tais metais, kai aš stojau, įstojo 100 žmonių, po trejų metų liko 51, o paskui dar nubyrėjo.
Aš Jūreivystės mokyklą baigiau du kartus. Pirmą kartą įgijau laivavedžio specialybę. Pradėjau nuo mažųjų žvejybos tralerių šaldytuvų. O antrą kartą mokiausi tam, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą ir galėčiau tapti normalių laivų kapitonu. Iš viso mokiausi septynerius metus.
Kur atlikote pirmą praktiką?
„Atlantik“ tipo traleryje „Diplot“ (prietaisas gyliui jūroje matuoti - aut. past.) prie Afrikos krantų. Jis priklausė Rygos mokomųjų laivų bazei. Gerai prisimenu, kad kapitonas buvo socialistinio darbo didvyris (juokiasi).
Pirmą kartą išplaukiau į jūrą 1983 metų gegužę. Laive buvo 115 žmonių: 45 praktikantai ir 70 įgulos narių. Keturiose kajutėse gyvenome po 10 žmonių, o vienoje - penki. Mes ir mokėmės, ir dirbome žuvies ceche, vienu žodžiu, buvo linksma. Suprantama, patyriau daug įspūdžių.
Kaip jūs patekote į Rygą?
Mes, laivavedžiai, kiekvienais metais turėdavome pusės metų praktiką. Nuveždavo į Rygą, ir viskas. Ten buvo visų mokomųjų laivų centras, netgi burlaivio „Sedov“.
Jūrlige sirgote?
Tai, galima sakyti, yra asmeniškas dalykas, priklausantis nuo kiekvieno organizmo atskirai. Manęs tas supimas nepaveikė labai stipriai.
Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti?
Oi, jis net pavadinimo neturėjo. Tai buvo 30 metrų ilgio mažasis žvejybos traleris, kurio numeris 0021. Jis priklausė Okeaninio žvejybos laivyno bazei ir dirbo Angoloje. Aš į jį patekau 1985 metų rudenį. Jis buvo pats seniausias laivas ir vienintelis be pavadinimo, visi kiti laivai turėjo pavadinimus.
Tuo metu su mažais laivais dirbome prie Afrikos krantų ir gaudėme įvairias žuvis: ir prie Angolos, ir prie Gvinėjos Bisau, ir prie Mauritanijos, ir prie Siera Leonės. Dabar tokių žuvų net nebėra, kokias mes tada gaudėme.
Vietiniai chuliganai įlipa į laivą, sugriebia švartavimosi lyną ir šoka už borto.
Vietiniai chuliganai lipdavo į laivą ir vis taikydavosi ką nors pavogti - sugriebia švartavimosi lyną ir šoka už borto. Siera Leonėje su jais tiesiog karas vykdavo.
Šilta ten buvo kiaurus metus, linksma, įdomu, nes buvau jaunas.
Dirbau tol, kol atsirado Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė „Jūra“, tada patekau į didesnius laivus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas pradėjo byrėti. Dar porą reisų padariau su „Superatlantik“ tipo laivu „Žemaitė“, tuo 1994 metais ir baigėsi mano žvejybiniai nuotykiai.
Paskui papuoliau į „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivą „Marijampolė“, dirbau tanklaivyje „Linkuva“ prie Afrikos krantų. O pas vokiečius dirbti pradėjau nuo 1999 metų, gana ilgai pas juos buvau kapitono vyriausiuoju padėjėju. Dirbau pakaitomis trijuose ar keturiuose laivuose, o dabar jau nuolatos būnu viename laive.
Koks reisas labiausiai įsiminė?
Kai dirbau Angoloje, tame mažiuke laive. Kas tris - keturias dienas užsukdavome į uostą. Ten buvo toks kaip pas mus žvejų kolūkis. Trindavomės aplink šen ten. Užsukdavome į tokius kaimelius, į kuriuos net laivas negalėdavo įplaukti - vietiniai su valtimis atplaukdavo žuvų pasiimti.
Žvejoti buvo įdomiau nei konteinerius plukdyti?
Tai, žinoma, nėra ko lyginti. Pats lengviausias darbas buvo tanklaivyje „Linkuva“: tiekdavome kurą žvejams kinams ir korėjiečiams Gvinėjos įlankoje, paskui dirbome prie Seišelių salų, prie Australijos. Teko ir su piratais susidurti, įdomių dalykų yra gyvenime nutikę.
Kur jūs susidūrėte su piratais?
Dažniausiai jie bandydavo užpulti laivą Gvinėjos įlankoje. Bet kad užgrobtų laivą, to nėra buvę, visą laiką „nusimuilindavome“.
Dabar jau daugiau kaip dešimtmetį trinuosi aplink Europą. Toliausiai nuplaukiame iki Kasablankos pietuose, šiaurėje - iki Norvegijos, Škotijos. Čia nuotykių mažiau.
Tiesa, Viduržemio jūroje teko gelbėti nedidelį laivą, plaukusį iš Libijos į Krotonę Pietų Italijoje, kuriame buvo 500 pabėgėlių. Pridengėme jį nuo audros, kad neskęstų, ir laukėme pakrančių apsaugos tarnybos. Atplaukė pakrančių apsaugos laivas, bet jis negalėjo eiti prieš bangą, tai mums teko ir pabėgėlių laivą, ir pakrančių apsaugos laivą pridengti, nors mūsų pačių laivas nebuvo didelis - tik 141 metro ilgio.
Daug kartų teko pakliūti į štormus?
Oi, ne vieną ir ne du, ir ne dešimt kartų. Kai plaukdavome į Airiją, pakliūdavome į tokius štormus, kai bangos būdavo 12-16 metrų aukščio. Žinoma, netaikai tiesiai į jas, bandai apeiti. Mano sesers vyras buvo antrasis kapitono padėjėjas, jis per uraganą nuskendo kartu su laivu „Linkuva“.
Dabar, galima sakyti, į štormus nepataikome, visa tai būdavo anksčiau. Dabar stambios kompanijos nerekomenduoja plaukti net dideliems laivams, jeigu bangų aukštis - 5 metrai. Draudimo kompanijos pavargo mokėti už štormo metu nuplautus konteinerius, apgadintus laivus. Be to, žmonių gyvybės brangiau kainuoja nei visas turtas.
Jeigu Biskajos įlankoje būna didžiulis štormas, tai visi glaudžiasi Lamanše. Ten galima pamatyti didžiulę laivų sankaupą. Netgi didžiuliai 300-400 metrų ilgio laivai stovi ir laukia, kol praeis štormas.
Laivai galėtų plaukti, bet konteinerius, esančius ant denio, gali nuplauti, sulankstyti ir sudaužyti. Prarasti konteineriai tai pusė bėdos, bet, neduok Dieve, jeigu prarasi pavojingą krovinį, kokius nors chemikalus, tada jau viskas, neišsimokės nei savininkas, nei draudikai.
Kiek uždirba kapitonai?
20 tūkstančių eurų per mėnesį uždirba tik tanklaivių kapitonai. Apskritai kapitonai uždirba neblogai. Labiau skriaudžiami eiliniai jūreiviai. Europiečių dabar beveik nebūna, paprastai dirba vieni filipiniečiai, indai. Jų algelės tikrai nekažkas.
2006 metais MLC konvencija priėmė nutarimą didinti algą jūrininkams. Sakau jūreiviui: nuo šiandien tavo alga padvigubėja. Jis nesupranta, aiškinu: aš tau rašysiu, kad tu dirbi ne 8, o 4 valandas. Toks tas algų padidinimas ir buvo.
Turime profsąjungą - Tarptautinę transporto darbuotojų federaciją (ITF). Tai bendra jūrininkų ir dokininkų profsąjunga. Galite įsivaizduoti šunų ir kačių profsąjungą? Dokininkai gali surengti streikus, jiems algos nuolat didinamos.
Kai laivas stovi Prancūzijos uoste, mūsų jūreiviai dirba kiaurą parą, o prancūzas dokininkas ateina, padirba 4 valandas ir uždirba tiek, kiek visi keturi mūsų jūreiviai.
Jeigu mūsų laivas sustreikuotų, tikriausiai įvykdytų reikalavimus, bet daugiau kontrakto sudaryti nepavyktų - pakliūčiau į oficialiai neegzistuojantį juodąjį sąrašą. Pas mus viskas priklauso nuo savininkų geranoriškumo.
Kas pasikeitė laivuose per tuos 42 metus, kai jūs plaukiate į jūrą?
Buvo du periodai. Vienas, kai aš dirbau žvejybos laivuose, o kitas - prekybos laivyne. Laivai nejaunėja, darbo dabar kur kas daugiau, nes atsirado žaliosios politikos normos, įvedė visokias elektroninių dokumentų formas.
Tiek yra darbelio, kad neduok Dieve. Kai aš pradėjau dirbti 1999 metais, tiek daug visko nebuvo: pakrovei konteinerius ir veži. O dabar reikia užpildyti daugybę elektroninių dokumentų. Laivas sekamas 24 valandas per parą, kur kiek kuro sunaudota ir pan. - tik pildyk. Ypač daug darbo kapitono vyr. padėjėjui.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?
Manyčiau, pirmoje vietoje biurokratija. Toks jausmas, kad ant kranto tavęs laukia didelė gauja tikrintojų. O, pavyzdžiui, Kinijos laivo Roterdamo uoste kažkodėl niekas netikrina. Klausiu - kodėl, atsako, kad tokia politika.
Antroje vietoje kadrų trūkumas. Pas mane ateina jaunesnis kapitono vyr. padėjėjas, padirba šiek tiek ir sako: ne, čia nesąmonė - tiek pat galima uždirbti balkeryje.
Sulaukti jaunesnio laivavedžio ar mechaniko nėra jokių šansų. Kadangi konteinervežiuose sunku dirbti, žmonės juose gana dažnai keičiasi. Dabar formuojant laivų įgulas prirenkama tokių jūrininkų, kurie, tikiu, tikrai gali netyčia pažeisti kabelius jūroje. Eiliniai dar dar, kalbu apie specialistus - laivavedžius, mechanikus.
Tiltelyje mane keičia rumunas kapitonas, o mechanikai ir šturmanai dažniausiai būna ukrainiečiai. Kartais pasitaiko ir rusų, mat Anglijoje iš jūrininkų nereikalaujama vizų, o kitose šalyse rusams niekas neišduoda vizų. Aš esu vienas iš jaunesnių kapitonų. Nežinau, kas bus, kai išeisime mes, paskutiniai mohikanai.
Dar viena problema - pastaruoju metu bet kuriame uoste jūrininkams pasidarė žvėriškai sunku išeiti į miestą, neišskiriant ir Klaipėdos. Išėjimas į krantą prilygsta vos ne nusikaltimui.
O kodėl taip nutiko?
Draudžiama uosto teritorijoje vaikščioti pėsčiomis siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. Tokios taisyklės įsigaliojo Londone, Roterdame, Gdynėje, Gdanske ir kt.
Tau reikia kažkaip nusigauti iki uosto vartų. Aiškinama, esą yra specialus taksi, turintis leidimą, bet jį išsikviesti, turint omenyje ir jo kainą, nelabai realu. Lenkai gerai susitvarkė. Jie turi specialų taksi, jis ima dvi kainas, palyginti su paprastu taksi, ir įveža į uostą bei išveža.
Yra misijos, aptarnaujančios jūrininkus. Kreipiesi, paklausia, kiek žmonių nori važiuoti, išgirdę, kad du, nes laivas nedidelis, atsisako aptarnauti. Norint kažkur nusigauti, reikia turėti labai daug laiko, o konteinervežis stovi 6-8 valandas.
Aš laive turėdavau elektrinį paspirtuką. Nuvažiuodavau juo iki uosto vartų, ten įsėsdavau į taksi ir važiuodavau namo. Tačiau Klaipėdos konteinerių terminalo generalinis direktorius uždraudė savo terminalų teritorijoje važinėtis paspirtukais ir dviračiais, kadangi vienas žmogus vos nepakliuvo po technikos ratais. Ir Roterdame uždraudė paspirtukus uosto teritorijoje, Anglijos uostuose niekada nebuvo leidžiama jais naudotis.
Aš, kaip kapitonas, dažniau matau krantą, o karininkai ir jūreiviai - jau retai.
Kiek pasaulio šalių esate aplankęs?
Nedaug. Kažkada skaičiavau - 92. Ir Karibuose esu daug dirbęs, ir Ramiajame vandenyne, ir Peru.
Kokia šalis jums pasirodė esanti įdomiausia?
Karibų salas beveik visas aplankiau. Iš Majamio plaukdavome aplinkui per visokius Sen Martenus, Barbadosus, Antigvas ir Barbudas, Jamaiką. Ten būdavo linksma.
Tekdavo kariauti su narkotikų prekeiviais, kurie bandydavo įkišti į laivą paketą. Svarbiausia išplaukus iš uosto - gerai apieškoti laivą, kad amerikonai nerastų narkotikų. Iki šiol kalėjimuose sėdi kapitonai, kurių laivuose buvo jų rasta. Jeigu laive randamas kas nors nelegalaus, kas niekam nepriklauso, vadinasi, priklauso kapitonui. Tokia taisyklė, ir viskas.
Europos Sąjungoje tokių atvejų nebuvo, bet pasitaikydavo Ispanijoje, Bilbao pabėgėliai iš Afrikos bandydavo pateki į laivą, kad nuplauktų į Angliją.
Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų?
Mane su seserimi mama augino viena. Aš turiu du sūnus, jie gyvena Vilniuje: jaunesnysis dirba LRT, vyresnysis - „Teltonikoje“, yra elektronikas, inžinierius, vadybininkas. Abu turi universitetinį išsilavinimą. Jie nesirinko jūros. Gal ir nebūčiau pataręs.
Koks jūsų hobis? Kaip jūs pailsite laive ir krante?
Seniau, būdavo, knygas skaitydavome, o dabar dažniausiai naršome kompiuteryje. O krante mėgstu sklype padirbti ir pakeliauti. Aš tai prisikeliauju, bet reikia šiek tiek ir žmoną pavežioti.
Koks mėgstamiausias jūsų valgis?
Cepelinai, ką čia daugiau sakysi. Man visi valgiai patinka, kurie gerai pagaminti.
Kokia jūsų svajonė?
Bus jaunesniojo sūnaus vestuvės. Norisi matyti laimingas vaikų šeimas. Viskas yra neblogai. Kad tik sveikata nepasikeistų. Niekada nesu sirgęs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą