„Biurokratijos gausa laive apsunkina kasdienį darbą“

„Biurokratijos daugėjimas laive apsunkina kasdienį darbą. Galbūt krante dirbantiems žmonėms atrodo, kad vienų ar kitų dokumentų pildymas yra greitas ir normalus dalykas. 

Mums, kadangi jų susidaro daug ir vienoje vietoje, kartais ilgai užtrunka, kol su jais susitvarkome. Ta biurokratija tik didėja, ir suprantama kodėl - visi nori apsidrausti, kad jie padarė viską, jog nebūtų jokių nelaimingų atsitikimų“, - sako R. Maksimavičius.

Kodėl tapo jūrininku

Ričardas Maksimavičius gimė Klaipėdoje, joje mokėsi ir gyvena iki šiol. Jo tėvas buvo laivo vyr. mechanikas, 5 metais vyresnis brolis irgi tapo mechaniku, tad labai stebėtis, kad jis irgi jūrininkas, nėra ko.

„Turbūt ir mane visą laiką truputį traukė į tą pusę, bet daugiau ant laivo tiltelio nei į mašinų skyrių. Man viršuje visada labiau patikdavo. Prisimenu, kai ateidavome pas tėvą į laivą, brolis norėdavo eiti į mašinų skyrių, o aš - ant tiltelio“, - pasakojo R. Maksimavičius.

Jis studijavo laivavedybą Klaipėdos universitete, jo brolis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, o vėliau dar mokėsi ir Klaipėdos universitete.

Pirma praktika - vištų reisas

Pirmą rimtą praktiką, kuri, pasak R. Maksimavičiaus, buvo įdomi, jis atliko buvusio Klaipėdos transportinio laivyno (dabar „Limarko“ laivininkystės kompanija) refrižeratoriuje. 

Reisas truko apie 4 mėnesius. Iš pradžių nuvyko į Suomiją, nes ten laivas stovėjo doke, o paskui plaukė į Ameriką. Iš jos šaldytas vištų šlauneles gabeno į Sankt Peterburgą. 

Tokie reisai tais laikais buvo vadinami vištų reisais Per Didžiuosius ežerus tada neplaukė, tai teko daryti jau vėliau, kai įsidarbino „Lietuvos jūrų laivininkystėje“.

O pats pirmas plaukimas buvo kelionė žvejybos botu „Pilėnas“ iš Klaipėdos iki Danijos, ten pasiimtas krovinys ir grįžta atgal. Mažame laivelyje, kurio įgula - 5 žmonės, buvo 4 praktikantai. „Tame laive reikėjo sukioti vairą. 

Mes, praktikantai, jį sukiojome pasikeisdami. Neprisimenu, ar dvi, ar tris dienas plaukėme iki tos Danijos (juokiasi). O jau rimta praktika buvo transportiniame laivyne“, - pasakojo R. Maksimavičius.

Anksti tapo kapitonu

Baigęs mokslus R. Maksimavičius įsidarbino „Lietuvos jūrų laivininkystėje“. (Po privatizavimo buvo įsteigtos dvi įmonės. Viena jų - dabartinė „DFDS Seaways“, o kita buvo „Laivininkystė“, kuri seniai bankrutavo.) 

Jam trūko šiek tiek plaukiojimo cenzo, o ten atsirado galimybė plaukti į reisą praktikantu. Vėliau, surinkęs cenzą, pradėjo dirbti „Laivininkystėje“ trečiuoju šturmanu kapitonų serijos laivuose.

Dirbant „Laivininkystėje“ teko plaukti per Didžiuosius ežerus. „Jie padarė įspūdį. Yra tokio dydžio kaip Baltijos jūra, jeigu ne didesni kai kurie. Visas įdomumas - plaukti per visus tuos šliuzus. Kai pasikeli iki pat viršaus, būni virš jūros lygio daugiau kaip 100 metrų“, - prisiminė kapitonas.

R. Maksimavičius karjeros laiptais kilo gana greitai. Anksti, neturėdamas nė 30 metų, tapo kapitono vyr. padėjėju, o kapitono pareigas pradėjo eiti 2009 metais, kai jam buvo 34 metai.

"Už pasitikėjimą, už praktiką, už visus patarimus labiausiai esu dėkingas amžinatilsį kapitonui Stanislovui Jonkui. Jis man pasiūlė pradėti dirbti keltuose, labai daug ko išmokė. Pas jį patekęs greitai pakilau karjeros laiptais, - sakė R. Maksimavičius.

Pirmą reisą jau kaip kapitonas darė laive „Optima Seaways“. Jame jis buvo dirbęs kapitono vyr. padėjėju. „Iš pradžių buvo neramu. Bet man leido stažuotis dar visą savaitę, tad pasižiūrėjau, kaip dirba kapitonas jau iš kitos pusės, ne kaip kapitono vyr. padėjėjas. 

Pirmas reisas labai neišgąsdino, bet buvo neramu, kieno reikės paklausti, jeigu ko nors nežinosiu. Vyr. padėjėjas nueina pas kapitoną ir problemos baigiasi. 

Bet visi kolegos kiti kapitonai buvo labai geranoriški, galėjau paskambinti ar vienam, ar kitam, pasikalbėti, pasikonsultuoti. Pamažu, pamažu ir įsivažiavau“, - prisiminė R. Maksimavičius.

Bendrovėje „DFDS Seaways“ jis dirba daugiau kaip 20 metų. Nuo tada, kai pradėjo „Lietuvos jūrų laivininkystėje“ praktikantu, iki šiol.

Šiuo metu jis yra reise, dirba „DFDS Seaways“ ro-ro laive „Tulipa Seaways“, plaukiojančiame su Lietuvos vėliava. Šis laivas buvo pastatytas 2017 metais Vokietijoje Flensburgo laivų statykloje. Dabar R. Maksimavičius plaukioja Šiaurės jūra tarp Nyderlandų ir Anglijos, kursuoja tarp Roterdamo ir Filikstou.

„Ačiū Dievui, baisių įvykių nebuvo nutikę. Įdomiausi reisai buvo tada, kai DFDS su kita kompanija turėjo kontraktą ir teko dirbti keleiviniame laive. 

Veždavome 2,5 tūkst. keleivių. Įdomiausia būdavo įplaukti į Stokholmą. Plaukimas ilgas, bet tarp tų salų nuobodu niekada nebūna - gražūs vaizdai, smagu“, - sako kapitonas.

Štormų keleiviams nėra ko bijoti

Paklaustas, ar buvo patekęs į didesnį štormą, jis atsakė: „Štormų pasitaiko tiek Baltijos, tiek Šiaurės jūroje. Šiais laikais turime prognozes, susiplanuojame, kaip plauksime, ką darysime. 

Kokių nors didelių netikėtumų nebūna, jeigu viskas dirba ir viskas veikia. Mes turime ne vieną, o kelis veiksmų planus, jeigu kažkas nepasiseka, tada darome kitaip“, - teigia kapitonas.

Pasiteiravome jo, kas nutiktų, jeigu keltas būtų jūroje esant vėjo greičiui gūsiuose 32 m/s. „Jam jūroje jokių problemų, plauktų be didesnio vargo. 30 metrų per sekundę nėra pats didžiausias vėjas. 

Dirbant Šiaurės jūroje 5 metrų aukščio bangos nėra kažkas ypatingo.

Dar svarbu yra bangos aukštis. Šiaurės jūroje dirbant 5 metrai bangos aukštis nėra mums kažkas labai ypatingo. Baltijos jūroje 5-6 m aukščio bangos pasitaiko arčiau Klaipėdos, daug kas priklauso ir nuo to, kokios krypties yra vėjas, ir prie Suomių įlankos. 

Keltai turi stabilizatorius, bet jautresni keleiviai, žinoma, pajunta didesnį bangavimą. Būna ir tokių žmonių, kuriuos pradeda pykinti vos tik laivui atsišvartavus ir susvyravus“, - pasakojo R. Maksimavičius.

Kapitonas tikina, kad keleiviams nėra ko bijoti štormų. Jeigu būtų nesaugu, laivas neplauktų. Kartais reisai saugumo sumetimais atšaukiami. Būna atvejų, kai geriau laivui likti uoste nei blaškytis po audringą jūrą. Bet, pasak kapitono, tokie atvejai labai reti.

Vietoje 20 minučių - kelios dienos

"Kadangi dokumentų vis daugėja, jau atsiranda ir papildomų resursų poreikis. Kartais sunku sukontroliuoti dokumentų atitikimą. Kompanija, aišku, padeda tiek, kiek gali, bet per tą gausą visų biurokratinių persidraudimų nežinau jau kur ritamės. Jau greitai be kokio nors popieriaus nieko nebus galima daryti.

Norėtųsi vieno kokio nors dokumento, kuriame viskas būtų pritaikyta laivui.

Iš vienos pusės tai gerai, nes visi žino tiksliai, ką, kur ir kaip reikia daryti. Bet norėtųsi vieno konvencijos kodekso ar kito kokio nors dokumento, kuriame viskas būtų pritaikyta laivui ir galėtum rasti atsakymus į visus klausimus. O dabar užterštumo klausimus turi susirasti MARPOL konvencijoje, dėl laivo saugumo - kitoje, dėl priešgaisrinės saugos - dar kitoje ir t. t.

Dokumentų daug, jie išsimėtę po visur, kai kurie dar ir dubliuojasi. Kartais reikia kokią nors problemą išspręsti, tai kelias dienas knisiesi po tuos popierius, ieškai poįstatyminių aktų, dar ko nors, kad tik ko nepraleistum, nors tą problemą galima išspręsti per 20 minučių", - kalbėjo kapitonas.

Vilnius mato tik uostą

Laive kapitoną labiausiai erzina, jeigu įgulos narys nepadaro to, kas jam privalu pagal pareigas, ir ne vieną kartą, o nuolatos jam reikia tai priminti. Tada kyla klausimas, ar galima juo pasitikėti.

Paklaustas, ar kapitonas turi teisę sutuokti žmones, R. Maksimavičius nusijuokė: „Vertinant mūsų linijų pobūdį, vargu ar ką nors prispaus reikalas susituokti per 12 ar 20 valandų.“

Vilnius, aišku, mato uostą, jo pelną, bet kad be jo yra dar ir laivynas, nedaug kas žino.

Kapitonui atrodo, kad Lietuvos mastu jūrinis sektorius Klaipėdoje yra primirštas. „Vilnius, aišku, mato uostą, jo pelną, bet kad be jo yra dar ir laivynas, nedaug kas žino. Kaip šioje srityje būtų galima ką nors pakeisti, priversti vilniečius kitaip mąstyti, tikriausiai niekas atsakyti negali“, - mano kapitonas.

Uostamiestis kapitonui R. Maksimavičiui patinka tuo, kad pastaruoju metu vis gražėja, kad jo gyventojai pagaliau gali prieiti prie vandens, nebeliko baisių tvorų. O erzina tai, kad senamiestis yra tuščias, miręs.

Jeigu nebūtų „Akropolio“ vos ne miesto centre, situacija senamiestyje būtų kitokia.

„Rudenį arba žiemą senamiestyje vakare tuščia, nėra žmonių. Na, dabar yra eglė, šiek tiek kitokia situacija. O priežastis, mano galva, labai paprasta - jeigu nebūtų „Akropolio“ vos ne miesto centre, situacija senamiestyje būtų kitokia“, - sakė kapitonas.

Išmokė sūnų vaikščioti

R. Maksimavičius turi pusantrų metų sūnų, o sausio pabaigoje turėtų gimti dar ir mergaitė. Taigi šeimos laukia iššūkiai, nors jie, žinia, labiau guls ant žmonos pečių. Vienai jai susitvarkyti su dviem vaikučiais bus nelengva. Kapitonas turi dirbti tris savaites. 

Keltuose dirbantiems jūrininkams, galima sakyti, pasisekė, nes jie padirba tris ar keturias savaites, tada tiek pat pailsi krante ir vėl dirba. Pasisekė R. Maksimavičiui, jis buvo namuose, kai sūnus pradėjo vaikščioti, galima sakyti, pats jį ir išmokė.

Žinoma, šiais laikais susisiekti su namais būnant jūroje gana paprasta, palyginti su ankstesniais laikais - gali ir vaizdą matyti, ne tik girdėti. R. Maksimavičius prisimena, kad parašydavo tėčiui laišką į jūrą, jis grįždavo namo, o laiškas pareidavo iš paskos.

Kai atsirado sūnus, kitų užsiėmimų kapitonui nebereikia, visas smagumas ir atsipalaidavimas - su juo praleistas laikas, žiūrėti, kaip jis auga. Kartais visa šeima kur nors pavažiuoja, ar į Nidą, ar kur kitur. 

O ir name atsiranda vienokių ar kitokių reikalų. „Ne tik kapitonų, bet visų jūrininkų privalumas tas, kad jie išėję iš laivo atostogauja, ilsisi“, - sako R. Maksimavičius.

Planavo su žmona pakeliauti, ruošėsi vykti į Tailandą, bet koronavirusas sugadino visus planus. Buvo nuvykę su mažuoju sūneliu į Graikiją, iššūkių buvo daugiau nei tikėtasi. 

Dabar šeima savo svajones kuriam laikui atideda. Kai paaugs vaikai, su žmona planuoja vykti į šiltesnius kraštus pailsėti, pakeliauti, kiek leis galimybės.