Būsima laivų mechanikė Gustė: „Filipiniečiai įsivaizduoja, kad laive galima lįsti prie moters“...

„Laive buvo visko, ir ašarų, tačiau nepaisant visko man sekėsi gerai. Vyr. mechanikas už praktiką penkių balų sistemoje man parašė 4,7“, - konstatavo ji.

Pasiteiravus, kokių apsaugos priemonių ėmėsi, norėdama išvengti konfliktų su priekabiautojais, mergina atsakė: „Pirmą mėnesį labai bijojau. Įeinu į kajutę, apeinu ją visą ir tik tada užsirakinu duris. 

Pati neidavau pas nieką į kajutę, nepasilikdavau su kokiu nors įgulos nariu dviese.“

Paskui Gustė sako supratusi, kad jeigu pasakys „ne“, jie nevers jos nieko daryti, ir pripratusi. 

Anot merginos, filipiniečiai žinojo, kad jeigu ją palies, gali lengvai prarasti darbą. G. Mačernytei kartkartėmis tekdavo jiems priminti apie jų karjeros trapumą.

"Praktika buvo geresnė nei tikėjausi. Žinoma, teko lieti prakaitą, buvo kraujo, baimės, ašarų - visko buvo. Laive verkiau tik vieną kartą. 

Pirmą kartą buvau išplaukusi į jūrą ir cheminiame tanklaivyje praleidau tris mėnesius ir dvi dienas. Bet, kaip sakoma, atėjau, pamačiau, nugalėjau. 

Man patiko daryti tai, ką dariau, patiko išsipurvinti.

O į paskutinę jūrinę praktiką 5 mėnesiams vyksiu šiemet balandžio gale, ją atliksiu dujovežyje. Ir man jau nebėra taip baisu kaip prieš pirmą praktiką", - sako mergina.

Žmonės netiki

Pernai gegužę „Vakarų ekspresas“ rašė apie panevėžietę G. Mačernytę, po 12 metų numetusią kankles į šalį ir nusprendusią tapti laivų mechanike, straipsnyje „Vis daugiau stiprių merginų atranda jūrą“. 

Tada ji buvo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (dabar - VILNIUS TECH Lietuvos jūreivystės akademija) antro kurso studentė ir ruošėsi vykti atlikti praktikos. Straipsnis internete susilaukė negatyvių atsiliepimų, esą merginoms ne vieta laivuose.

„Labai dažnai susiduriu, kad žmonės netiki tuo, ką aš darau. Gal ir logiška galvoti, kad laive man ne vieta, bet netiki ir dažniausiai taip šneka tie, kurie visiškai nieko bendro neturi su inžineriniais reikalais. 

Kuo daugiau žmogus žinai, tuo labiau supranti, kad tu daug ko nežinai. 

O tam, kuris mano, kad viską žino, viską supranta, norisi pasakyti, kad pasiskaitytų daugiau truputį“, - sako G. Mačernytė.

Ir taksistas vertino skeptiškai

Tam, kad pasiektų jai skirtą tanklaivį, pernai gegužę G. Mačernytė skrido iš Palangos į Rygą, iš jos į Amsterdamą, tada traukiniu važiavo į Roterdamą, kurio geležinkelio stotyje ją paėmė specialus taksi, nuvežęs iki pat laivo.

„Su taksi vairuotoju kalbėjomės visą kelią. Jis taip pat skeptiškai vertino mano pasirinkimą tapti laivų mechanike. Atsisveikinant pasakė: “Sėkmės, tikiuosi nereikės tavęs pasiimti anksčiau laiko", - pasakojo Gustė.

Praktiką ji atliko vidutinio dydžio cheminių ir naftos produktų tanklaivyje „Stolt Inspiration“, plaukiojančiame su Kaimanų salų vėliava, ir dirbo jame visą vasarą. 

Laivas priklauso amerikiečių kompanijai „Stolt Tankers“. Jai buvo mokamas 600 JAV dolerių mėnesinis atlyginimas, nes ji buvo tik praktikantė.

Per pirmąją praktiką G. Mačernytė lankėsi Antverpeno, Roterdamo, Le Havro, Niu Orleano, Hjustono uostuose. Laivas plaukioja po įvairius pasaulio uostus, priklausomai nuo to, kur yra krovinys.

„Verkiau tik vieną kartą“

Tanklaivio įgulą skaičiuojant ir merginą sudarė 27 žmonės. Paprastai jame įgula keičiama kas keturis mėnesius, bet buvo keičiami ir pavieniai įgulos nariai.

"Sunkiausia dalis - įrodyti savo galimybes.

Prie manęs pripratę laivo įgulos nariai tikėjo manimi. Bet, būdavo, ateina nauji įgulos nariai, kurie tavęs nepažįsta ir nepasitiki tavimi. 

Su kiekvienu įgulos nario pasikeitimu turėjau iš naujo įrodinėti, kad atėjau dirbti, kad esu tam pasiryžusi, kad nebijau karščio, sušlapti, išsipurvinti. 

Vyrams tuo sunku patikėti. Praeina kokios dvi sunkios savaitės, tada ir nauji žmonės pradeda tau šypsotis, pamatę mašinų skyriuje.

Kai tiek nedaug žmonių būna uždaryti viename laive, kiekvieno naujo žmogaus atėjimas į laivą tave paliečia. 

Man teko dirbti ir ant denio, ir mašinų skyriuje, ir savo kajutę tvarkytis", - pasakojo mergina.

Laive Gustė verkė vieną kartą. Keitėsi įgulos nariai mašinų skyriuje, buvę mechanikai išvyko namo, atėjo nauji žmonės. Pasak merginos, antrasis inžinierius į ją žiūrėjo kaip nežinia į ką. 

„Aš tiek dirbau, tiek įrodinėjau ir vėl reikėjo viską pradėti iš pradžių. 

Verkiau, matyt, dėl streso. Jeigu tu suklysi, iš karto krisi žmonių akyse, nes nesi dar užsidirbęs jų pagarbos“, - prisiminė mergina.

Gustės Mačernytės ataskaita apie tanklaivį „Stolt Inspiration“ - 72 puslapių.

„Kapitonas - auksinis žmogus“

Paklausta, ar teko susidurti su vyrų priekabiavimu, Gustė atsakė: „Patys “nefainiausi", turint omenyje kabinėjimąsi, buvo filipiniečiai. 

Jie kažkaip įsivaizdavo, kad prie moters laive galima lįsti. Su jais buvo konfliktų. Matyt, man nepasisekė, kad tokie pasitaikė.

Laivo kapitonas Jevgenijus Frolovas iš Latvijos - auksinis žmogus. Jis man labai daug kartų kartojo, kad jeigu tik kažkas ne taip, turiu pasakyti. 

Aš labai daug kartų ėjau pas jį ir dėl laivo problemų, ir dėl asmeninių. Tikrai maniau, kad būdamas kapitonu bus labiau „pasikėlęs“.

Su juo visus tris mėnesius buvome laive. 

Kartu gerdavome arbatą, eidavome parūkyti. Laive buvo rūkymo patalpa. Mes gabenome pavojingus cheminius produktus, tai saugumo reikalavimai buvo itin griežti. 

Net telefonų negalėjome išsinešti ant denio."

Vaikščiojo į sporto salę

Atlikusi pirmą praktiką, savo pasirinkta profesija mergina nenusivylė. Pasak jos, biure, kuriame dirba koks šimtas darbuotojų, žmonės jaučiasi labiau izoliuoti nei įgulos nariai laive.

"Nenusivyliau. Taip, mašinų skyriuje reikia ištvermės. 

Karštis jame būna apie 50 laipsnių. Aš moteris, man karštis patinka, man ten buvo gerai, jaučiausi kaip Havajuose.

Man patiko gyvenimas laive. Gyveni su žmonėmis, valgai su jais, bendrauji su jais. Neturi kito pasirinkimo, turi būti geras žmogus. 

Jeigu laive būsi blogas žmogus, tavo paties gyvenimo kokybė labai suprastės. Laive aktyviai stengiamasi būti gerais žmonėmis.

Laive aktyviai stengiamasi būti gerais žmonėmis.

Namų nepasiilgau, galbūt pasiilgau poilsio, nes dirbdavau septynias dienas per savaitę. Bijojau dėl ištvermės dalykų, kad fiziškai nepakelsiu to krūvio - prakaituoji, sunkiai dirbi, sunkiai keli, daug vaikštai. 

Pavargdavo raumenys, o kitą dieną vėl į darbą. Buvo apėmęs jauduliukas. Esu lankiusi sunkiosios atletikos užsiėmimus, irklavau sportines baidares, esu sportiška ir jėgos man užteko", - pasakojo Gustė.

Sunerimusi dėl fizinio krūvio mergina pradėjo vaikščioti į sporto salę. Dvi savaites Gustė kentė didelį raumenų skausmą, o paskui prasimankštino ir jo nebejautė. 

Pasirodo, tanklaivyje buvo ir sporto salė, ir mini kino teatras, ir dvi valgyklos. „Laive turėjome būgnų, gitarų, pianiną - muzikos kambariuką“, - prisiminė mergina.

Akistata su uraganu Beryl

Gustė pastebėjo, kad laive nėra kur pabėgti nuo garsų. Nors jos kajutė buvo aukščiausiame vienuoliktame, vadinamajame kapitono denyje, tolimiausioje vietoje nuo variklių skyriaus, bet ji juos girdėjo, juto vibraciją.

Praktikos metu merginai teko pamatyti uraganą Beryl, pernai liepą dvi paras siautusį Teksaso pakrantėje.

"Bangos buvo apie 15 metrų aukščio. Mes dar bandėme bėgti į atvirą jūrą. 

Mūsų terminalas ir visi terminalai aplinkui tame uoste, kuriame sužinojome apie audrą, buvo sunaikinti: elektros laidai vandeny... buvo baisu. Paskui tas uostas buvo uždarytas apie mėnesį, reikėjo ten viską sutvarkyti.

Lovoje išgulėti buvo sunku. Įsivaizduokite, kad miegate, o jus kažkas stumdo. Tai buvo pirmas kartas, kai mane supykino, ir pirmas kartas, kai teko pasiprašyti iš darbo, kad galėčiau nueiti vemti. 

Darbas buvo sustojęs. 

Ne vienai man buvo negera. Visi buvome apduję ir supratome vienas kitą, visi juokėmės vieni iš kitų, nes tai, kas buvo nepritvirtinta, išskrido. Manau, audra dar labiau mus suartino. Kai bangos nurimo, turėjome labai ramią savaitę", - prisiminimais dalijosi mergina.

Jautėsi kaip pasakoje

Paklausta, ar nustebino ją įranga cheminiame tanklaivyje, Gustė atsakė: "Apie tokią įrangą aš mokiausi prieš išplaukdama. Buvo labai smagu ją pamatyti realiame gyvenime, įdomu dirbti su ja, paleidinėti variklius.

Man pasisekė. Pas mus į laivą buvo atvykę 10 lenkų šaltkalvių ir mes ardėme visą variklį iki alkūninio veleno. 

Teko pamatyti visą tą procedūrą per pirmą praktiką. Retai kam taip pasiseka. Jaučiausi kaip pasakoje. Mechanikai man leido labai daug pačiai daryti, ne tik stovėti su prožektorėliu ir žiūrėti.

Pasiteiravus, ar moters rankos ne per silpnos sukinėti visokias veržles, G. Mačernytė atsakė: „Pasitaikė, kad pritrūkdavau jėgos. 

Jeigu koks nors varžtas neatsisuka, gali pasinaudoti kitomis priemonėmis, raktą užsidėti ant varžto, pailgini raktą, tada susidaro daug didesnis kampas ir varžtas atsisuka. 

Jeigu labai negerai, tada kaitini, nulauži varžtą, pritvirtini. Yra labai daug būdų. Tai nėra taip sudėtinga turint omenyje smūginę jėgą. Patys vyrai ne visada lengvai atsuka visus varžtus.“

Liko tik aštuoni

G. Mačernytė pasakojo, kad susirasti darbą laive gana sudėtinga. Kiekviena kompanija reikalauja daug asmeninės informacijos, pradedant paso numeriu ir baigiant akių spalva. Reikia užpildyti daugybę popierių. 

Pasak merginos, tas pildymas - sudėtinga procedūra, kuri užtrunka gana ilgai. O jokios garantijos, kad tave priims, kai tu užpildysi viską, kas būtina, nėra.

Iš pirmosios praktikos jį grįžo pernai rugpjūčio pabaigoje. Šiuo metu Gustė baigia trečią programos „Laivų energetinių įrenginių eksploatavimas“ kursą ir jos jau laukia paskutinė jūrinė praktika. 

Norint gauti jūrinį diplomą, reikia atlikti 12 mėnesių praktiką, o šešis iš jų - jūroje. Paskutinė Gustės praktika jūroje truks 5 mėnesius. 

Lietuvos jūreivystės akademija reikalauja, kad būsimieji mechanikai turėtų 8 mėnesių darbo jūroje praktiką.

Grįžus po pirmos praktikos paskaitų akademijoje buvo nedaug - tik trys: anglų, laivų šaldymo įranga ir hidraulika. Kalėdinės atostogos truko mėnesį. Paskaitos prasidėjo sausio pradžioje. 

Prieš išvykstant į antrąją praktiką jūroje G. Mačernytei dar teks išlaikyti kelis egzaminus - iš laivų vidaus degimo variklių teorijos, laivo jėgainės valdymo, laivo teorijos, mašinų detalių projektavimo ir kt. Mergina sako, kad mokytis jai labai įdomu.

Deja, po pirmos praktikos G. Mačernytės grupėje, kurioje iš pradžių buvo 21 studentas, liko tik aštuoni. Pasak merginos, kai kurie metė supratę, kad ši profesija ne jiems. 

Per praktiką tik vienas kursiokas išėjo iš laivo, nusprendęs, kad ne ten pataikė, du nusprendė tęsti mokslus pasirinkdami ištęstines studijas. 

Buvo kursiokų, nusivylusių praktika, vienas pateko į prastą vietą, bet buvo ir labai patenkintų. Gustė sakė iš kursiokų girdėjusi labai įdomių istorijų.

„Metė studijas nebūtinai todėl, kad per sunku mokytis. Matyt, žmonės įsitikina, kad pasirinko ne tai, ko jiems reikia. 

Aš jaučiu, kad tai mano sritis, žinau, kokia bus mano ateitis ir karjera. Labai džiaugiuosi, kad taip anksti sužinojau, ko aš noriu“, - sako Gustė.

Ji jau įsidarbino „OJ Crew“ kompanijoje, dirbs dujovežyje, o kokiame konkrečiai, dar nežino. Kitais metais pabaigusi mokslus mergina norėtų padirbėti naftos gręžinių platformose. 

Ten ir mokama gerai, ir įdomu.

Vitos JUREVIČIENĖS ir Gustės MAČERNYTĖS asmeninio archyvo nuotr.