Iš kapitono tiltelio - į psichoterapeuto krėslą
(10)„Jūrininkai turi daug psichologinių problemų. Tai žmonės, esantys tarsi užribyje. Grįžę namo jie jaučiasi nereikalingi krante. Žmonos - į darbus, vaikai - į mokyklas, o jie lieka vieni. Jų gyvenimas keistokas“, - pastebi S. Šiaučiūnas.
Kalbiname tolimojo plaukiojimo kapitoną S. Šiaučiūną.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos?
Gimiau ir augau Panevėžyje, mokiausi Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje. Ją baigęs atvažiavau į Klaipėdą, nes norėjau stoti į Jūreivystės mokyklą, bet sužinojau, kad, jeigu įstosiu, turėsiu armijoje tarnauti trejus metus. Tad nestojau, o išėjau į armiją.
Man pasisekė, patekau į jūrų pėstininkus, kurie tarnavo tik dvejus metus. Grįžęs iš armijos 1990 metais įstojau į Jūreivystės mokyklą, pasirinkau mechaniko specialybę. Nuo tada gyvenu Klaipėdoje.
Tėvai buvo paprasti darbininkai. Turiu trejais metais vyresnę seserį, kuri mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute. Pas mus mokykloje buvo sustiprinta matematika, tai mes abu buvome tiksliukai.
Kodėl nusprendėte būti jūrininku?
Kai buvau šešerių metukų, mama sugalvojo, kad prieš mokyklą man reikia pabūti pionierių stovykloje. Joje sutikau mano metų berniuką iš Klaipėdos, kurio tėtis buvo jūrininkas. Man jis naktimis pasakodavo apie tėtį, apie Bermudų trikampį, kaip prapuola ten laivai, rodydavo žvaigždes.
Buvau sužavėtas ir nuo šešerių metų mano svajonė buvo tapti jūrininku. Norėjau būti kapitonu ir apiplaukti pasaulį. Esu laimingas žmogus, nes ši mano vaikiška svajonė išsipildė - pasaulį apiplaukiau du kartus.
O kodėl nusprendėte būti mechaniku?
Tada visi žavėjosi mechanikais, nes jie ir krante randa darbo. Pamaniau, šiek tiek su technika draugauju, turiu teises, tai galiu būti mechaniku. Besimokydamas, kai po trečio kurso išplaukiau su „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivu į praktiką, supratau, kad negalėsiu dirbti mechaniku. Sėdi mašinų skyriuje, nieko nematai - tai ne man.
Kai po ketverių metų baigiau mechanikų studijas, iš karto stojau į laivavedybą. Pasisekė, man užskaitė visus pagrindinius dalykus ir aš per dvejus metus baigiau laivavedybą. Taigi buvau ir mechanikas, ir laivavedys. 1997 metais įsidarbinau laivavedžiu „Lietuvos jūrų laivininkystėje“.
Daug kas pasišaipydavo, nes matė, kad mokausi mechanikų kurse, o paskui staiga tapau laivavedžiu. Sakė, kad iš manęs nieko gero nebus. O aš aplenkiau savo draugus ir greičiau tapau kapitono vyr. padėjėju.
Kur atlikote praktiką? Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti?
Pirmas buvo senas „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivas „Rusnė“, kuriame atlikau praktiką, o kapitono trečiuoju padėjėju pradėjau dirbti laive „Vokė“.
Jame buvo nuostabus kapitonas Andrejus Simutis, kuris mane pasikvietė dirbti į keltą „Vilnius“. Tada ir prasidėjo tikrasis mano kaip laivavedžio kelias. Tame kelte tapau kapitono antruoju padėjėju. Paskui išėjau dirbti pas vokiečius. Buvo toks laivas „Pasewalk“, mes kursavome linija Hamburgas-Killingholmas, jame per 5 metus tapau kapitono vyr. padėjėju.
Jūs esate dirbęs ir kranto įstaigose.
Žmona paprašė pabandyti likti krante. Žiūriu, Lietuvos saugios laivybos administracija ieško inspektorių. Įsidarbinau joje ir dvejus metus dirbau inspektoriumi. Tais laikais laivavedžius, kad jie neprarastų diplomų, išleisdavo į jūrą šešiems mėnesiams.
Tam laikotarpiui jie galėdavo pasiimti atostogų. Aš pasinaudojau tokia galimybe - padariau du reisus su kruiziniais laivais.
Kokie tai buvo reisai?
2007-2008 metais dirbau kruiziniame laive „Explorer“, kuris buvo tapęs SAS plaukiojančiu universitetu, kapitono vyr. padėjėju. Tuo metu amerikiečių universitetas nuomojosi kruizinius laivus, kuriuose studentai praleisdavo vieną semestrą.
Amerikiečių universitetas nuomojosi kruizinius laivus, kuriuose studentai praleisdavo vieną semestrą. Jie buvo vadinami plaukiojančiais universitetais.
Jiems laive vykdavo paskaitos, nes kartu su jais plaukdavo ir profesoriai. Laivas sustodavo įvairiuose uostuose pagal iš anksto numatytą maršrutą ir kiekviename jų būdavo 4-5 paras. Man teko su studentais du kartus apiplaukti pasaulį.
2007 metais išplaukėme iš Bahamų sostinės Nasau, ėjome į Puerto Riką, į Brazilijos Salvadorą, Pietų Afrikos Respublikos Keiptauną, Mauricijaus salų Port Luisą, Indijos Čenajų, paskui į Malaiziją, Vietnamą, užėjome į Honkongą, į Kiniją, į Japonijos Kobę, į Havajus ir grįžome į Kaliforniją. O kitas reisas buvo iš kitos pusės.
Patirtis fantastiška. Iš to, ką gražiausio galiu prisiminti savo gyvenime, ko gero, bus šitie du reisai aplink pasaulį. Jį pamačiau ne taip kaip jūrininkas, kai atplauki į kokį nors terminalą, kur nėra jokio skirtumo, ar jis stovi Amerikoje, Afrikoje ar Australijoje, kranai visur panašūs. O plaukdami kruiziniu laivu mes uoste turėdavome penkias laisvas dienas. Sočiai būdavo laiko pažinti pasaulį. Mums tai buvo kruizas už dyką.
Tarp tų universitetinių reisų būdavo du mėnesiai laisvi, tad plaukdavome į paprastus kruizus, dirbdavome Bahamų salose.
Kada tapote kapitonu?
Kai grįžau iš tų reisų, Lietuvos saugios laivybos administracijoje buvo laisva Jūrininkų diplomavimo skyriaus vedėjo vieta. Pradėjau eiti tas pareigas, bet prasidėjo ta nelemta 2009 metų krizė. Turėdamas laivavedžio diplomą pamaniau, kodėl turėčiau sėdėti krante ir nieko neužsidirbti.
Tada išėjau dirbti į ofšorą. Įsidarbinau italų kompanijoje. 2014 metais tapau kapitonu. Mano, kaip kapitono, kelias neilgas, juo buvau gal kiek ilgiau nei trejus metus.
Dirbdamas ofšore dar buvau įsidarbinęs Maltos vėliavos atstovu Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Kadangi mėnesį dirbau, mėnesį būdavau laisvas, grįžęs tarp reisų dar inspektuodavau laivus.
Kiek metų jūs išdirbote jūroje? Kokie reisai labiausiai įsiminė?
Jūroje praleidau apie 25 metus. Įsimintiniausi, ko gero, buvo pirmieji reisai. Sunkiausias reisas buvo pats pirmas jūra-upė tipo laive „Vokė“. Pasiuntė mus į Archangelską, kur buvo ledų sangrūdos, nuolatinės audros. Mes ten krovėmės medieną, įstrigome leduose, dingo elektra ir t. t. Gerai buvome pakliuvę, tada prisiminiau ir Dievą.
Darbas dideliuose keltuose visai kas kita. Juose didelė įgula, daug padėjėjų, mechanikų, yra su kuo pasitarti. Kai mažesnė įgula, būna sudėtingiau. Na, ir ofšoras - ten jau kitas pasaulis. Tai naftos išgavimo platformos ir jas aptarnaujantys laivai. Aš dirbau „Scarabeo 6“, buvau „Scarabeo 3“ kapitonu. Dabar jie jau supjaustyti kaip metalo laužas.
Į štormus esate pakliuvęs?
Gal didžiausi štormai būna Šiaurės jūroje. Stovi treileriai ir jeigu tu leisi laivui svyruoti, krovinys bus ištaškytas. Ne kartą yra buvę, kad skraidė viskas, iš treilerių pasipylė riešutai, lakstė fanera, treileriai buvo apvirtę vos ne ratais į viršų.
Tu negali pasirinkti tinkamo kurso, nes turi laikytis grafiko. Dirbdamas keltuose gali plaukti palei pakrantę, nėra taip, kad plauki per Atlantą ir pakliūni į uraganą. Audrų stengiamasi išvengti, šiais laikais prognozės tikslesnės.
Kaip jūs atsidūrėte Lietuvos transporto saugos administracijoje?
Kai rimtai pradėjau galvoti apie grįžimą į krantą, man buvo 49 metai. Artėjo penkiasdešimtmetis, todėl reikėjo apsispręsti, ar plaukioti toliau ir susitaikyti su tuo, kad krante jau nepritapsiu, ar kažką drastiškai keisti gyvenime. Tikiu, kad Dievas mus atveda ten, kur mes turime būti.
2018 metais Lietuvos transporto saugos administracija man pasiūlė eiti Jūrų departamento direktoriaus pareigas. Sutikau, nors dabar šiek tiek gailiuosi.
Dirbdamas Lietuvos transporto saugos administracijoje norėjau panaikinti nereikalingus jūrininkų kursus, bet nesulaukiau pritarimo.
Kodėl?
Dirbdamas Lietuvos transporto saugos administracijoje norėjau panaikinti visus tuos nereikalingus jūrininkų kursus, kurių ir šiandien tebėra perteklius. Mano norai buvo dideli - viską sutvarkyti taip, kaip reikalauja STCW konvencija, atskirti, kurie kursai yra privalomi, o kurie - ne.
Bet palaikymo taip ir nesulaukiau nei iš minėtos administracijos vadovų, nei iš Jūreivystės mokyklos, nei „Novikonto“, nes jie suinteresuoti turėti tuos kursus. Jūrininkai irgi tylėjo. Jūrų kapitonų asociacija palaikė mane, bet jos balsas nelabai kam rūpėjo. Dėl nesutarimų man teko išeiti iš departamento.
Po to metus dirbau kompanijoje „Novikontas“ centro vadovu. Vis dėlto labai skiriasi valstybės įmonė ir privati. Pastarojoje man sudėtingiau dirbti, nes joje, ko gero, svarbiausia pinigai. Nepasakyčiau, kad nukenčia kokybė, bet tai yra komercija.
Ką veikėte tada, kai išėjote iš „Novikonto“?
Pradėjau galvoti, kad galbūt problemos yra ne aplinkoje, o manyje. Mano buvusi žmona, kuri yra psichologė psichoterapeutė, pasiūlė man grupinę terapiją.
Tada pamaniau, kodėl man nepabandžius tapti psichoterapeutu, jeigu tai įmanoma. Ieškočiau darbo, kuris man leistų dirbti krante, ir kartu studijuočiau.
Tada pradėjau studijuoti dvasinį konsultavimą ir asistavimą teologijos ir religijos mokslų magistrantūroje, baigiau Vilniaus geštalto institutą. Dabar jau geri treji metai užsiimu psichoterapija.
Vis laukiu, kada pas mane ateis jūrininkai.
Dirbate kokioje nors įstaigoje?
Ne, turiu savo kabinetą, žmones konsultuoju privačiai ir užsiimu psichoterapija. Mano kontingentas - maždaug 30-35 metų vyrai. Netgi turėjau porą vaikinukų 15-16 metų, kurie auga be mamos. Ateina ir moterų.
Vis laukiu, kada pas mane ateis jūrininkai. Labai apsidžiaugiau, kai vieną kartą sulaukiau Jūreivystės mokyklos antro kurso studento. Jam imponavo tai, kad aš ir kapitonas, ir psichoterapeutas.
Mano magistrinis darbas buvo apie jūrininkų sielovadą.
Mano magistrinis darbas buvo apie jūrininkų sielovadą. Su docentu Remigijumi Oželiu esame parašę straipsnį apie jūrininkus, jų išgyvenimus, priklausomybes, kas jiems trukdo pasiekti tikslų.
Žinau, kas yra priklausomybės, kaip jūrininkai ilsisi vartodami alkoholį ir t. t. Pats esu visko labai daug patyręs. Juokaujama, kad psichoterapeutas yra tas žmogus, kuris užsigydęs randuotas žaizdas gydo kitą žaizdotą. Mano paties randai man padeda suprasti kitą žmogų.
Džiaugiuosi galėdamas padėti. Norėčiau, kad ateitų daugiau jūrininkų, kurie sunkiai pritampa prie gyvenimo krante.
Ar kapitono diplomą jau padėjote į stalčių?
Ne, aš dirbu Karinėse jūrų pajėgose Jūrų gelbėjimo koordinaciniame centre kapitonu koordinatoriumi. Suderinu abi veiklas - gelbėju sielas ir gelbėju žmones. Mano gyvenimas tapo prasmingas.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje? Piratai, biurokratija?
Manyčiau tai, kad nebėra daug laiko užsiimti saugia laivyba. Labai daug dokumentacijos, kišimosi iš kranto, nurodymų kapitonui, kaip jam elgtis, vos ne kokį kursą pasirinkti. Beprotiška kontrolė iš kranto, kuro taupymas, begalės popierizmo.
Nebėra to tikro kapitono, kuris viską sprendžia, jis tiesiog turi klausyti kompanijos, kuri suinteresuota, kad būtų vykdoma jos politika. Ko gero, tai galima pavadinti biurokratija. O piratų buvo visada, ir, matyt, bus, šito neišvengsime.
Kokia jūsų šeima? Turite vaikų?
Prieš 15 metų išsiskyriau ir iki šiol gyvenu vienas. Turiu dukrą Aleksandrą. Ji seka mamos ir tėčio pėdomis, Vilniuje studijuoja psichologiją, šiemet baigia bakalauro studijas.
Kaip jūs atsipalaiduojate po darbo, turite kokį nors hobį?
Labai dažnai važiuoju tiesiog pasivaikščioti prie jūros. Gal net nebūčiau likęs gyventi Klaipėdoje, jeigu nebūtų jūros. Ji graži nuo kranto ir yra visai kitokia. Turiu namą, didelį pušyną. Mane atpalaiduoja darbas sode. Vienas prižiūriu namą, karpau pušis, auginu rododendrus.
Kokia jūsų svajonė?
Svajonės kaip ir neturiu. Dabar labai gerai gyvenu. Džiaugiuosi darbu. Manau, gerai pasielgta, kad gelbėjimo koordinacinis centras perduotas Karinėms jūrų pajėgoms. Palyginti su tuo, kokios jos buvo prieš 30 metų ir kokios yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis.
Tarnauja inteligentiški žmonės, baigę mokslus užsienyje. O darbas gelbstint skęstančiuosius, pakliuvusius į nelaimę yra prasmingas. Aš suprantu, kai laive nutinka nelaimė, koks svarbus yra žinojimas, jog yra, kas tau padės iš kranto.
Matau prasmę ir savo dvasinio gyvenimo. Galiu tik padėkoti Dievui, kad viskas išėjo taip, kaip net svajoti negalėjau. Labai džiaugiuosi, kad galiu atlikti psichoterapijas. Prisimenu, kai buvau kapitonas, ateidavo įgulos narys, kurio artimasis mirė krante ar atsitiko kažkokia nelaimė, reikėdavo jį paguosti, galima sakyti, tada dirbdavau psichologu.
Dabar esu laimingas žmogus, darau tai, ką noriu, turiu daug laisvo laiko pamąstyti, pafilosofuoti ir paskaityti knygas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą