Kai esi klaipėdietis, jūros traukai atsispirti sunku

„Per praktiką buvome patekę ir į štormus Indijos vandenyne, bet problemų dėl to daug nebuvo, nes laivas didelis, gerai pakrautas. Man pasakojo, kad Indijos vandenyne birželį ir liepą eina kažkokios srovės nuo Australijos pusės ir būna bangavimas. Tikrai taip, vartėmės 15-20 laipsnių į šonus, bet aš kažkaip nieko nejaučiau, jūrlige nesusirgau, tik su miegojimu buvo problemų“, - pasakojo E. Tkačius.

Trečia jūrininkų karta

Edgaras Tkačius gimė Klaipėdoje ir iki šiol joje gyvena. Galima sakyti, abu jo seneliai buvo jūrininkai: vienas kariuomenėje tarnavo povandeniniame laive, o kitas buvo laivo kapitonas. Be to, Edgaro tėvas šiuo metu yra antrasis laivo mechanikas. Ir tėvas, ir senelis irgi baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Taigi Edgaras jau yra trečios kartos atstovas, tęsiantis šeimos jūrines tradicijas.

"Būdamas mažas daug kuo norėjau būti, ir lakūnu, ir dar kuo nors... Nors, galima sakyti, nuo vaikystės svajojau tapti jūrininku. Kai man buvo 6-10 metų, kai į Klaipėdos uostą atplaukdavo tėvo draugai, eidavome pas juos į laivus, jie viską aprodydavo. Aš tokioje aplinkoje užaugau.

Pasirinkau mechaniko specialybę, Laivų energetinių įrenginių eksploatavimo programą. Iš pradžių, kai man buvo gal dešimt metų, mechanika manęs netraukė. Paskui, kai nusipirkau pirmąjį motorolerį, pradėjau prie jo krapštytis, supratau, kad man patinka technika. Po kiek laiko susidomėjau mašinomis, vėliau stojau į Jūreivystės mokyklą ir dabar jau domiuosi laivais", - pasakojo vaikinas.

Kai nusipirkau pirmąjį motorolerį, pradėjau prie jo krapštytis, supratau, kad man patinka technika.

Studijuojant Edgarui daug dalykų gerai sekėsi: ir fizika, ir medžiagotyra, ir braižyba, ir vidaus degimo variklių konstrukcijos, ir termodinamika, o kiek mažiau - matematika pirmame kurse, filosofija ir gal dar kalbos kultūra.

Šokiravo laivo dydis

Būsimiems mechanikams užtenka 6 mėnesių praktikos jūroje. Be jos, jie dar atlieka gamyklinę praktiką krante. Pirmą praktiką Edgaras atliko baigęs antrą kursą. Kai Jūreivystės mokyklos mechanikai atliko gamyklinę praktiką laivų statykloje ar kitose įmonėse krante, E. Tkačius pasiprašė į jūrą.

„Norėjau būti išskirtinis (juokiasi) ir eiti į jūrą. Tris mėnesius atlikau praktiką AB „DFDS Seaways“ kelte „Patria Seaways“. Pirmą savaitę, kai atvažiavau į laivą, buvo keistoka. Suabejojau, ar tikrai galėsiu dirbti laive jūroje. Bet paskui įsivažiavau ir supratau, kad tai man labai patinka, netgi pasijutau kaip namuose ir neorėjau grįžti į krantą“, - prisipažino vaikinas.

Antrą praktiką, kuri pernai truko 6 mėnesius - nuo gegužės iki lapkričio, Edgaras atliko 304 metrų ilgio vokiečių kompanijos „Peter Dohle Schiffahrts-KG“ konteineriniame laive. „Patyriau šoką. DFDS laivas buvo gana mažas - 150 metrų ilgio, atitinkamai buvo mažas ir jo mašinų skyrius, o konteinervežis - didžiulis laivas, jo mašinų skyrius įspūdingas. Įspūdį padarė milžiniški varikliai ir kiti įrenginiai“, - pasakojo vaikinas.

Anot jo, DFDS laive buvo mažiau techninių darbų. Konteinervežyje per 6 mėnesius vaikinui teko dažyti tik vieną kartą. „Visus darbus darydavau su trečiuoju mechaniku. Labai daug buvo techninių darbų prie variklių, o pagalbinį variklį visiškai perrinkome. Žinių gavau tikrai labai daug“, - sakė Edgaras.

Sunkiausia - karštis

Paklaustas, kas sunkiausia buvo praktikos metu, Edgaras atsakė: "Man nebuvo taip, kad labai ilgėčiausi namų. Moku bendrauti su visais žmonėmis. Dirbau tiek su filipiniečiais, tiek su ukrainiečiais, tiek su rusais, tiek su lenkais. Su visais pavykdavo puikiai sutarti, visi buvo draugiški. O sunkiausia buvo karštis. DFDS laive tikrai nebuvo karšta, kartais net vėsu.

Antros praktikos metu mes praplaukdavome Dubajų, per Indijos vandenyną - pro visą Kiniją ir grįždavome vėl atgal. Vasarą mūsų mašinų skyriuje vienu metu buvo 50 laipsnių karščio, jeigu gerai prisimenu. O darbo buvo daug ir reikėjo dirbti. Tai buvo vienas iš sunkiausių dalykų. Žinoma, ilsėjomės, gėrėme daug vandens. Bet per mėnesį organizmas priprato prie karščio ir paskutinius tris mėnesius dirbau be problemų."

Vasarą mūsų mašinų skyriuje vienu metu buvo 50 laipsnių karščio. O darbo buvo daug ir reikėjo dirbti.

Per pirmą praktiką Edgaras aplankė Estiją, Švediją, Vokietiją, Angliją, o per antrą - Dubajų, Omaną, Malaiziją, Korėją ir šešis Kinijos uostus. „Bet išlipimo iš laivo reikalai buvo gana sudėtingi. Išlipome vieną kartą Dubajuje, ir tai labai trumpam, Kinijoje neleido mums išlipti. Korėjoje buvo įmanoma tai padaryti, bet aš nebuvau išlipęs, nes reikėjo mokėti pildomai už vizą“, - aiškino vaikinas.

E. Tkačius, jau padirbėjęs kelte ir konteinervežyje, sako norintis išbandyti kitų tipų laivus ir išsirinkti sau tinkamiausią. „Lyg ir norėčiau dirbti laive dujovežyje, nors gal vertėtų rinktis kitą laivą, kuriame būtų lengviau ir paprasčiau, greičiau pakiltum karjeros laiptais siekdamas vyr. mechaniko statuso. Tai jau aukščiausia pakopa. Dujovežyje tai trunka gana ilgai, nes labai didelė atsakomybė, labai griežti saugumo reikalavimai“, - kalbėjo jis.

Baigdamas Jūreivystės mokyklą Edgaras jau turėjo budinčiojo mechaniko darbo vietą kompanijos, kurioje atliko praktiką, laive, bet dar žadėjo siųsti CV ir ieškoti kitos darbo vietos. Vaikinas norėtų susirasti darbą tokiame laive, kurio reisai būtų trumpesni nei 4 mėnesiai.

„Nuolatos girdi apie tą jūrą“

Tomas Tautkus taip pat gimė, augo ir mokslus krimto Klaipėdoje. Nebuvo nei knygų prisiskaitęs apie jūrininkus, nei jų buvo tarp jo giminių. Vaikinas svarstė, kokią rinktis inžinerijos specialybę. Galų gale nusprendė išbandyti jūreivystės mokslus. Mokyklos ieškoti jam nereikėjo: daugelio jo pažįstamų vaikinų tėvai yra jūrininkai, apie jūreivystės reikalus klaipėdiečiai dažnai pasikalba.

„Nuolatos girdi apie tą jūrą. Manau, pasirinkau tokią specialybę todėl, kad gyvenu Klaipėdoje. Pabandžiau studijuoti ir man patiko“, - sako Tomas, šiemet baigęs Jūreivystės mokyklą. Jo baigiamasis darbas buvo apie emisijų mažinimo galimybes laive, kuriame atliko praktiką.

„Svarsčiau ir apie laivavedžio profesiją, bet man pasirodė, kad vis dėlto dirbti su technika bus įdomiau, daugiau darbo bus rankoms. Manau, kad mechanikos inžinerija yra įdomesnė“, - kalbėjo Tomas.

T. Tautkus praktiką atliko Latvijos kompanijos „Astor Shipmanagement“ chemijos ir naftos produktų tanklaivyje, kuris plaukioja Šiaurės ir Baltijos jūromis. Buvo mašinų skyriaus kadetas.

Atrodo, kad visą laiką esi darbe

Pirmoji būsimų mechanikų praktika jūroje paprastai trunka pusę metų. Jai artėjant vaikinas prisiklausė įvairių gąsdinimų, esą būsią sunku moraliai, jis labai pavargsiąs. "Kai buvau jūroje, nieko panašaus nebuvo. Ir kompanija, ir laive dirbę žmonės buvo neblogi. Nebuvo taip, kad jausčiausi labai blogai. Tikėjausi, kad bus daug blogiau, kad norėsis kuo greičiau namo grįžti. Iš tikrųjų laikas labai greitai prabėgo. Kai grįžau, atrodė, kad net nebuvau toje jūroje.

Kai buvau jūroje, nesijaučiau labai blogai. Tikėjausi, kad bus daug blogiau, kad norėsis kuo greičiau grįžti namo.

Ir vis dėlto pusė metų jūroje nėra mažai. Manau, šis kartas buvo vienintelis. Ateityje neplanuoju tiek laiko būti jūroje vieno reiso metu", - aiškino vaikinas.

Pasak jo, tanklaiviuose tikrai mechanizmų daugiau nei kituose laivuose, ypač tokių, kurie yra susiję su saugumu, ir jų techninė būklė geresnė nei kitų laivų.

Paklaustas, kas sunkiausia buvo praktikos metu, vaikinas atsakė: "Iš pradžių teko laive priprasti prie visiškai kito režimo, gyvenimo kitoje vietoje. Man reikėjo tam šiek tiek laiko. Būdamas krante po darbo grįžti namo ir pailsi, o laive atrodo, kad tu visą laiką esi darbe. Bet paskui pripranti. Manau, gal kokios pora savaičių praėjo ir pripratau.

Rimtų gedimų mano praktikos metu nepasitaikė, buvo gana ramu. Žinoma, šiek tiek nervinamasi, kai būna uosto tarnybų patikros, nes gali ko nors tavęs paklausinėti. Nors viskas gerai, vis tiek šiek tiek nerviniesi."

Klausiamas, ar kadetai išnaudojami laivuose, ar jiems duodami įvairūs vadinamieji juodi darbai, Tomas sakė: „Išnaudojimo, aišku, nėra. Jeigu paprašoma atnešti pieno į mašinų skyrių, mano manymu, tai nėra išnaudojimas. Kažkokių purvinų darbų daryti man irgi neteko. Dirbau su motoristais, su mechanikais. Ką visi darė, tą ir aš dariau. Esu daug girdėjęs istorijų iš kitų kompanijų, kurių laivuose sąlygos būna blogesnės, ten visko pasitaiko.“

Jeigu paprašoma atnešti pieno į mašinų skyrių, mano manymu, tai nėra išnaudojimas.

Paklausūs trumpi reisai

Ir T. Tautkus turi galimybę dirbti toje pačioje kompanijoje, kurioje atliko praktiką. Jis, kaip ir Edgaras, žadėjo taip pat pasidairyti kokios nors kitos darbo vietos. Vienintelė priežastis, kodėl nenorėtų dirbti „Astor“ kompanijoje, ta, kad joje kontraktai sudaromi pusei metų. Pasak E. Tkačiaus, dabar tarp jaunimo populiarūs trumpi reisai.

Tomas irgi norėtų trumpesnių reisų. Krante pabūti jis žadėjo iki vasaros vidurio. „Norėčiau bent mėnesį pajausti vasarą, nes pernai vasarą buvau praktikoje, tai ji prabėgo labai greitai“, - sako jis.

Tomas pasakojo, kad dažniausiai jūrininkai nori dirbti vadinamosiose ofšorinių kompanijų laivuose, nes ten atlyginimai geresni ir kontraktai dažniausiai trumpesni. Bet tokių laivų mažiau, tad į juos papulti sunkiau. T. Tautkus norėtų dirbti laivuose, kurie jūros dugne kloja kabelius, mąstė ir apie kruizinius laivus.

Vaikinas domisi automobiliais ir mėgsta jų simuliatorius. Netrukus jis atvers naują puslapį savo gyvenime - pradės dirbti. Klausiamas, ar nejaučia nerimo, atsakė: „Nepasakyčiau, kad bijau, labiau laukiu.

Mokslų buvo užtektinai - mokykla, paskui Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Tai truko gana ilgai. Man vis dar atrodo, kad ateis rugsėjis ir vėl reikės mokytis. Kažkaip dar nesitiki, kad baigiau mokslus. Manau, kai dirbsiu, bus įdomiau ir pajusiu daugiau laisvės. Prasideda kitas etapas mano gyvenime, visai naujas.“