Kęstutis Žalys: „Manęs piratai nebuvo pagrobę ir laivo aš nenuskandinau“

„Buvo prognozuojamos 14 metrų aukščio bangos. Jauni padėjėjai žiūri į mane ir klausia: „Kapitone, ar mes eisime?“ Eisime, sakau. Prognozes vertini pagal konkrečią situaciją. Einant iš Roterdamo į Dubliną, kai praplauki Angliją, svarbu laiku pasukti. Ten tik ta viena vieta yra pavojinga. Laivo agentas sakė, kad tądien niekas neplaukė, kad mus visą laiką stebėjo, ar mes dar gyvi“, - pasakojo kapitonas K. Žalys.

67 metų tolimojo plaukiojimo kapitonas Kęstutis Žalys kilęs iš Šiaulių miesto. Baigęs Kaliningrado aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą į Klaipėdą atvažiavo dirbti 1982 metais, o bendrabutyje apsigyveno 1986-aisiais. Į jūrą nebeplaukia nuo 2020 metų. Prieš tai 25 metus dirbo vokiečių kompanijų konteineriniuose laivuose.

Turbūt esate išplaukiojęs visą pasaulį skersai ir išilgai?

Buvau Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Azijoje - visur. Žmonės žymisi žemėlapyje vietas, kuriose buvo. Mano dukra pasakė: tau lengviau pažymėti tas vietas, kuriose tu nebuvai. Iš visų mano matytų šalių man labiausiai patinka Japonija.

Kaip taip atsitiko, kad šiaulietis vaikinas nusprendė tapti jūrininku?

Perskaičiau skelbimą laikraštyje. Vilniuje lankiau mėnesį trukusius kursus, ten laikiau ir egzaminus. Mus tada siuntė mokytis kaip nacionalinius kadrus: penkis - į Leningradą, penkis - į Odesą ir dešimt - į Kaliningradą. Po pirmo pusmečio iš dešimties likau aš vienas, nes mokytis reikėjo rusų kalba, kurią mes nelabai mokėjome. Po šešerių metų mokyklą baigiau.

Kur atlikote pirmą praktiką?

Praktiką turėjome vos ne kasmet. Pirmoji buvo burlaivyje „Kruzenshtern“, paskui dideliame žvejybos traleryje, du kartus plaukiojančiojoje bazėje.

Kai pirmą kartą išplaukėte į jūrą, nepasigailėjote pasirinkęs tokią profesiją?

Ne ne, man patiko. Aš, ko gero, esu tradicinis žmogus. Kaip buvo sakoma, kad per pirmą kartą, kai užsupa, jeigu viskas gerai, organizmas pripranta, man taip ir nutiko. 

Blogai būna, kai audra siautėja vieną, antrą, trečią diena, tai veikia žmogaus nervus.

Pirmą kartą sunkoka buvo tame „Kruzenshterne“, o paskui problemų neliko. Blogai būna, kai audra siautėja vieną, antrą, trečią dieną, tai veikia žmogaus nervus. Įsivaizduojate, miegoti neįmanoma, tave mėto iš kampo į kampą, valgyti normaliai negali, kažką dirbti irgi sunku.

O kai baigėte mokslus Kaliningrade, kur buvote paskirtas?

Visi, kurie nebuvo vedę, beveik pusė mūsų, važiavo į Tolimuosius Rytus. Mes kaip nacionaliniai kadrai grįžome į Lietuvą.

Aš dirbau Klaipėdos transporto laivyne, tada tai buvo refrižeratorinio laivyno bazė. Ten išdirbau apie 6 metus, tapau vyr. kapitono padėjėju. Paskui gavau pasiūlymą ir išėjau dirbti į vokiečių kompaniją. Vokiečiai priimdavo į viena pakopa žemesnes pareigas, pas juos pradėjau dirbti kapitono antruoju padėjėju, bet man jų tvarka patiko labiau nei mūsų.

Man vokiečių tvarka patiko labiau nei mūsų.

Kuriais metais tapote kapitonu, kiek jums tada buvo metų?

2005-aisiais, tada man buvo 47 metai.

Kuris reisas labiausiai įsiminė?

Gal kai su konteineriniu laivu plaukėme vos ne aplink visą pasaulį. Užsukdavome į penkis uostus Europoje, paskui bėgdavome per Atlantą į Niujorką, Amerikoje aplankydavome tris uostus, paskui eidavome į Panamą, į du uostus, į du Kalifornijos uostus, iš ten į Japonijos du uostus, į du Kinijos uostus, į Taivaną, Korėją, vėl į Japoniją ir tada grįždavome į Panamą. 

Tas ratas išplaukus iš Europos iki grįžimo į ją trukdavo tris mėnesius, po pusantro mėnesio į vieną ir į kitą pusę.

Žinote, dėl ko prisimenu? Paskaičiuokite, kas kiek laiko mes persukdavome laikrodį. Apskaičiavau, kad per pusantro mėnesio plaukiant tik į vieną pusę laiko skirtumas kartais susidarydavo apie 17 valandų. Blogai būdavo, prasidėdavo painiava, kai nesuprasdavai, diena ar naktis.

Prisimenate kokį reikšmingesnį štormą darbo metu?

1984 metais Klaipėdos transporto laivynas turėjo tris tanklaivius: „Debreceną“, „Žalgirį“, „Linkuvą“, bet tai ne tas laivas, kuris nuskendo. Mano buvo „Debrecenas“. Dirbome Barenco jūroje, aprūpinome laivus kuru, o paskui plaukėme į Panamą. Kai tik išplaukėme iš Barenco jūros, mus dešimt dienų daužė štormas.

Dar buvome patekę į štormą prie Japonijos. Laivas buvo 300 metrų ilgio. Mes užėjome į Tokijo uostą, kitas turėjo būti Osaka. Manęs klausė to uosto atstovai, ar galėsiu atvykti, nes siaučia taifūnas. Atrodė, kad jis eina pro šalį, Japonijos nelies. Maniau, laivas didelis, - atlaikysime.

Išplaukiau iš Japonijos, gerai - tuščia, laivų nėra. Bet kaip tyčia artėjant prie Osakos tas taifūnas pasuka tiesiai į mus. Ir mes susitinkame su juo ties posūkiu į Osaką. 

Mėginu sukti laivą, negaliu, jį verčia, galiu nuskandinti.

Mėginu sukti laivą, negaliu, jį verčia, galiu nuskandinti. Iki šiol atsimenu, vieną, antrą kartą bandau - neišeina, ir viskas. Tada pamaniau, kad reikia daryti didesnį posūkio kampą, paeiti dar šiek tiek į priekį. Galų gale pavyko.

Aš tikėjau savo laivu. Konteineriai buvo pritvirtinti kaip niekada gerai. Bet vis dėlto nutrūko keli vos ne rankos storumo geležiniai juos laikantys strypai. Bet, ačiū Dievui, bent jau konteinerių nepamečiau. Mano kolega per vieną kontraktą net du kartus pametė konteinerius: vieną kartą prie Japonijos, o kitą - Šiaurės jūroje. 

Kitas kapitonas per pirmą savo reisą plaukdamas iš Roterdamo į Dubliną toje vietoje, kur praplaukus Angliją reikia pasukti, pametė 14 konteinerių.

Ar per visus darbo jūroje metus jums teko patirti skaudžių įvykių?

Ne, neturėjau rimtų avarijų. Dukros draugė paklausė: ar tavo tėčio nebuvo pagrobę piratai? Ji sako: ne, nebuvo, o draugė: gaila, būtų buvę įdomu paklausyti. Nebuvo manęs nei piratai pagrobę, nei laivo nesu nuskandinęs - nesu įdomus.

Gal galite pasakyti, kokie yra kapitonų atlyginimai. Gana dažnai užduodamas klausimas, ar tikrai jie per mėnesį gauna 23 tūkstančius ar net daugiau eurų ar dolerių?

Visų pirma tai priklauso ir nuo laivybos kompanijos, ir nuo laivo tipo. Tanklaiviuose mokama daug. Bet jūs iš karto maksimumo negausite, pradedama nuo 10 tūkstančių, paskui 15 tūkstančių, tai būtų tik vidutinis atlyginimas. 

Ant konteinerinių laivų iš pradžių mes gaudavome 6 tūkstančius, paskutiniais mano darbo metais, kai dirbau fideriniuose laivuose, atlyginimas buvo 8,5 tūkstančio dolerių. Šiuo metu konteineriniuose laivuose mokama apie 10 tūkstančių. Žinoma, yra kompanijų, kuriose atlyginimai perpus mažesni.

Mūsų laivas priklausė vokiečių kompanijai, bet plaukiojo su patogia vėliava, mes nemokėjome mokesčių, išskyrus medicinos draudimą, visas atlyginimas likdavo mums. Bet užtat nebuvo skaičiuojamas stažas. Kai aš sulaukiau pensinio amžiaus, mano darbo stažas buvo 6 metai, t. y. buvo užskaityti tik tie metai, kuriuos dirbau Klaipėdos transporto laivyne.

Tai kiek jūs gaunate pensijos?

Aš jos negaunu, bet nesiskundžiu, nes žinojau, kad taip bus. Vis tiek esu dėkingas likimui, kad teko dirbti tose užsienio kompanijose, kur buvo visai kitas darbas, visai kita patirtis nei mūsų postsovietinėse laivybos kompanijose su mūsų jūreiviais.

Nuo kada dirbate Lietuvos jūreivystės akademijoje? Ką dėstote?

Nuo 2020 metų rudens. Dėstau navigaciją, laivo valdymą, krovinių gabenimą, logistams - pavojingų krovinių gabenimą, laivybos technines priemones ir t. t.

Kas pasikeitė laivyboje nuo to laiko, kai jūs tik pradėjote dirbti, iki dabar?

Labiausiai navigacinė įranga. Pamenu, kai gavome pirmą GPS Klaipėdos transporto laivyne. Mes tada buvome pradėję dirbti graikams. Iš jų ir sužinojome apie GPS, su kuriuo galima plaukioti ir be kompaso. 

Kai mums Danijos sąsiauriuose pastatė pirmą GPS, tai padarė didelį įspūdį. Visi stebėjosi, kad tokia maža dėžutė. Kai prisimenu, kaip mūsų kapitonas gyrėsi, kad turi GPS, iki šiol juokas ima.

Dabar jau visi priprato prie tų GPS, pamiršo senąją navigaciją. Aš dėstau studentams jos pagrindus. Jie kartais klausia, kam to reikia, kai dabar visur elektronika. O kaip kitaip juos išmokyti navigacijos pagrindų? Elektroniniai jūrlapiai irgi tuo pagrindu sudaryti. O ką reikėtų daryti, jeigu elektronika sugestų?

Ačiū Dievui, ant Kipro „neužvažiavome“.

Paskutiniais mano darbo metais mes plaukdavome iš Izraelio į Turkiją, gabenome konteinerius. Ir praeidavome Siriją - viskas, ten pusę dienos GPS neveikdavo, nes Sirija dėl karo slopindavo jo signalus. Padėjėjams sakydavau: tik „neužvažiuokite“ ant Kipro. Mes pro jį praeidavome per kelias mylias. Turėjome laive popierinius jūrlapius ir jais naudojomės. Ačiū Dievui, ant Kipro „neužvažiavome“.

Ko jūs kaip kapitonas negalėdavote pakęsti laive?

Nedrausmingumo arba kartais mechanikų piktnaudžiavimo alkoholiu. Turėjau vieną kapitono vyr. padėjėją, kuris amžinai vėluodavo kelias minutes pakeisti antrąjį kapitono padėjėją. Buvau ant jo supykęs.

Ar dažnai tekdavo sutikti Kalėdas, Naujuosius metus ne namuose.

Dažnai. Per Kalėdas virėjai būtinai kepdavo paršelį, per Naujuosius metus - kalakutą. Kartą Amerikoje einu per Padėkos dieną, žiūriu, parduotuvėje nebrangiai parduoda kalakutus - didelis kalakutas kainavo 6-7 dolerius. Nupirkau, parnešiau į laivą virėjui, kad iškeptų.

Mane stebino filipiniečiai. Jie save laiko katalikais. Pas mus gruodžio 24-oji, Kūčių diena, yra susikaupimo, rimties diena, o pas juos priešingai - šūkaujama, džiaugiamasi.

O Mianmaro jūreiviams didžiausia šventė jų Naujieji metai arba tiesiog Water festival. Švenčiama apie balandį, laisto vienas kitą vandeniu, jokiu būdu negalima būti sausam, nes nebus sėkmės ateinančiais metais. Aš vienu momentu nusprendžiau, kad jau viskas, nuėjau, persirengiau sausais drabužiais ir tik išėjau ant denio, tuojau pat vėl buvau apipiltas vandeniu.

Kokia, jūsų manymu, laivybos kompanijose yra didžiausia problema?

Tai, kad kompanijos mėgina sutaupyti žmonių sąskaita. Imkime kad ir poilsio valandas. Svarbiausia užpildyti popierių, kad buvo tiek ir tiek poilsio valandų, o tai, kad jūrininkai tris paras nemiegoję, nieko nejaudina. Arba jūrininko maitinimui per dieną skiriami 6 eurai. Nuo 2010 metų iki mano darbo pabaigos niekas nesikeitė. Žinoma, ne visos kompanijos taip elgiasi.

Su kapitonais asociacijoje pasikalbame apie patikrinimus, kurie esą mūsų labui. 2020 metai, karantinas, prašau atvežti į laivą pinigų sumokėti įgulai. Parašo, kad negali to padaryti, nes karantinas. O netrukus į laivą ateina du vokiečiai ir be jokių kaukių tikrina laivą. Tokie dalykai mane piktindavo.

Kaip manote, Klaipėdoje pakanka dėmesio jūrininkams, jūrinei tematikai?

Klaipėdoje nematau bėdos, vien Jūros šventė ko verta, bet Lietuvos mastu... Kažkodėl Vilniuje manoma, kad pas mus jūrininkų nėra.

Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas nepatinka?

Nieko blogo negaliu pasakyti apie miestą. Man patinka, kad mes gyvename prie jūros.

Kokia jūsų šeima?

Turiu dvi dukras, jos jau suaugusios, ištekėjusios, du anūkus, chuliganus (juokiasi).

Koks jūsų hobis?

Rinkau monetas iš įvairių pasaulio šalių, turiu visą maišą. Ir Europos šalių, kai dar nebuvo eurų: Italijos lirų, Prancūzijos frankų, iš Peru, Brazilijos, Singapūro, Japonijos jenų. Dabar nešiojuosi kišenėje kelias monetas iš Naujosios Zelandijos ir Australijos. Jos tinka parduotuvėje atrakinti pirkinių vežimėliui.

Kokia jūsų svajonė?

Gauti pensiją (juokiasi). Paskaičiavau, kad jeigu dirbsiu iki 73 metų, tada sulauksiu išdirbtų metų minimumo, kad gaučiau pensiją.

Kęstučio Žalio asmeninio archyvo nuotr.