Sūduvis
Kokį laivą „Sūduvis” prisimena jame tarnavę kariai

Iki paskutinių Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (LK KJP) laivo minų medžiotojo „Sūduvis“ tarnybos dienų tarp kariškių sklandė legendinė jo parplaukimo per uraganą „Anatolijus“ iš Vokietijos į Klaipėdą istorija. Kalbinti jame tarnavę kariai džiaugiasi, kad šis laivas nebus supjaustytas, o stovės prie krantinės Danės upėje. Beje, paskutinis jo vadas Mindaugas Kloviškis šiuo metu ieško kito laivo, kuris pakeis nurašytąjį ir tikriausiai vėl bus pavadintas „Sūduviu“.

Pabaiga. Pradžia čia

„Parvykstančius su “Sūduviu„ mus Klaipėdoje pasitiko uraganas “Anatolijus„. Iš Vokietijos parplaukėme keturiomis valandomis greičiau, laivo greitis buvo didesnis, nei kad jis galėjo plaukti. (Juokiasi). “Geras„ buvo oras: dangus su žeme maišėsi. Bet namų ilgesys buvo didesnis nei tos bangos“, - prisiminė buvęs laivo bocmanas Vitalijus Aleksandravičius.

Jis sako, kad tame laive praėjo patys geriausi jo metai. Tarnavo jame 10 metų, nuo pat laivo priėmimo Vokietijoje, kur dėl jo prabuvo pusmetį, dalyvavo pakeliant jame Lietuvos vėliavą.

„Pats blogiausias žmogus laive - bocmanas. Jis tas, kuris gainioja jūreivius, liepia jiems šveisti denį“, - juokauja Vitalijus, dabar tarnaujantis LK KJP štabe „raštininku“. Dabar jis yra atsakingas už karinio rengimo planavimą ir jo pagrindinės darbo priemonės dabar - popierius ir rašiklis / kompiuteris.

„Buvau tą laivą iššliaužiojęs skersai ir išilgai. Mes jį ir patys remontavomės kaip galėjome. Visas jis buvo mano iščiupinėtas.

Žinojau visas vieteles, kur reikėjo paremontuoti, kokį nors varžtą įsukti.

Mechanikai pergyveno dėl savo variklio, o aš prižiūrėjau denį, korpusą, laivas buvo kaip mano kūdikis. Pykdavau ant tų, kurie negerbdavo denio, lipdavo ant jo purvinais batais, tai man buvo kaip asmeninis įžeidimas“, - kalbėjo bocmanas.

MOKYMAI. 2012-ieji, laivo „Sūduvis“ valtis.

- Kai išplaukdavome, per kiekvieną štormą žiūrėdavau, gal jau kur denyje vanduo sunkiasi, nes jis medinis, pradžiūdavo, reikėdavo sandarinti.  Eini, žiūri, ieškai - kur.

Labiausiai erzindavo, kad labai sunku būdavo surasti, kur sandarinimo juosta atkibo ir vanduo laša į vidų. Man didžiausias iššūkis būdavo surasti tą vietą.

Matai viduje ant lubų jau kabo lašiukas, o iš išorės viskas atrodo gražu, denis blizga."

Paklaustas, kokia vieta laive jam buvo įdomiausia, atsakė: „Man, kaip bocmanui, “forpikas„ (laivapriekio patalpa. - Autor. past.), kuriame buvo sudėti visi mano rakandai. Ten buvo mano šventovė, į kurią ne kiekvienas galėjo įeiti. Geras bocmanas visada visko turi visiems gyvenimo atvejams, ko gali prireikti laivui.“

Pirmieji profesionalūs kariai

„Aš “Sūduvyje" išbuvau beveik vienuolika metų nuo pat tarnybos pradžios. Papuoliau į jį kaip tik tuo momentu, kai Lietuvos kariuomenė atsisakė šauktinių ir mes buvome pirmieji profesionalūs kariai, tarnaujantys pagal sutartį. 2003 metais atlikau pradinę privalomąją karo tarnybą Linkaičiuose. 2008 metais man buvo pasiūlyta tapti profesionaliu kariu.

Kai mes atėjome į laivą, šauktinių jau nebebuvo. Truputį sunku buvo tiems žmonėms, kurie prieš tai dirbo su šauktiniais, nes visi iš karto tapome kolegomis. Žinote, šauktinio statusas yra truputį kitoks. Mes jau dirbome ir už tai gavome algas, bet subordinacija buvo išlaikoma", - pasakojo vyresnysis seržantas Marius Safonovas.

Tarnybą laive jis pradėjo eidamas artileristo pareigas. Jam įdomiausias objektas buvo patranka, kurios gyvenime nebuvo matęs. „Tada mes labai daug plaukiojome. 2008-2009 metais visi mokymai buvo skirti “Sūduviui„ ir jis daugiausia plaukdavo į jūrą. Ir pamatėme labai daug, ir šalių daug aplankėme.

Man, įlipusiam į laivą iš sausumos, kur gyvenimas buvo šiek tiek kitoks, buvo labai daug įspūdžių.

Praėjus dviem mėnesiams, kai pradėjau tarnauti “Sūduvyje„, gimė mano dukra, dabar jai dvylika. Ji tarsi šio laivo talismanas“, - pasakojo vyr. seržantas.

VĖLIAVA. Būsimajame „Sūduvyje“ Vokietijoje iškelta Lietuvos vėliava.

Po kurio laiko M. Safonovas tapo šio laivo denio komandos vadu. Jam buvo sudarytos galimybės mokytis Lietuvos aukštosios jūreivystės mokykloje. Baigęs mokslus tapo elektronavigatorių komandos vadu, jam buvo suteiktas aukštesnis laipsnis.

Minų medžiojimas - labai įdomus dalykas. Daug valandų praleista jūroje.

"Pats įdomumas yra azartas ieškoti ko nors po vandeniu. Labai daug įspūdžių patirta tarnybos metu. Buvau “Sūduvyje„ iki paskutinio momento. Šis laivas savo tarnybą atliko iki galo, o aš buvau komandiruotas į kitą laivą “, - sakė vyr. seržantas M. Safonovas, šiuo metu einantis tarnybą KJP mokymo centre ir rengiantis jaunuosius leitenantus.

Virėjas nenorėjo palikti laivo

Seržantas Tomas Danius „Sūduvyje“ tarnavo apie 14 metų, buvo virėjas. Virtuvė laive buvo nedidelė. „Mano prisiminimai geri. Mes daug plaukiojome, dalyvavome įvairiose tarptautinėse misijose. Kolektyvas būdavo draugiškas, nes laivas mažas, visi būdavo susibūrę.

Pas mus tokio išskaidymo, kad čia karininkai, čia seržantai, nebūdavo.

Kurie ateidavo nauji, iš karto prisitaikydavo, blogų naujovių neatnešdavo. Prieš trejus metus man net nesinorėjo išeiti iš to laivo į kitą. Panašus buvo ir turėtas laivas “Kuršis", - pasakojo T. Danius, dabar jau kito karinio laivo virėjas.

„Paskui tas “Sūduvis„ “prikibo"

Andrius Kiela tarnybą „Sūduvyje“ pradėjo 2006 metais kaip privalomosios karo tarnybos karys ir 9 mėnesius ėjo motoristo pareigas. O po poros mėnesių 2007 metais pradėjo jame profesionalią tarnybą.

„Pirmas atėjimas į laivą po tų kelių mėnesių miške - ir viskas apsisuko 360 laipsnių, visiškai kita tarnybos specifika. O paskui tas “Sūduvis„ taip “prikibo„, kad nesinorėjo niekur kitur eiti. Kai daug žmonių gyvena mažoje patalpoje, nori nenori vis turi būti draugiški, tikrai negali pyktis“, - prisiminė A. Kiela.

Jam įsimintiniausi buvo 2007 metai, kai jie 7 mėnesius nematė Lietuvos ir labai daug keliavo.

Paskutinio „Sūduvio“ reiso metu A. Kiela tapo motoristų komandos vadu. Šis laivas tarnybą baigė 2018 metais. Dabar Andrius eina pareigas priešmininiame laive „Kuršis“, nors dar tebėra ir „Sūduvio“ karys, kadangi šis laivas dar nenurašytas.

"Gaila, kad laivas nurašomas, bet jis vis dėlto yra senas, ir techniškai, ir morališkai nusidėvėjęs. Jis irgi nusipelnė užtarnauto poilsio, nes tarnavo 60 metų. Kai užeini į jį, apima nostalgija, bet kai ateini iš naujesnio laivo, nebesinori tarnauti jame.

Buvo gaila, kai senąjį „Kuršį“ utilizavo, nesinorėjo, kad ir „Sūduvį“ toks pats likimas ištiktų.

Smagu, kad jis liks prie krantinės, kad bus galima į jį kada nors užeiti, parodyti vaikams, kur atlikai tarnybą. Vienais metais mes stovėjome Kruizinių laivų terminale. Atvažiavo seni vokiečiai ir vienas jų su nostalgija žmonai pasakojo, kaip jis atliko tarnybą „Sūduvyje“.

Net sutrikau, kai jis pasakė: „Tu nieko nesakyk, aš viską papasakosiu, nes aš šiame laive atlikau tarnybą. Jis buvo jau garbingo amžiaus. Ir man buvo įdomu pasiklausyti ankstesnių to laivo istorijų“, - sakė pokalbininkas.

Senąjį „Sūduvį“ pakeis naujas

Paskutinis laivo „Sūduvis“ vadas Mindaugas Kloviškis tarnybą jame eina nuo 2009 metų. Kai jis grįžo į Lietuvą baigęs Švedijoje Jūrų karo akademiją, taip visą tarnybą ir praleido „Sūduvyje“, perėjo visas pozicijas nuo ginkluotės kovinės dalies vado iki paties laivo vado.

„Nebuvo taip, kad atėjo vieną dieną ir pasakė, kad laivą nurašys. Paskutinius trejus ketverius metus jau žinojome, kad jau greitai bus laikas šitą laivą keisti.

Taigi šoko nebuvo, su tuo buvo susitaikyta iš anksto. Kadangi aš buvau paskutinis “Sūduvio„ vadas, esu paskirtas atsakingu už naujo minų medžiojimo laivo pirkimą. Tikimės, jis bus “Sūduvis", - pasakojo M. Kloviškis.

 INKARAS. Laivas stovi nuleidęs inkarą. Karys Marius Safonovas fotografuojasi laivų fone.

Šiuo metu Gynybos resursų agentūra prie Krašto apsaugos ministerijos organizuoja konkursą kartu su Jungtinės Karalystės ministerija ir bus perkamas trečias „Hunt“ klasės laivas, kuris apie 2023-2024 metus bus parplukdytas į Lietuvą ir tikriausiai bus pavadintas „Sūduviu“.

DALYVAVIMAS. „Sūduvis“ junginio „Baltron“ sudėtyje.

„Man, kaip paskutiniam vadui, geriausia dovana, kad laivas išliks. Aš kaip tik budėjau, kai buvo ištempiamas laivas M-51, buvęs “Kuršis„, t. y. “Sūduvio„ sesė, mat daugelyje užsienio kalbų laivas yra moteriškos giminės, buvo gana graudu.

Jis visas buvo išlaužytas, netgi nesupjaustytas.

Kad “Sūduvis„ liks išsaugotas, tikrai labai maloni žinia tiek man, tiek visai įgulai, tiek visiems kitiems buvusiems jo vadams ir įguloms. Šiame laive tarnavo tikrai nemažai Karinių jūrų pajėgų karių“, - sakė M. Kloviškis.

Inkaras - Vilkaviškio savivaldybei

M. Kloviškiui, kaip ir akustikui Aleksandrui Sokolenkai, įsimintiniausi buvo 2015-2016 metai, kai „Sūduvis“ dalyvavo minų paieškos mokymuose ir, būdamas vienas seniausių laivų, jose labai gerai pasirodė. Naujesni laivai aktyvavo kelias minas, o jis to išvengė.

„Mes ne tik neaktyvavome minų, bet ir sugebėjome jų surasti. Tai buvo vienas iš pasididžiavimo momentų, kad senas laivas geba dar kažką padaryti gero. Tai įstrigo į mano atmintį“, - sakė M. Kloviškis.

Jis prisimena draugišką laivo „Sūduvis“ bendradarbiavimą su Vilkaviškio savivaldybe. Beje, dar ir dabar susiskambinama su jos atstovais. Jie nori surasti kokias nors patalpas ir įrengti laivo „Sūduvis“ muziejų.

„Mes esame numatę Vilkaviškio savivaldybei skirti inkarą laivo aktyvios tarnybos baigimo proga kaip prisiminimo apie “Sūduvį„ dovaną. Vilkaviškiečiai jau yra netgi numatę vietą, kur statys inkarą“, - pasakojo paskutinis laivo „Sūduvis“ vadas.

Dabar M. Kloviškis jau dirba biure, yra Gynybos resursų agentūros Jūrų ir oro kovos platformos skyriaus transporto vyr. karininkas. Jis prisipažįsta, kad vis dar labai pasiilgsta išplaukimo su „Sūduviu“ į jūrą.

Laivas „Sūduvis“ pastatytas Vokietijoje 1958 metais, buvo pirmas 1999 metais įkurto Priešmininio laivų diviziono laivas. Į Lietuvą iš Vokietijos jis parplukdytas 1999 metų birželį. Pirmas jo vadas - Eduardas Karlonas.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder