Metų jūrininkas - dujovežio, gabenančio suskystintą amoniaką, kapitonas
„Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie projekto, kuris gali būti svarbus ne tik vienam laivui ar vienai kompanijai, bet ir visos laivybos ateičiai“, - interviu „Vakarų ekspresui“ sakė 2026-ųjų Metų jūrininkas.
Kaip manote, už ką jums suteiktas šis titulas?
Spėju, kad dėl kelių dalykų. Jau ne vienerius metus dirbu dujovežių kapitonu. Praėjusiais metais prie Brazilijos krantų mūsų laivui teko padėti nelaimės ištiktam žvejybos laivui.
Be to, turėjau galimybę dalyvauti tarptautiniame ARISE projekte, kurio metu buvo atliekami kontroliniai skysto amoniako išleidimo į jūrą bandymai. Iki šiol buvo atlikta daugybė laboratorinių tyrimų ir kompiuterinių modeliavimų, tačiau tikrasis amoniako elgesys avarinės situacijos metu gali būti patikimai įvertintas tik natūralioje aplinkoje.
Mano nuomone, praktika po burėmis duoda daugiau negu net dvigubai ilgesnė praktika paprastame motoriniame laive.
Tokie bandymai buvo reikalingi norint suprasti, kaip amoniakas tirpsta vandenyje, kaip garuoja, kaip formuojasi ir sklinda dujų debesis. ARISE siekia surinkti tokius duomenis, kurie ateityje padėtų gerinti avarinių situacijų vertinimą ir reagavimą į jas.
Ši tema yra ypač aktuali todėl, kad amoniakas laikomas viena iš galimų ateities laivybos kuro alternatyvų. Skirtingai nuo tradicinio iškastinio kuro, jo sudėtyje nėra anglies, todėl naudojant amoniaką kaip kurą galima išvengti tiesioginių CO₂ emisijų. Tačiau kartu tai yra medžiaga, kuri reikalauja ypatingo atsakingumo dėl savo toksiškumo, todėl saugos tyrimai yra būtini.
Kokiame laive dirbate dabar? Kokiu maršrutu plaukiojate?
Šiuo metu dirbu dujų tanklaivyje „Yara Aesa“. Tai 2016 metais pastatytas apie 180 metrų ilgio specializuotas laivas, skirtas gabenti suskystintą amoniaką. Imame daugiau kaip 25 tūkst. tonų suskystinto amoniako. Mūsų reisai daugiausia vyksta per Atlantą.
Krovinį dažniausiai pakrauname Trinidade arba Jungtinėse Amerikos Valstijose - Friporte, Donaldsonvilyje, o iškrauname Europos uostuose: Herėjoje ir Glomfjorde Norvegijoje, Ūsikaupunki Suomijoje, Rostoke Vokietijoje. Taip pat tenka plaukti į Amerikos žemynų uostus - Santosą Brazilijoje, Tampą JAV, Kartageną Kolumbijoje.
Kiek jau metų dirbate dabartinėje kompanijoje?
Paskutinius trejus su puse metų dirbu su Vokietijos kompanija „Reederei F. Laeisz GmbH“, kurios būstinė yra Rostoke. Dauguma jūrininkų dabar samdomi pagal nustatytos trukmės kontraktus - pasibaigus vienam reisui ar sutarties laikotarpiui, kiekvienas naujas etapas priklauso nuo abiejų pusių sprendimo. Todėl ypač vertinu ilgalaikį pasitikėjimą ir gerą bendradarbiavimą su šia kompanija.
„Reederei F. Laeisz GmbH“ yra ypatinga kompanija savo istorija. Ji oficialiai įkurta dar 1824 metais ir yra neatsiejama nuo legendinių vokiečių burlaivių, vadinamųjų „Skrajojančių P“, istorijos. Kompanija valdė tokius garsius burlaivius kaip „Potosi“, „Preussen“, „Peking“, „Passat“, „Pamir“, „Padua“ ir kt. Man labai įdomu būti kompanijos, turinčios tokią ilgą jūrinę istoriją, dalimi.
Kiek jums metų? Iš kur esate kilęs? Kas buvo tėvai? Ar turite brolių, seserų?
Man 58 metai. Esu kilęs iš Pašilės kaimo Kelmės rajone. Mano tėtis dirbo agronomu, mama - buhaltere. Jaunesnis brolis pasirinko vairuotojo profesiją. Deja, šiandien jau visi jie išėję Anapilin.
Vaikystė buvo įdomi, nes dėl tėvų darbo teko neretai keisti gyvenamąsias vietas. Gyvenome Laugalio kaime prie Kelmės, Sviliuose prie Josvainių, Plinkaigalyje prie Krakių. Tačiau vasaros dažniausiai prabėgdavo gimtajame Pašilės kaime, miškų apsuptyje, ten, kur prasideda Akmenos upė. Galbūt būtent ten ir atsirado pirmasis ryšys su vandeniu.
Pamenu, kaip iš pušies žievės droždavau mažus laivelius ir juos plukdydavau upelyje. Žinoma, tada dar niekas negalėjo pagalvoti, kad po daugelio metų mano gyvenimas iš tikrųjų bus susijęs su laivais ir jūra. Nuo 1979 metų mūsų šeima apsigyveno Domeikavoje prie Kauno. 1985 metais baigiau Kauno 39-ąją vidurinę mokyklą.
Nuo kada gyvenate Klaipėdoje?
Nuo 1993 metų pavasario, kai baigęs mokslus grįžau iš Sankt Peterburgo (buvęs Leningradas). Tuo metu prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas - profesionalaus jūrininko kelias. Klaipėda - tai miestas, kuriame susiformavo didžioji dalis mano profesinio gyvenimo - čia pradėjau dirbti jūroje, augau kaip specialistas. Per daugiau nei tris dešimtmečius šis miestas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Kodėl nusprendėte būti jūrininku? Ar šeimoje buvo jūrininkų, ar prisiskaitėte romantiškų knygų?
Tikriausiai prisiskaičiau romantiškų knygų. Vaikystėje knygas tiesiog „rydavau“. Vos pasirodžiusią serijos „Drąsiųjų keliai“ knygą galėdavau perskaityti per vieną savaitgalį. Kaimo bibliotekoje turbūt nedaug likdavo grožinės literatūros knygų, kurių nebūčiau perskaitęs. Galbūt tos knygos ir suformavo pirmąjį svajonės apie tolimus kraštus, keliones ir jūrą vaizdą.
Teisininko profesiją įgijau baigęs universitetą, tačiau pagal šią specialybę taip ir neteko dirbti.
Šeimoje jūrininkų nebuvo. Mano tėtis jaunystėje taip pat buvo susidomėjęs jūra. Jis bandė stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, tačiau jam buvo pasakyta, kad turėdamas agronomo specialybę jis ten stoti negali. Tėtis buvo tas žmogus, kuris mane palaikė renkantis jūrininko kelią. Mama iš pradžių tam nepritarė.
Kuo norėjote būti vaikystėje?
Turbūt viskuo, priklausomai nuo to, kokią knygą tuo metu skaičiau ar kokį filmą pažiūrėjau. Tačiau tarp rimtesnių profesijų buvo kelios, kurios ilgiau užsilaikė mintyse - norėjau būti agronomu, istoriku, teisininku arba kariškiu. Agronomu netapau todėl, kad tėtis paaiškino, koks tai sunkus darbas buvo tuometiniuose kolūkiuose. Kariškiu tapti sutrukdė medicininė komisija Kaune.
Per vestibuliarinio aparato patikrinimą vos neiškritau iš kėdės. Kai nusiminęs ėjau iš kabineto, gydytoja pasakė: „Na, kur tu lendi, toks gražus berniukas, ką tu ten Rusijoj darysi?“ Tik vėliau supratau, kad ji man padarė didelę paslaugą. Iki šiol esu jai dėkingas, nes galbūt gyvenimas būtų pasukęs visai kitu keliu. Istorija liko kaip hobis - ji iki šiol mane domina. Teisininko profesiją įgijau baigęs universitetą, tačiau pagal šią specialybę taip ir neteko dirbti. Galiausiai, kai visi kiti keliai natūraliai atsisijojo, liko jūra. Ir, matyt, tai buvo tas kelias, kuriam buvau skirtas.
Kokius jūrinius mokslus baigėte?
Baigus vidurinę mokyklą reikėjo medicininės pažymos. Medicininės komisijos metu man pasakė, kad esu visiškai sveikas - „betoną ant tavęs galima vežioti“. Be to, nerado jokių anksčiau nustatytų ligų. Tada vėl grįžo sena mintis - stoti į jūreivystės mokyklą.
1985 metais įstojau į Leningrado aukštąją jūrų inžinerinę mokyklą. Po pirmo kurso mane pašaukė į sovietų armiją. Po dvejų metų tarnybos demobilizavausi ir grįžau tęsti studijų. Iš keturių įstojusių vadinamųjų nacionalinių kadrų grįžau tik aš vienas lietuvis. 1993 metais, kai mokykla jau buvo pervadinta į Valstybinę admirolo Makarovo jūrų akademiją, ją pabaigiau ir man buvo įteiktas laivavedžio-inžinieriaus diplomas ir mažojo plaukiojimo šturmano darbinis diplomas.
Grįžęs į Lietuvą įstojau į doktorantūrą pas profesorių Vytautą Paulauską. Beveik išlaikiau visus kvalifikacinius egzaminus, tačiau konkurencinėje kovoje tarp „jaunų dienelių“ ir mokslinės disertacijos pastaroji pralaimėjo. Taip ir netapau mokslų daktaru, nors šiandien kartais dėl to gailiuosi. Vėliau, 2002 metais, nusprendžiau dar kartą grįžti prie mokslų. 2007 metais baigęs universitetą, įgijau teisininko specialybę. Tiesa, pagal šią specialybę tiesiogiai nedirbau nė dienos, bet gyvenime ir darbe kartais padeda.
Kur atlikote pirmą praktiką?
Pirmoji mano praktika iš tikrųjų buvo ne laive. Leningrado aukštoji jūrų inžinerinė mokykla tuo metu turėjo savo kranto bazę negyvenamoje saloje prie Primorsko - Zapadnyj Beriozovyj (buvusioje suomių Tiurinsaari). Grįžęs iš armijos, prieš antrą kursą 1988 metų vasarą buvau nusiųstas į šią kranto bazę.
Ten mokėmės įvairiausių jūrinių gudrybių: bendravimo šviesos signalais naudojant Morzės abėcėlę, naudojimosi semaforu, gelbėjimo valtimis ir kt. Plaukiodavome su laiveliais jalais, gaudydavome žuvis, o kartais slapta nusigaudavome į Primorską. Tada jame buvo tik nedidelė prieplauka pasieniečių kateriams, geležinkelio stotelė ir, regis, maža parduotuvė bei kioskas, apie dabartinį didžiulį uostą net minties nebuvo.
Pirmas užsienio miestas mano gyvenime buvo Londonas.
Tikroji jūrinė praktika prasidėjo baigus antrą kursą ir tęsėsi nuo 1989 metų birželio iki, regis, lapkričio. Tuo metu mokykla buvo ką tik įsigijusi mokomąjį burinį laivą „Mir“. Šis laivas vasaromis dalyvaudavo prestižinėse „Cutty Sark“ regatose. Kursantų buvo apie 120, dar apie 50 žmonių sudarė laivo įgula.
Pirmasis mano aplankytas užsienio uostas buvo Londonas, jis buvo ir pirmas užsienio miestas mano gyvenime. Regatos metu aplankėme Hamburgą, Kopenhagą, Malmę ir Travemiundę. Iš Malmės į Travemiundę tuo metu, kai keisdavosi įgulos, plaukiau bulgarų burlaiviu „Kaliakra“. Vėliau grįžome į Leningradą, pakeliui užsukome į Ventspilį. Po savaitės vėl išplaukėme į reisą - aplankėme Helsinkį, Marianhamną, Stokholmą, Kopenhagą ir Oslą. Įspūdžių buvo begalė.
Palyginti su daugeliu kitų kursantų, jūros liga beveik nesirgau. Tai buvo gana netikėta, nes paauglystėje mane stipriai supykindavo net sūpynėse. O jūrą priėmiau labai lengvai.
Iki šiol manau, kad pirmoji praktika po burėmis yra labai vertinga. Mano nuomone, ji duoda daugiau negu net dvigubai ilgesnė praktika paprastame motoriniame laive. Burlaivyje išmokom disciplinos, komandinio darbo, atsakomybės ir tikro jūrinio pojūčio. Žinoma, buvo ir neigiamų dalykų - nuolatinė priežiūra, vaikščiojimas tik grupėmis po tris, įvairūs to meto sovietiniai ideologiniai reikalavimai ir kitos to laikotarpio realijos. Tačiau tai jau buvo paskutiniai sovietinės santvarkos metai.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą