Mindaugas Liepuonius: „Man tėvai nepatarinėjo, kuo turėčiau būti“

Ar galėjote rinktis ir būti kitos profesijos atstovu nei tapti jūrininku? Ar jūsų pasirinkimą nulėmė tai, kad tėvas buvo žinomas jūrininkas?

Ne, sprendimas buvo tik mano. Turėjau du pasirinkimus: arba jūrininkas, arba važiuoti į Kauną mokytis. Taip išėjo tik atsitiktinumo dėka. Gal kažkiek pasąmonėje ir buvo tėvo įtaka, bet aš pats pradėjau buriuoti nuo 12 metų. Tėvas neburiuoja.

Vaikystėje lankydavotės pas tėvą laive?

Tai taip. Žinote, kaip tais laikais laivai buvo sutinkami Klaipėdos uoste? Parplaukia laivas ir eina visi pasitikti.

Jūrinius mokslus baigėte Klaipėdoje?

Taip, mokiausi Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

Ką sakė tėvas, kai pranešėte, kur ketinate mokytis?

Nieko nesakė. Kai mokiausi, palaikė mane.

O kaip šią žinią sutiko mama? Nesakė, kad užtenka ir vieno jūrininko šeimoje?

Ne. Mūsų šeimoje šiek tiek kitoks požiūris į šiuos reikalus. Man tėvai nepatarinėjo, kuo turėčiau būti. Tai buvo grynai mano reikalas.

Kur atlikote pirmą praktiką?

Pirmą pažintinę praktiką atlikau uosto vilkikuose.

Ar tėvas patarinėjo, kaip elgtis?

Šiuo klausimu mes ne itin daug tarėmės, kiekvienas ėjome savo keliu.

Jūreivystės mokykloje, kai laikydavote egzaminus, dėstytojai nereplikuodavo ko nors apie tėvą?

Ne, nieko panašaus nebuvo. Žinoma, paklausdavo, ar tėvas kapitonas, atsakydavau, kad taip, bet viskas tuo ir pasibaigdavo. Nežinau, gal kažkiek tai ir padėjo, bet aš tikrai nieko nepastebėjau.

Kiek jau metų jūs jūroje?

Dirbu nuo 2000-ųjų. 1999 metais pradėjau mokytis Jūreivystės mokykloje, paskui turėjau pertrauką, tais metais išplaukiau į pirmą reisą, o paskui buvo praktikos ir darbas.

Kada tapote kapitonu?

Kapitonu tapau 2021 metų gruodį.

Kaip kapitonas jūs dar visiškai jaunas. Ar jus vis dar slegia atsakomybė?

Kaip tai slegia? Kasdienė rutina, darbuojiesi, ir viskas. Turi vykdyti savo pareigas, nesvarbu, ar tu esi kapitono vyresnysis padėjėjas, ar kapitonas. Žinoma, lengviausia eiliniams darbuotojams. Jie baigia darbą, eina miegoti ir viską pamiršta. O tau reikia galvoti, planuoti ir šiandieną, ir rytojų ir pan.

Kokiuose laivuose dirbate dabar?

Nuo 2006 metų dirbu naftos gręžimo laivuose.

Ar tai labai gerai?

Ką reiškia gerai?

Na, ar juose gerai uždirbate?

Tokios paskirties laivas, ir viskas. Laivai yra ne tik transportiniai, būna ir kitokios paskirties. Uždarbio prasme, aišku, juose šiek tiek geriau.

O kur geriau uždirbama - tanklaiviuose ar naftos gręžimo laivuose?

Paties darbo atžvilgiu galbūt tanklaiviuose geriau, o atlyginimo ir darbo grafiko atžvilgiu geriau gręžimo laivuose.

O koks jūsų grafikas?

Dirbame kas keturias arba kas šešias savaites.

Kokiuose rajonuose dirbate pastaruoju metu?

Dabar Brazilijoje. Kelionė į darbo vietą trunka parą. Skrendame lėktuvais.

Koks reisas jums labiausiai įsiminė?

Įdomiausi buvo du patys pirmieji reisai, kai dirbau žvejybos laivuose. Savo jūrinę karjerą pradėjau kaip žvejys. Mes tada plaukėme žvejoti prie Afrikos krantų.

Kokių tipų laivuose dar esate dirbęs?

Įvairiuose - ir ro-ro, ir refrižeratoriuose. Daug tipų laivų esu išbandęs, bet, žinoma, ne visus.

Ar norėtumėte dar kokį nors tipą laivų išbandyti?

Net nežinau, visus norėčiau, kuriuose dar nedirbau, pabandyti, nes kiekvieno tipo laive yra sava specifika. Kai ilgai dirbi vieno tipo laivuose, tai tampa rutina ir nusibosta.

Kokios įgulos būna naftos gręžimo laivuose?

Įgulas sudaro apie 200 žmonių. Tai, galima sakyti, yra plaukiojantis fabrikas. Darbas jame nenutrūkstamas ir labai intensyvus. 

Užtat už jį gerai moka - mokama už atsakomybę, o ne už patį darbą. Kokių tautybių žmonės dirba laivuose, priklauso nuo darbo rajono. 

Visos valstybės, jeigu dirbama jų rajone, nori įdarbinti savo žmones. Būna nurodomas minimumas, kiek tos šalies piliečių reikia pasamdyti, o paskui daug kas priklauso nuo kontrakto sąlygų. Dirbant Brazilijos rajone 85 proc. laive yra brazilai.

Ar brazilai geri jūrininkai?

Brazilai turi gilias jūrines tradicijas. Jie tik mažai dirba tarptautiniuose vandenyse, o patys turi nemažą laivyną ir nemažai dirba.

Kas yra sunkiausia kapitonui dirbant tokiuose sudėtinguose naftos gręžimo laivuose?

Tai visai kitoks darbas, svarbu visai kiti dalykai, kurie yra gana atitolę nuo standartinio laivyno. Atitinkamuose rajonuose sunkoka dirbti su ekipažu. 

Reikia išmokti dirbti su naujais žmonėmis. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, jos žmonės tam tikro mentaliteto. Dabar dirbu Pietų Amerikoje. 

Gana sunku priprasti tiek prie Argentinos, tiek prie Brazilijos žmonių, jų požiūris į viską yra kitoks nei mūsų.

Turit brolių, seserų?

Turiu daug jaunesnį brolį. Jis pasuko visai kita linkme - yra automechanikas.

Ar jūs iki šiol buriuojate?

Galima sakyti, kad ne. Paburiuoju pramogai, kai turiu laisvo laiko.

„Kalbamės kaip profesionalas su profesionalu“

Juozas LIEPUONIUS, tolimojo plaukiojimo kapitonas, Mindaugo Liepuoniaus tėvas 

Jaunimas sako, kad jis viską pats daro, savarankiškai. Mano įtakos, matyt, kažkokios vis dėlto buvo. 

Būdavo, grįžti iš reiso, ateina į laivą Mindaugas dar mažiukas, tuoj vairą apžiūri, vairuoja. Kitas sūnus Vaidotas daug šnekesnis nei Mindaugas, ne taip domėjosi, nuo pat mažens jam automobiliai buvo viskas. 

Ir dabar jis dirba autoservise. 

Kartais kokia nors jachta, kateriu pasidomi, bet tik tokiu lygmeniu. Nebuvau nustebintas, kai Mindaugas pasirinko tokią profesiją. 

Gal tik mano žmona Raimonda pagalvojo, kad štai - dar vienas jūrininkas. Dar ir dabar Mindaugas kartais vienu ar kitu atveju klausia manęs patarimo, kadangi aš specializuojuosi jūrų teisėje, dėstau praktinius dalykus. 

Kalbamės kaip profesionalas su profesionalu. Jaunystėje nesistengdavau jam padėti ta prasme, kad nebūtų poveikio, nors ir dėstytojai, ir praktikos vadovai buvo pažįstami. Nebuvo jokių protekcijų, viską darė savarankiškai, niekada neprašė tokios pagalbos. 

Pagal zodiaką jis yra Jautis, tai toks šiek tiek užsispyręs yra - viską pats padarys ir pasieks gyvenime nuo to laiko, kai tapo savarankiškas. Nesakyčiau, kad buvo kokių nors ypatingų situacijų jo darbe.

 Dabar daugiausia būna tarptautinės įgulos, o bendravimas su įgulų nariais, ypač, kaip Mindaugas pasakojo, su brazilais, būna gana sudėtingas. 

Kai kurie yra labai jautrūs, nešauk ant jų, nepabark viešai ir t. t. Ir mano žmona, ir aš patariame laikytis diplomatijos, nes greitai gali sugadinti įdirbį, viską, ką esi padaręs. Dabar suprantu, kad tos diplomatijos jis jau yra gerokai pramokęs. 

Matyt, privertė gyvenimas. 

Tie naftos gręžimo laivai gana sudėtingi. Juose dirba jūrininkai ir iš Klaipėdos, pavyzdžiui, mechanikai ir kiti, bet jų rangai žemesni. Jiems kilti karjeros laiptais nėra taip lengva. 

Pats esu dirbęs plaukiojančiosiose bazėse, kurių įgulose buvo daug žmonių. Pripranti, ir nieko tokio. Tas pats, kas specialistams vadovauti įmonei. 

Anksčiau kapitonas tokiuose laivuose buvo vadinamas kapitonu direktoriumi, dabar beliko tik kapitonas. Galiu Mindaugu tik pasidžiaugti. To, ko siekė, jis pasiekė. Ir šeima jo puiki, turi gerą žmoną. Aš turiu penkis anūkus. 

Mes su žmona esame turtingi seneliai. Tuo didžiuojamės. Bendraujame su kapitonu Henriku Žalandausku, lenktyniaujame, kuris daugiau anūkų turi. 

Dabar esame juos aplenkę - jie turi keturis, o mes - penkis, tris mergaites du berniukus. Mažiausiajai vieneri metukai, o vyriausiai - 17. Vaidotas vaikų neturi.

Mindaugo LIEPUONIAUS ir Juozo LIEPUONIAUS asmeninio archyvo nuotr.