Neeilinis reiškinys Juodkrantėje – marias užplūdo tūkstančiai medūzų (video)

Iš pradžių pagalvojau, kad vaidenasi. Pliaukštelėjau sau per žandą, įsižnybiau. Ne. Akys tikrai nemeluoja. Mūsų Kuršių marių pakrantė virto egzotine oaze su tūkstančiais medūzų! 

Pajūryje rugpjūčio mėnesį pamatyti bangų skalaujamas, o dažniau – ant smėlėto kranto gulinčias skaidrias medūzas yra įprastas reiškinys. Būna, kai visas paplūdimio ruožas atrodo, tarsi saulėje blizgančių brangakmenių juosta.

Pajūrio smėlyje žmonės dažniausiai randa tik skaidrius, drebutinius medūzų skėčius (kupolus) su keturiais ryškesniais, violetiniais žiedais viduryje (lytinėmis liaukomis). O dabar galima iš arti išvysti šiuos nuostabius jūros gelmių gyventojus tiesiog vandenyje – kaip akvariume po atviru dangumi.

Tai yra marinistinis nekropolis. Medūzos – mūsiškės: ausytosios medūzos, arba Aurelia aurita lotyniškai. Baltijos jūroje jos atlieka savo misiją. Pratęsia giminę, išleisdamos lytines ląsteles dauginimuisi, ir tiesiog nugaišta. Toks yra gyvybės ir mirties ciklas.

Nesuskaičiuojamą galybę želatininių gyvių jūros srovės išmeta į pakrantę, o mes vaikštome ir žavimės. Taigi, pajūryje šis Memento mori performansas yra visiškai natūralus.

Bet kai pamačiau medūzų sriubą Juodkrantėje, žagtelėjau. Gyvenime nesu jų matęs Kuršių mariose ir dar taip toli nuo jūros vartų. Visa pakrantė ties senosiomis kapinaitėmis kunkuliuoja! Kaip koks kisielius ar azijietiška sriuba su joje plūduriuojančiais gličiais Shiitake grybais.

Kas be ko, ėmiau į rankas, ir delne blizgantį duobagyvį labai įdomu apžiūrėti. Ypač – prieš saulę. Labai gražūs gyvūnai. Paslaptingi. Egzotiški. Juk gyvena ten, kur mūsų niekada keliai nesusikirs. Ar nuodingos?

Ir taip, ir ne. Medūzos Aurelia aurita nėra pavojingos žmonėms. Tiesa, dilgiąsias ląsteles čiuptuvėliai turi, bet jų nuodų stiprumo pakanka nebent žuvų mailiukui ar vėžiagyviams paralyžiuoti. 

Žmogaus odos šie čiuptuvėliai dažniausiai nepraduria. Blogiausiu atveju gali sukelti alerginę reakciją, jei oda – labai jautri, todėl vaikams leisti imti į delnus nelabai rekomenduočiau. 

Kitas dalykas – į mūsų pakrantę šios medūzos atkeliauja ne tik be gyvybės ženklų, bet ir netekusios visų savo čiuptuvėlių, kuriuose ir koncentruojasi dilgiosios ląstelės. Medūzos kūnas yra neįtikėtinai trapus – net 98 % jo sudaro vanduo. Kai jūra yra banguota, o srovės neša medūzas link kranto, bangų mūša ir trintis į jūros dugną bei pakrantės smėlį tiesiog nutraukia arba nudilina plonus, jautrius čiuptuvėlius.

Pūstels vėjas, pasišiaus marių bangos, ir rausvosios viešnios staiga pradings. Arba suglebs, išdžiūs saulėje ant kranto. Filmavau vakar. Lėkit medūzų žiūrėti! Pamaryje, priešais Juodkrantės kapinaites.