„Nenorėčiau, nei kad kapinės būtų jūroje, nei kad upėje“

„Esu profesionalus jūrininkas, kaimo vaikėzas, gimęs ant Nemuno kranto. Nenorėčiau, nei kad kapinės būtų jūroje, nei kad upėje. Juk žmogus visada blogai jaučiasi nuėjęs į kapines, kur prilaidota daug žmonių. Tai sakralinė vieta. O jūra jūreiviui - sakralinė vieta, bet be laidotuvių. Tu joje dirbai, bet nori būti palaidotas krante, kad matytum jūrą iš savo kapo ir grožėtumeisi ja. Jūra graži tik iš kranto. Kai tave laive bangos daužo ir mėto, ne itin ja grožiesi“, - atviravo kapitonas.

Jis svarsto, ar žmonės siūlo laidoti upėse ar jūroje savo artimuosius tik todėl, kad nenori rūpintis jų kapais. Jam esant jau tokio amžiaus nuvažiuoti 150 km ten, kur palaidoti jo tėvai, ne visada išeina. Patinka pasivaikščioti, ypač po senovines kapines, nes jose pamatai daug įdomybių, daug sužinai apie tą kraštą.

S. Šilerio manymu, mes turime senas, gilias tradicijas ir palaikus, ir pelenus atiduoti žemei, iš kurios visi esame kilę. „Nenoriu turėti tokių draugų jūrininkų, kurie imsis verslo organizuoti laidotuves jūroje. Norisi nusikeikti ir pasakyti, nelįskite prie jūros nebūdami jūrininkais. Toks laidojimo būdas nepriimtinas lietuvių mentalitetui. Negi turėtume elgtis ir taip, kaip kai kurie pietiečiai, kurie mirusius žmones pakabina medžiuose, kad juos sulestų plėšrieji paukščiai?“ - klausia kapitonas ir priduria, kad reikia laikytis istorinių, savo protėvių tradicijų.

Indijoje yra kelios vietos, kur žmonės sudeginami čia pat ir jų pelenai supilami į upę. S. Šileris sako, kad ne tik tokioje upėje nenorėtų maudytis, bet ir ją apeitų.

Jis prisimena Pietų Georgijos salą prie Antarktidos ir joje buvusias banginių medžiotojų ir apdirbėjų kapinaites ant labai gražios kalno uolos. Ir jie nelaidojo saviškių jūroje.

„Nepradėkime vandenynų ir upių užkariauti kapavietėmis, mes dar turime daug vietos žemėje. Per savo kapitonavimo laikotarpį aš tik vieną jūrininką palaidojau Afrikoje, bet žemėje. Tokia mintis, kad jį reikėtų išmesti už borto, į galvą neatėjo. Tai senovėje, kai laivuose nebuvo šaldytuvų, o žmogus mirdavo laive, jį susupdavo į brezentą, prie kojų pririšdavo svarmenį ir išmesdavo už borto. Bet mintyse būdavo atsiprašoma žmogaus, kad nėra galimybių jo palaidoti žemėje, todėl jis laidojamas jūroje. Aš taip suprantu tą ritualą “, - kalbėjo kapitonas.