Paulius Paulionis: „Tai, kas anksčiau buvo iššūkis, dabar prieinama kiekvienam mirtingajam“

Birželio 28 d. sukanka 30 metų, kai klaipėdietis Gintaras Paulionis (1945-1994 m.) į Dangę nuleido savo paties rankomis pagamintą irklinę valtį „Alfred Jensen“, su kuria vienas pats perplaukė Baltijos jūrą ir tapo pirmuoju tai padariusiu jūrininku. Deja, grįžtant iš šios kelionės drąsus keliautojas žuvo audroje.

Klaipėdoje, Buriuotojų krantinėje, yra pastatytas knechtas Gintaro Paulionio žygdarbiui atminti, tačiau praėjus 30 metų nuo šio įvykio, neskelbiama apie jokį viešą paminėjimą.

Vyresnysis G. Paulionio sūnus Paulius „Vakarų ekspresui“ sakė, jog taip pat neorganizuos jokio minėjimo, tik pats su vaikais nuvažiuos prie tėvo žuvimo vietos.

„Gintaras Paulionis buvo vienišas keliautojas. Jis nebuvo nei jūrininkas, nei buriuotojas. Lietuvos jūrų muziejus saugo jo valtelę, bet ir jie neorganizuoja minėjimo...

Gintaras Paulionis
Algimanto KALVAIČIO nuotr. (leidžiama publikuoti tik portalui www.VE.lt) Praėjus 30 metų, Gintaro Paulionio žygis irkline valtimi per Baltiją, tarsi pamirštas, neskelbiama apie jokį viešą paminėjimą.

Prisimenu, kaip mudu kalbėjome prieš tą jo žygį.

Mes tada su jachta „Lietuva“ jau buvome perplaukę Atlantą ir jis konsultavosi. Klausiau ar bent įsivaizduoja, kaip bangos daužys jo valtelę, kaip jis joje išsilaikys, kaip miegos. Tai jis man atsakė, kad pasidarė būdą kažkokią ir kad nusipirko tankisto šalmą, kad galvos nesusidaužytų...

Klausiau, ką valgys. O jis man kažką apie daigintus grūdus pradėjo kalbėti. Sakau, kad neišgyvens vien grūdais, nes suges jie. Patariau, kad lašinių, rūkyto kumpio turguje nusipirktų", - prisiminimais pasidalijo buvęs buriuotojas, žurnalistas Gediminas Pilaitis.

Kad ir kaip nepasiruošęs, tačiau G. Paulionis savo misiją įvykdė. O 2010-aisiais tėvo kelią pakartojo jo vyresnysis sūnus P. Paulionis, su bendraminčiais Marium Norvaišu ir Domantu Laukevičiumi perplaukę Baltiją baidarėmis.

P. Paulionis sutiko atsakyti į keletą „Vakarų ekspreso“ klausimų.

Kaip iš šiandienos perspektyvos vertinate savo tėvo savo paties žygį per Baltiją? Kokius suvokimus šie du įvykiai davė jums?

Mano tėvo ir mūsų komandos tikslai skyrėsi iš esmės, tėvas kelionę planavo ir skyrė Lietuvos vardui garsinti. Juk buvome tik keletą metų kaip atgavę savo nepriklausomybę.

Mūsų komandos tikslas, buvo sekti mano tėvuko pėdomis, sąmonngai ar ne, Lietuvos vardas tuo pačiu buvo minimas ir svetur su mūsų projektu.

Apie suvokimus gal kiek ir banaliai pasakysiu: „Jei žinai kur eini, ten ir nueisi.“

Iššūkiai buvo gyvenimo variklis jūsų tėvui. Ar jie vis dar aktualūs ir jums?

Tai kas anksčiau buvo iššūkis, dabar prieinama, kiekvienam mirtingajam. Atsirado suvokimas, kad mūsų galimybių ribas plečiam patys.

Tėvo gyvenimo didelis variklis buvo plėsti savo pasaulėžiūrą keliaujant. Manau, kad man - taip pat, ir visiems, kurie keliauja po savo ar svetimas šalis. Juk didžiausi mūsų pasiekimai - tai gebėjimas nugalėti save, nesustoti sutikus sunkumus, įgyti naujų patirčių, pasidalinti savo patirtimi, sutikti naujus įdomius žmones.

Kokia idėja šiuo metu gyvenate?

Idėjų yra, bet pasiliksiu jas kol kas sau, nes dabartiniai matomi projektai daugiau skirti, garsinti patį dalyvį, o ne tai dėl ko tai daroma.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder