Mirties bausmės Lietuvoje: lemtinga frazė „Ruoškis į pirtį!“ ir paskutiniai žingsniai mirtininko gyvenime

TV3.lt

2023-01-08 14:37

Lietuvoje iš viso buvo sušaudyti septyni žiaurūs nusikaltėliai. Jų visų, išskyrus Borisą Dekanidzę, kūnai palaidoti Vilniaus rajone esančiose Karveliškių kapinėse.

Tiek mirties bausmių įvykdyta iki tol, kol buvo pakeistas Baudžiamasis kodeksas.

Vėliau žiauriausiems nusikaltėliams Temidės tarnai tegalėjo atseikėti nebent tik įkalinimą iki gyvos galvos.

Nors po kiekvieno sukrečiančio nusikaltimo, visuomenė vėl „sukyla“ ir ragina grąžinti mirties bausmę.

Tik mažai žinoma, kaip ta mirties bausmė buvo vykdoma.

Apie tai garsiai niekas nekalbėjo.

Bet kriminaliniuose archyvuose galima rasti bent jau bandymų aprašyti šio bausmės įvykdymo modelį.

Nuteistųjų ir sulaikytųjų platinami Lukiškių kalėjimo vaizdai

Nuteistųjų ir sulaikytųjų platinami Lukiškių kalėjimo vaizdai (nuotr. facebook.com)

Galimas „scenarijus“

Viename 1995-ųjų laikraščio „Akistata“ numeryje rašoma apie mirties bausmę Lietuvoje.

Straipsnio autorius pabrėžia, kad pateikiama nuomonė, o ne konkrečiais faktais paremtas mirties bausmės vykdymo „modelis“.

„Kai teismas paskelbia aukščiausiąją bausmę, nuteistasis, atvežtas į Lukiškių kalėjimą, vedamas į pagrindinio korpuso kairiajame sparne esantį pusrūsį.

Šio pusrūsio koridorius grotomis padalintas į dvi dalis.

Pirmoje dalyje yra karcerio kameros.

Už įvairius režimo pažeidimus čia laikomi kaliniai iki 15 parų, tačiau dažniausiai karceris būna tuščias. Antrojoje pusrūsio dalyje yra mirtininkų kameros.

Parodė kitokį Lukiškių kalėjimo veidą: slapta darytos nuotraukos atsidūrė „Facebook'e“

Parodė kitokį Lukiškių kalėjimo veidą: slapta darytos nuotraukos atsidūrė „Facebook'e“ (nuotr. facebook.com)

Langų juose nėra – tik nedidelės apvalios formos orlaidės.

Mirtininkai rengiami kaip ir ypač pavojingi recidyvistai – pilkos spalvos švarkelis ir kelnės.

Jei nuteistąjį mirti reikia kur nors išvesti (pavyzdžiui, pas gydytoją ar į pirtį), jam uždedami antrankiai.

Pusrūsis yra saugomas specialaus posto, o prie mirtininkų kamerų gali prieiti tik keli aukšto rango pareigūnai. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nuteistieji rašo malonės prašymą prezidentui.

Atsakymo į malonės prašymą tenka laukti gana ilgai. Dažniausiai 5-8 mėnesius, o kai kuriems ir ilgiau. Jei Malonės komisija atmeta nuteistojo prašymą, nuosprendis įvykdomas per 8-15 dienų.

Visi kaliniai maždaug kas dešimtą dieną, pagal nustatytą grafiką, yra vedami į pirtį, kuri yra kalėjimo gamybinio pastato pirmajame aukšte. Pirtį sudaro kelios kameros, nusirengimo patalpos atskirtos nuo dušų siena ir geležinėmis durimis.

Mirtininkai į pirtį vedami po visų kitų, vakare. Sušaudymo diena parenkama taip, kad maždaug atitiktų pirties dienos datą pagal grafiką.

Tad, kai paskutinį sykį atsiveria pasmerktojo kameros durys, jis išgirsta: „Ruoškis į pirtį!“.

Tai vyksta tarp 20-21 val. Po to laiptais kylama iš pusrūsio į viršų pagrindinio išėjimo iš korpuso link. Nuo korpuso durų iki pirties yra 50 metrų.

Tai ir yra paskutiniai žingsniai mirtininko gyvenime.

Pačioje kameroje nėra šaudoma, nes nuo cementinių kameros grindų būtų sunku nuplauti kraujo dėmes.

Maža to, šūvius gali išgirsti kiti mirtininkai arba karceryje esantys nuteistieji.

Sušaudyti vedamam nuteistajam nesakoma, kam iš tikro jis vedamas į pirtį, nes siekiama išvengti isterijos, šauksmų.

Beje, visa bausmės vykdymo tvarka buvo nukopijuota nuo rusų.

Pirtis pasirinkta todėl, kad šniokšiančio vandens bei įjungtos ventiliacijos keliamas triukšmas nustelbtų šūvių garsą.

Mirtininkui įėjus į pirtį, jos durys uždaromos. Toliau viskas vyksta greitai – jokių paskutinių norų niekas neklausia.

Tik nuaidi budelio šūvis ir viskas. Vėliau įeina gydytojas ir patikrina mirtininko pulsą bei patvirtina mirties faktą“, - rašoma laikraštyje „Akistata“.

Kas vykdė mirties bausmes?

Mirties bausmės vykdytojų grupę sudarė keturi žmonės.

Tai atletiško sudėjimo, aukšto ūgio, megztas kaukes dėvintys darbuotojai. Šaudė paprastai vienas iš šios komandos narių.

Šie vykdytojai nebūdavo specialiai samdomi būtent mirties bausmės įvykdymui. Tie žmonės turėjo savo darbus. Šaudoma būdavo iš „Margolino“ pistoleto.

Tai sportinis ginklas, skirtas šaudyti mažo kalibro kulkomis.

Toks ginklas buvo pasirenkamas dėl palyginti nedidelės šūvio jėgos. Tai reiškė mažiau kraujo, nes kulka, pramušusi kaukolės kaulą, taip ir likdavo mirtininko viduje. Šaudoma būdavo iš priekio bei itin artimo atstumo.

Gydytojui konstatavus mirtį, lavonas nedelsiant būdavo vežamas į morgą. Morgo teismo medicinos ekspertų žurnaluose tokie lavonai nebūdavo registruojami, skrodimas jiems nebūdavo daromas.

Vėliau kūnai būdavo laidojami kapinėse.

Pusmetrinis kuoliukas įkalamas kapo galvūgalyje. Ant kuoliuko tušinuku būdavo užrašoma pavardė, vardas, amžius ir šifras. Po pusmečio tokie užrašai išblunka.

Savaime suprantama, neišblunka tik žudikų aukų artimųjų skausmas. Jokia mirties bausmė nesugrąžins tų, kuriuos jie prarado.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime