Gaujos sulaikymas

Šeštasis skyrius: Nematomas karas už Lietuvos ateitį

1990-ųjų pradžia Lietuvai buvo ne tik džiaugsmingas išsivadavimo iš sovietų gniaužtų laikotarpis, bet ir itin pavojingas metas, kai jaunai valstybei iškilo reali grėsmė virsti labiausiai kriminalizuota šalimi Europoje.

Tuo metu visoje šalyje veikė daugiau nei 100 organizuotų banditų gaujų, vien Kaune jų priskaičiuota apie 40. Kasdienybę ženklino rekordiniai nužudymų skaičiai, sprogdinimai, turto prievartavimai ir be žinios dingę žmonės.

Šiame chaose gimė legenda tapęs Vidaus reikalų ministerijos „Šeštasis skyrius“ – specialus padalinys, kurio pareigūnai stojo į tiesioginę, dažnai gyvybei pavojingą kovą su mafija.

Gaujų klestėjimas ir nauji nusikaltimų metodai

Organizuoto nusikalstamumo šuolį inspiravo besikeičianti ekonominė situacija. Atsiradus pirmiesiems kooperatyvams ir verslams, nusikaltėliai pamatė galimybę lengvai pasipelnyti prievartaujant turtą iš „darbščiųjų bitučių“. Pareigūnai prisimena, kad tuo metu atsirado visiškai naujos nusikaltimų rūšys, su kuriomis anksčiau neteko susidurti: masiniai pastatų ir automobilių sprogdinimai, įkaitų grobimai bei rafinuotas reketas.

Pagrindiniai to meto žaidėjai buvo gerai žinomi: Vilniuje karaliavo „Vilniaus brigada“, Kaune – „Daktarai“, „Kampiniai“, „Žaliakalniniai“, Klaipėdoje savo įtaką stiprino „Gaidjurginiai“. Nusikaltėliai ne tik reketavo verslininkus, bet ir negailestingai kariavo tarpusavyje, sprogdindami konkurentų vilas ir automobilius.

Šeštojo skyriaus kasdienybė: nuo bloknotų iki asmeninių lėšų

Šeštojo skyriaus pareigūnai dirbo sąlygomis, kurios šiuolaikiniam tyrėjui atrodytų neįmanomos. Jie neturėjo pažangių technologijų, kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. 

Pagrindinis jų ginklas buvo pieštukas ir bloknotas, kuriuose fiksavo kiekvieną smulkmeną: automobilių numerius, adresus, nusikaltėlių pravardes ir ryšius. Informacija apie pasiklausymus būdavo ribota, o techninė bazė – skurdi. 

Visas skyrius dažnai dalindavosi vienu senu, geltonu „Žiguliu“, per mėnesį nuvažiuodami tūkstančius kilometrų.

Pareigūnų pasišventimą iliustruoja neįtikėtinos istorijos. 

Pavyzdžiui, vienos operacijos metu Vilniuje, siekiant sulaikyti reketininkus perdavimo momentu, pareigūnai neturėjo operatyvinių lėšų, todėl į laikraštį suvyniojo ir nusikaltėliams pakišo savo ką tik gautus atlyginimus. 

Tik po sėkmingo sulaikymo jie skubėjo atgal į įvykio vietą surinkti baloje gulinčio paketo su savo pačių pinigais.

Rezonansinės bylos: nuo Gintaro muziejaus iki Vito Lingio tragedijos

Vienas didžiausių išbandymų skyriui buvo 1990-ųjų gintaro vagystė iš Palangos muziejaus. Nusikaltėliai pagrobė unikalią ekspoziciją, o pareigūnams teko ne tik ieškoti pėdsakų, bet ir kovoti su ekstrasensų siūlomomis „vizijomis“ bei politiniu spaudimu. 

Nepaisant visko, gintaras buvo surastas ir grąžintas valstybei, kai viename bute aptikti maišai su neįkainojamais eksponatais privertė muziejaus direktorių iš susijaudinimo prarasti sąmonę.

Tačiau didžiausias lūžis įvyko po žurnalisto Vito Lingio nužudymo. Tai buvo tiesioginis mafijos iššūkis valstybei.

„Vilniaus brigados“ lyderis Borisas Dekanidzė jautėsi nebaudžiamas, tačiau būtent Šeštojo skyriaus pareigūnų profesionalumas ir ryšiai su kolegomis Latvijoje leido jį sulaikyti. 

Šios bylos išaiškinimas tapo simboline pergale, parodžiusia, kad teisingumas gali pasiekti net įtakingiausius nusikaltėlių vadus.

Sausio įvykiai ir pareiga tėvynei

Šeštojo skyriaus vyrai buvo ne tik tyrėjai, bet ir kariai už nepriklausomybę. 

Sausio 13-osios naktį jie stovėjo veidas į veidą su ginkluotais sovietų kariais prie Televizijos bokšto. Vilkėdami sovietines uniformas, bet ant jų jau užsisiuvę lietuvišką simboliką, jie vykdė tylią psichologinę kovą. 

Pareigūnai fiksavo tankų šūvius, kulkų žymes pastatuose ir stengėsi perduoti šią medžiagą pasauliui kaip įrodymą apie vykdomą agresiją. 

Tuo metu jie nemiegojo savaites, balansuodami tarp kovos su vidiniu priešu (mafija) ir išoriniu agresoriumi.

Likvidavimas ir pamokos

Nepaisant akivaizdžių rezultatų, 1992-aisiais politinis vėjas pasikeitė. Naujai atėjusi valdžia deklaravo, kad mafijos Lietuvoje neva nebėra, ir vienu dekretu likvidavo Šeštąjį skyrių. 

Geriausi pareigūnai buvo atleisti arba priversti trauktis į nežinią, paliekant juos be socialinių garantijų ir su realia keršto grėsme iš nusikaltėlių pusės.

Istorija parodė, kad tai buvo klaida – nusikalstamos grupuotės niekur nedingo, jos tik transformavosi ir išėjo į tarptautines rinkas. 

Šiandienos tarnybos tęsia tai, ką prieš tris dešimtmečius pradėjo saujelė pasišventusių vyrų, dirbusių apleistuose kabinetuose, ginkluotų tik drąsa ir tikėjimu laisva Lietuva.

Šaltinis: Dailiaus Dargio YouTube vaizdo įrašas

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder