Skandalingas liudijimas milijonieriaus palikimo dramoje: prabilo apie našlės ir A. Pukelio ryšį

„Skaitydamas tyrimus apie mūšį dėl R.Karpavičiaus palikimo atkreipiau dėmesį į kelias nuotraukas. Jose buvusi moteris man pasirodė pažįstama. Tada susimąsčiau: kur aš ją galėjau matyti?“ – „Lietuvos rytui“ prabilo A.Riklikas, kuris praeityje buvo vadinamas medienos karaliumi.

Klaipėdoje gyvenančiam buvusiam milijonieriui į akį krito nuotraukos, kuriose įamžinta Aistė Grybauskienė.

46 metų kaunietė, likus vos keliems mėnesiams iki sunkiai sirgusio 61 metų milijonieriaus R.Karpavičiaus mirties, slapčiomis tapo jo antrąja žmona.

61 metų A.Riklikas dievagojosi, kad būtent šią moterį yra ne kartą matęs kompanijoje, kurioje buvo ir skandalingai pagarsėjęs A.Pukelis.

Klaipėdietis su prieštaringai vertinamu tauragiškiu verslininku praeityje bičiuliavosi, lankydavosi jo prabangioje sodyboje, dalyvaudavo medžioklėse, draugų ir šeimos šventėse.

Nutaręs prabilti viešai A.Riklikas yra pasiryžęs liudyti ir teisėsaugos pareigūnams, kurie narplioja mįslingas žinomo verslininko, mecenato R.Karpavičiaus mirties ir testamento sudarymo aplinkybes.

Dėl šimtamilijoninio palikimo istorijos yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, vyksta teisminiai procesai Vilniuje ir Klaipėdoje.

Sakė kalbą per laidotuves

Viena pagrindinių šios detektyvinės istorijos veikėjų kaunietė Aistė Karpavičienė ir tauragiškis A.Pukelis iki šiol laikėsi tokios pat versijos – kratėsi bet kokių tarpusavio ryšių.

„Lietuvos rytui“ abu yra tvirtinę, kad vienas kitą pirmą kartą pamatė 2019 metų rugpjūčio 11-ąją per Kaune vykusias R.Karpavičiaus laidotuves, kurias neaišku nuo ko saugojo apsaugininkai.

Po laidotuvių apie dvidešimt žmonių susirinko į gedulingą vakarienę „Medžiotojų užeigoje“.

„Viename stalo gale sėdėjo Aistė, kitame – A.Pukelis. Per stalo vidurį – prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis.

Dar buvo futbolo treneris, velionio brolis Henrikas Karpavičius, keli giminaičiai ir gydytoja, kuri pasakė kalbą apie meilę“, – pasakojo šaltinis.

A.Pukelis restorane pirmas pasakė kalbą apie R.Karpavičiaus atminimą.

„Per laidotuves priėjo R.Karpavičiaus brolis Henrikas ir pakvietė į vakarienę prie Kauno rotušės. Niekas nedrįso iš draugų atsistoti ir pasakyti kalbos, buvo gal 15 sekundžių tylos pauzė. Tada aš pasakiau keletą žodžių.

Aš pabendrauju su Henriku, jis vadovauja Marijampolės įmonei. Kartais susiskambiname“, – aiškino A.Pukelis.

Tauragiškis ir toliau kratosi sąsajų su jaunąja našle. Tačiau jis neneigė, kad pažįsta klaipėdietį A.Rikliką.

Abu jie – skandalingos asmenybės, pabuvusios teisiamųjų suole.

A.Riklikas kaltinimų atsikratė, o A.Pukelis praeityje buvo teistas kelis kartus.

Prabangus gyvenimas griuvo

Iš Viduklės miestelio kilęs A.Riklikas praeityje dirbo skandalingai pagarsėjusio bankininko Roberto Preikšos asmens sargybiniu.

Vėliau jis pasinėrė į verslą – iš pradžių gamino pabėgius, tada ėmė supirkinėti medieną.

Prieš dvidešimt metų Raseiniuose A.Riklikas įkūrė įmonę „Baltfela“, sėkmingai įsuko prekybos mediena verslą, praturtėjo, mėgavosi moterų dėmesiu.

„Kai turėjau daug pinigų, moterys prie manęs lipte lipdavo. O kai praradau verslą ir kitą turtą, visos kaip blakės išsilakstė“, – šyptelėjo buvęs milijonierius.

Po verslo susitikimų A.Riklikas tuo metu Lietuvoje retu visureigiu „Hummer-2“ riedėdavo į vakarėlius, kuriuose sukosi ir dailios manekenės. Su viena jų tuometis turtuolis kurį laiką gyveno.

Tačiau sėkmė nuo jo nusisuko 2004 metais, kai prabangiai įrengtus „Baltfelos“ savininko namus Klaipėdoje šturmavo keliolika kaukėtų, automatais ginkluotų pareigūnų.

A.Riklikas pusmečiui atsidūrė už grotų, dar pusę metų jam buvo skirtas namų areštas. Per tą laiką jo turtas buvo išgrobstytas.

Skandalingoje byloje įtarimai dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grobstymo buvo pareikšti būriui įmonės darbuotojų, tarp jų ir miškavežių vairuotojams, sandėlininkėms, buhalterei.

Medienos įmonės savininkas dešimtmetį buvo malamas teisėsaugos mėsmalėje.

Byla buvo surašyta į 180 tomų, jos nagrinėjimas taip užsitęsė, kad suėjo senaties terminas.

A.Riklikas atsikratė kaltinimų, bet ramybės neatgavo. Jis tik po kurio laiko išsiaiškino, kad jo giminaitis per apklausą buvo prisipažinęs grobstęs mokesčius.

Savo giminaitį verslininkas buvo įdarbinęs įmonėje komercijos direktoriumi, patikėjęs valdyti finansus.

Pagal giminaičio taikytą schemą mediena dideliais kiekiais buvo perkama iš fizinių asmenų, o įforminama kaip pirkta iš juridinių.

„Lietuvos ryto“ pašnekovas įtaria, kad jo giminaitis veikė ne vienas, nagus prikišo ir šešėlinio pasaulio atstovai.

Praradęs verslą A.Riklikas pradėjo gyvenimą beveik nuo nulio.

Tik dabar šalia jau nesisuka nei dailios manekenės, nei įvairūs veikėjai, kuriems jis buvo reikalingas tada, kai buvo turtingas.

Klaipėdiečiui buvo atlikta klubo operacija, bet tai netrukdo jam kasdien minti dviračio pedalus iki jūros ir atgal. Jis maudosi jūroje, mankštinasi, sveikai maitinasi ir kuria naujo verslo planus.

Paklaustas, ar nebijo viešai kalbėti ir liudyti R.Karpavičiaus palikimo byloje, A.Riklikas šyptelėjo: „Man nėra ko bijoti. Norėčiau, kad paaiškėtų visa teisybė, kas atsitiko su R.Karpavičiumi.

Manau, kad panašiai buvo norima susidoroti ir su manimi siekiant užvaldyti turtą.“

Klaipėdietis A.Riklikas tvirtino, kad Aistę yra matęs garsaus tauragiškio sodyboje: „Savo žodžių neišsižadėsiu“.
 R.Karmazaitės nuotr.

Teigė, kad našlę matė ne sykį

– Ar tada, kai plėtojote medienos verslą, daug uždirbdavote? Turbūt ir draugų netrūkdavo? – paklausiau A.Rikliko.

– Tada iš tiesų daug uždirbdavau. Mano įmonės apyvarta per metus siekdavo apie 40 milijonų litų (11,58 mln. eurų). Medieną pirkdavau po 60 litų už kubinį metrą, o parduodavau po 180 litų (52 eurus). Turėjau 15 miškavežių.

Gyvenau gerai, draugų buvo daug. Pamenu, tik parodydavau pinigus, ir moterys prilipdavo.

Kai pasiūlydavau restorane pavaišinti, moterys iš karto atsiversdavo paskutinius valgiaraščių lapus, kur būdavo surašyti brangiausi valgiai ir gėrimai – kepsniai, ikrai, konjakas.

Pamenu, su nauju mersu, vadinamuoju banginiu, sustojau prie Palangos klubo, kuriame vyko modelių atranka.

Manekenės lūkuriavo gatvėje. Pasisiūliau pavežti. Viena puolė į priekį, paprašė nuvežti į Klaipėdą, užrašė telefono numerį.

Po kurio laiko jai paskambinau, pasakiau, kad važiuoju į Klaipėdą, ji apsidžiaugė.

Su manekene nuvykau pailsėti į Turkiją. Ji suko tik į brangiausias parduotuves, norėjo visko, kas blizga, gražu. Mano draugė šlavė prekes, o man per nugarą prakaitas žliaugė.

Kai mane užklupo finansinės bėdos, manekenė pasakė, kad jai laikas ieškoti kito vyro, ir išvyko į užsienį.

Bet ir vyrai elgėsi panašiai. Prie „Pramogų banko“ Klaipėdoje nepažįstami vyrukai laukdavo saugodami geriausią vietą mano hameriui.

Klube, restorane dažnai kitus vaišindavau. Kai ateidavo laikas susimokėti, kai kurie žinomi vyrai prisimindavo pamiršę pinigines.

– Kokiomis aplinkybėmis esate matęs moterį, kuri jums pasirodė esanti našlė Aistė Karpavičienė?

– Prieš kokius aštuonerius ar daugiau metų paskambinau A.Pukeliui, kurį gerai pažįstu nuo kokių 1992-ųjų.

Norėjau pasikalbėti. Jis pasakė, kad šeštadienį turės svečių, todėl pakvietė į jo sodybą sekmadienį.

Kaip ir buvome sutarę, apie 9–10 valandą ryto jau buvau sodyboje prie Tauragės, miške. Ten aptverta apie septynis hektarus. Žvėrių miške – kaip zoologijos sode.

Sodyboje yra teniso aikštynai, sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Ten paprastai nepavyktų patekti – teritoriją juosia aukštos tvoros, filmuoja vaizdo kameros, vartai saugomi.

Kai nuvykau, sodyboje buvo žinomas sporto pasaulio veikėjas. Jie su A.Pukeliu – geri draugai.

Buvo ir dvi moterys. Viena jų buvo kaunietė Aistė. Tada ji buvo jaunesnė. Man pasirodė simpatiška – gražus veidas, nebloga figūra. Atrodo, mūvėjo džinsus. Kita moteris buvo prastesnė.

Kai atvažiavau, jie ruošėsi pusryčiauti. A.Pukelis pakvietė mane prie ilgo stalo, pridūrė, kad nesidrovėčiau, nes visi savi. Vyrai buvo gerai nusiteikę, juokavo.

A.Pukelio sodyboje Aistė ir kita moteris šeimininkavo virtuvėje, ant stalo nešiojo maistą. Po to ir jos prisėdo prie stalo.

Aš valgyti nenorėjau. Man pasiūlė kavos, arbatos. Pasikalbėjęs su A.Pukeliu išvykau po pusvalandžio.

Neklausinėjau, kas tos moterys. Aš tuo metu turėjau savų reikalų, dar nebuvo pasibaigęs mano teismo procesas.

Praeityje A.Riklikas sėkmingai vystė medienos pardavimo verslą. 
Asmeninio albumo nuotr.

– Ar esate tikras, kad ten buvo ta pati kaunietė, kuri figūruoja R.Karpavičiaus palikimo istorijoje? Gal jūs suklydote?

– Esu tuo tikras, puikiai ją prisimenu. Turiu gerą regimąją atmintį nuo tada, kai dirbau banke asmens sargybiniu.

Pakanka vieną kartą pamatyti žmogų ir įsimenu jo veidą.

Aistę pažinau iš veido, atsikišusio smakro, šypsenos.

Pas A.Pukelį sodyboje, kai mačiau Aistę, juk nebuvau užsimerkęs. Jeigu reikės, paliudysiu tai ir teisėsaugai.

– Ar tai buvo vienintelis kartas, kai tą moterį matėte?

– Esu Aistę matęs dar kartą. Plateliuose buvo švenčiamas kažkieno gimtadienis.

Man paskambino A.Pukelis ir pakvietė atvykti į balių. Ten plaukiojome laivu po ežerą. Tada pamačiau Aistę – laive sėdėjo prie stalo. Buvo daugiau moterų.

Prie stalo sėdėjo ir vilnietis teisėjas, kurį atsivežė raseiniškis advokatas. Esu tą advokatą matęs ir Tauragėje surengtose medžioklėse, į kurias jis atsiveždavo policininkų.

Kai pamačiau Aistės nuotraukas ir prisiminiau, kur ją mačiau, supratau, kad tai nėra paprasta istorija.

Manau, kad Aistė galėjo būti pakišta R.Karpavičiui. Aš šį verslininką pažinojau, esu pas jį ir namuose Palangoje viešėjęs.

Jis labai prisižiūrėdavo, atidžiai rinkdavosi maistą, buvo šeimos žmogus.

Klaipėdoje į sporto mokyklą R.Karpavičius atveždavo vaikams sūrelių iš savo Marijampolės gamyklos. Kartą treneris verslininką, atvežusį vaikams dovanų, pakvietė pavalgyti cepelinų.

Bet R.Karpavičius atsisakė – tokio maisto nevalgė.

Sulaukė mafijos grasinimų

– Kodėl jums tada prireikė užsukti į A.Pukelio sodybą?

– Norėjau pasiskolinti iš jo pinigų. Reikėjo trijų tūkstančių eurų advokatams sumokėti. A.Pukelis pažadėjo, bet neskolino.

Taip jau buvo nutikę ir anksčiau, kai verslo pradžioje buvau pritrūkęs apyvartinių lėšų. Kiek kartų vėliau skambinau, tiek jis neatsiliepė.

Kai aš prakutau ir nusipirkau naują mersedesą, A.Pukelis man paskambinęs paklausė: „Albinuk, kur tu dingai? Būtinai atvažiuok į Tauragę.“ Nenorėjau su juo pyktis, nuvažiavau.

Tai buvo laikai, kai dauguma verslininkų gyveno baimėje. Vienus jų nušaudavo, kitus užkasdavo. Mane irgi spaudė.

– Ar jus tada kas nors reketavo?

– Pamenu, 1998 metais sulaukiau skambučio. Skambinęs žmogus pasiūlė pirkti medienos, sutarėme susitikti prie Šiluvos.

Nuvažiavome dviem automobiliais – mano vairuotojas sunkvežimiu ir aš lengvąja mašina. Atvažiavę du vyrai pasiūlė nuvykti į aikštelę pažiūrėti, ar mediena tinkama.

Vairuotojas, palikęs sunkvežimį, įsėdo į mano lengvąjį automobilį ir nuvažiavome nieko bloga neįtardami. Sustojome nurodytoje vietoje, bet medienos nebuvo.

Iš paskos prilėkė dar trys mašinos. Iš vienos jų išlipo tuometis Kauno nusikalstamo pasaulio šulas Algirdas Žemaitis, pravarde Kukas. Beje, po kokių dešimties metų jis buvo nušautas.

Vairuotojas ištarė: „Tai Kauno mafija.“ Turėjau ginklą dar nuo tų laikų, kai dirbau banke apsaugininku. Bet lipdamas iš mašinos jo nepaėmiau.

Mano vairuotojas buvo stambaus kūno sudėjimo. Kukas jį išvadino kiaule, liepė lipti atgal į mašiną ir ten ramiai sėdėti.

O manęs Kukas ėmė klausinėti, kas mane „stoguoja“. Pasakiau, kad pažįstu Švinių. Kukas jam paskambino, paklausė: „Ar pažįsti tokį Riklį?“ Kukas nurodė man spjauti į Švinių.

Pasirodo, kauniškių mafija kontroliavo visus miškus, be jų niekas neišveždavo medienos.

Nenorėjau veltis į banditų intrigas. Nuo to laiko turėjau Kukui mokėti po kelis tūkstančius dolerių per mėnesį.

– Kaip jūs netekote medienos verslo?

– Į savo įmonę, kurios biuras buvo Viduklėje, priėmiau dirbti giminaitį, dirbusį Kauno mokesčių inspekcijoje.

Daviau gerą atlyginimą, mašiną ir patikėjau tvarkyti finansus, suteikiau įgaliojimus.

O aš gyvenau Klaipėdoje, prižiūrėdavau miškavežių vairuotojus, kurie į pajūrio įmonę veždavo medieną. Giminaitis mane nuolat tikindavo, kad mokesčiai mokami, visi dokumentai tvarkingi.

Vėliau paaiškėjo, kad giminaitis man už nugaros grobstė PVM. Manau, kad jis galėjo veikti įkalbėtas šešėlinio pasaulio atstovų. Aš buvau niekuo dėtas. Uždirbdavau daug, kam man būtų reikėję vogti Pridėtinės vertės mokestį?

Man tik 2018 metais pavyko gauti filmuotą medžiagą iš giminaičio apklausos. Beje, jaunas tyrėjas, kuris jį apklausė ir pradėjo tirti mano įmonės bylą, po pusmečio mirė nuo smegenų vėžio.

Pasirodo, tas giminaitis jau antrą mano sulaikymo dieną pareigūnams prisipažino, kad būtent jis sukūrė mokesčių slėpimo schemą.

Kažkodėl ši medžiaga buvo slepiama, teisme nebuvo paviešinta. Vairuotojų pokalbius, keiksmažodžius viešino, o svarbiausio prisipažinimo – ne!

Mane net pusmetį laikė už grotų. Kažkam tai buvo naudinga.

Pareigūnai vis paduodavo man pasirašyti popierius, kad mano medienos įmonė, parduotuvė, visas kitas turtas neva yra saugūs, užplombuoti.

Bet taip nebuvo. Kol mane laikė už grotų, viskas buvo išvogta.

Buvęs milijonierius A.Riklikas, kurio turtas buvo išgrobstytas, į teismą buvo atvestas su kauke. 
Asmeninio albumo nuotr.

Po reketo – ataka

– Ar norite pasakyti, kad prie jūsų turto grobstymo galėjo prisidėti korumpuoti pareigūnai? Prisiminus, kaip R.Karpavičiaus palikimo istorijoje aukšti Kauno pareigūnai vyko į Tenerifę perimti vilos, tai nebūtų pirmas atvejis.

– Kai mano būstą Klaipėdoje šturmavo „Aras“, mane stipriai sudaužė. Už ką reikėjo mane mušti, jei nesipriešinau? Manau, buvo užsakyta mane patraukti arba nužudyti, kad kažkas kitas galėtų perimti turtą.

Prieš tai mane reketavo, mano automobilio „Hummer“ kėbule buvo rastos įstrigusios keturios kulkos. Atsuktuvu iškrapščiau kulkas, nuvežiau ekspertams.

Paaiškėjo, kad buvo šaudyta iš neregistruoto pistoleto.

Iš manęs buvo reikalaujama didelės sumos. Pirmą kartą skambino iš telefono būdelės Kretingoje, antrą kartą – iš Šiaulių.

Paskambinau Šviniui, pasakiau, kad mane kažkas reketuoja. Jis liepė juos siųsti ant trijų raidžių. Netrukus sulaukiau trečio skambučio. Nepažįstamas vyras pasakė: „Būsi perpis...“

Praėjo viena, antra, trečia savaitė. Maniau, kad reketininkai atšoko.

Tada ryte išgirdau, kaip laužiamos mano namų Klaipėdoje durys. Pribėgęs prie lango pamačiau kaukėtą vyrą, rankose laikantį automatą.

Kitoje namo pusėje – daugiau ginkluotų, kaukėtų pareigūnų. Išgirdau šaukiant vardu: „Albinai, atidaryk duris.“

Ginklą paslėpiau už radiatoriaus. Jei jis būtų buvęs matomoje vietoje, matyt, būčiau buvęs nušautas. Atidariau duris.

Pareigūnai mane daužė per kojas, jos visos buvo mėlynos.

Į teismą mane vedė užmaukšlinę kaukę. Užvedė bylą, galiausiai ją nutraukė, o kaltinimus panaikino. Tačiau kas iš to? Per tą laiką netekau viso turto.

– Gal jūs pykstate ant A.Pukelio ir norite atkeršyti?

– Žinoma, kad ant jo pykstu, nes manau, jog jis galėjo žinoti, o gal ir kažkaip prisidėti prie mano sužlugdymo. A.Pukelis dievagojosi, kad prie to neprisidėjo. Bet kur tik Švinius pasisuka, ten atsiranda problemų.

Be to, trys milijonai litų iš įmonės be mano žinios buvo pervesti į banką Rygoje. Kodėl niekas netyrė, kur pinigai nukeliavo ir kas juos pasiėmė? Buvo iššluotos mano banko sąskaitos. Iki šiol yra neatsakytų klausimų.

– Vadinasi, jūs to tiesiai paklausėte A.Pukelio? Kaip jis reagavo?

– Praėjusių metų liepos mėnesį paskambinau A.Pukeliui. Jis buvo apsistojęs Palangoje, Sabonių viešbutyje. Pakvietė atvykti. Nuvykęs papasakojau, kaip prieš mane buvo veikiama, parodžiau bylos medžiagą.

A.Pukelis pakraipė galvą: „Matai, Albinai, kokioje valstybėje mes gyvename.“

Paklausiau, ar jis man gali padėti. Priminiau, kad esu jam praeityje padėjęs, nupirkęs automobilį „Mercedes“, atvairavęs BMW. Jis pasiūlė paskambinti kitą savaitę. Bet daugiau neatsiliepė.

Pernai važiavau pro jo sodybą su bičiuliu, šis pastebėjo ir man parodė plazdančią Baltarusijos vėliavą.

Man nereikia pinigų iš Šviniaus. Susitvarkysiu gyvenimą taip, kaip norėsiu. O savo žodžių, kuriuos pasakiau, neišsižadėsiu.

Visą tyrimą ir A.Pukelio atsakymus skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje​