Prie vairo
Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valerijus Kuznecovas rankose yra laikęs ir kelto vairą, tačiau įspūdingiausia savo vairuota transporto priemone vadina paprasčiausią zaporožietį.
"Pirma mano mašina buvo zaporožietis, kuris nevažiavo. Buvau susiginčijęs su žmona, kad jei per tam tikrą laiką jį suremontuosiu ir mašina pereis techninę apžiūrą, ji man nupirks butelį "Biskvito", prancūziško konjako. Bet kol suremontavau, jo nebeliko, tai gavau kelis butelius romo", - prisimena V. Kuznecovas.
Kodėl pirkote nevažiuojantį?
Važiuojantis kainavo tris tūkstančius rublių. Juokaujat! O savąjį nusipirkau už tūkstantį, už savo sutaupytus kruvinus pinigus. Tada dirbau universitete asistentu, įsiprašiau į tokią laboratoriją - ten kamputyje zaporožietis kaip tik tilpo. Tai yra tokia mašina, kad išvažiavai savaitei, o paskui dvi savaites remontuoji. Prisidariau visokių juokingų dalykų, kurie man padėdavo rekordiniu greičiu ištraukti variklį. Kitaip jo suremontuoti negalėjai. Visa variklio ištraukimo operacija trukdavo gal kokį pusvalandį.
Tas automobilis buvo jūsų technikos mokykla?
Metalas blogas, guoliai byrėjo, o pinigų nebuvo, tai teko dalis rankiotis iš visur, kai ką net pats išsitekinau. Visko išmokau taisydamas tą zaporožietį, buvo nebaisus joks gedimas. Paskui nusipirkau "Opel Kadett". Jūreiviai buvo parvežę. Sako, negali parduoti, nes automatinė greičių dėžė sugedusi. Ką jūs, sakau, jei tik nebrangiai... Iki šiol tas opelis važinėja, tik jau senokai nebe mano. Tais laikais dar nelabai kas mokėjo taisyti "automatus", tai žmonės jų šiek tiek prisibijojo. O aš esu įsimylėjęs "automatą", ko gero, Klaipėdoje buvau vienas iš pirmųjų, pradėjusių tokius automobilius eksploatuoti ir remontuoti.
Padėdavote ir kitiems?
Esu suremontavęs tris nuosavų automobilių automatines greičių dėžes. Net toks gandas buvo pasklidęs. Dirbau tada "Smiltynės perkėlos" direktoriumi. Ateina pilietis į direktoriaus kabinetą ir sako girdėjęs, kad čia kažkas automatines greičių dėžes remontuoja. Taip, - sakau. Suremontuok! Buvo tokių minčių užsiimti taisymu, bet taip ir liko neįgyvendintos.
Sakote, jog bandėte vairuoti ir keltą?
Truputį. Tiesiog davė tiesiąja, kai vežėm ekskursiją į Juodkrantę. Saugus atstumas buvo, bet kapitonas tuoj atėmė vairą, kad neįsipainiočiau į tinklus. Vis tiek virpuliukas "dūšioj" buvo. Negalėjo oficialiai skelbti, kad davė vairą neturinčiam teisių, kai kelte yra keleivių, bet labai man norėjosi pabandyti.
Be jau minėto "Opel Kadett", esu turėjęs "Audi", "Hyundai", vairavęs valdišką kraislerį. Šis buvo įspūdingiausias dydžiu, minkštumu, komfortu, bet greičiu ar kuo nors kitu nepasižymėjo. Važiuodavo 160 km/h, bet tada jau pradėdavo drebėti, lyg norėtų pakilti.
Dabar vairuojate 1995 metų laidos "Opel Astra". Ar nesikuklinate - pagal jūsų užimamas pareigas toks automobilis gal nelabai tinka? Be to, lietuvių supratimu, moteriškas.
Ta mašinytė ir buvo skirta žmonai, bet jai nepatiko. O šiaip kuklinuosi, bet ką padarysi. Galima, aišku, susispausti ir ką nors nusipirkti, gal pavasarį nuspręsiu, bet "musytė" gerai bėgioja, didelio diskomforto nejaučiu. Pagal pareigas tuoj pat pulti pirkti automobilį - ne mano stilius.
Savivaldybės administracijoje, mano galva, per mažai tarnybinių automobilių. Kartą su savo "musyte" teko net ir merą pavežti. Ir ką - tiko. Jeigu reikia kur nors gražiau nuvažiuoti, yra valdiška honda. Prisimenu, kai pirkau zaporožietį, draugas irgi pirko, bet mano buvo naujesnis, modernesnis. Tada tas draugas pasakė skambią frazę, kuri man labai patiko: "Tik penkios minutės gėdos, ir aš darbe." O man tikrai ne gėda su savo "musyte" važinėti - smagi, greita, iš vietos irgi parodo ką gali.
Minėjote, kad pats parsigabenote ją iš Vokietijos.
Buvo galimybė vasarą, kai sūnus neturėjo ką veikti, o aš irgi, nuvažiuoti į Vokietiją. Buvo apsireiškusi viena pažįstama, kuri pasiūlė pabūti savaitę. Ten ir aptikom tą mašinytę. Forsuotas variklis, 74 kilovatai - kaip tokiai musei, tai daug - kondicionierius, net daiktadėžė šaldoma, ir liukas, kurio su kondicionieriumi paprastai nebūna. Užtat ir patiko, bet kelionė atgal tai buvo įspūdinga, patyrėm visus vargus, kaip tais laikais žmonės varydavo automobilius. Antrą kartą tam nesiryžčiau. Prie Lenkijos sienos suvarė į tokį kaupiklį, kaip kokį konclagerį varančiųjų. Sūnų atskyrė nuo tėvo be jokių ceremonijų ir taip greitai, kad tas liko be pinigų, be nieko. Mus nuvarė kažkur 20 km nuo sienos į tą kaupiklį. Man dar pasisekė, kad formuojant varomų automobilių eskortą, kuris būdavo sudarytas iš 5-8 automobilių, aš buvau septintas. Pirmasis eskorto automobilis laukė 20 valandų, kol prisirinks kitų, o mano popierių forminimas buvo labai greitas - "tik" 4 valandos. Nė kalbų apie kavą, kokį nors atsipalaidavimą - tik kažkoks idiotiškas lakstymas, popierių nešiojimas. Paskui pajudėjom - lenkas muitininkas lekia priekyje kokiu 100 km/h Lenkijos keliais, o visi kiti iš paskos - kaip nori. Paskui dar pasirodė, kad per tą muitinę negalime važiuoti, reikia per kitą. O Lietuvos muitinėje dar teko sumokėti pusantro tūkstančio litų, nes mašina per nauja pasirodė. 2000 metai tada buvo.
Parduoti "musytės" nesinori - kitas gal neįvertins to "tiuningo", kurį ji turi.
Giedrė NORVILAITĖ
Rašyti komentarą