Dviračių čempiono širdyje yra vietos ir automobiliams

Prie vairo

Buvęs pasaulio ir TSRS jaunių dviračių treko čempionu, 1995-aisiais išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku ir turintis visus mūsų šalies dviračių sporto čempiono titulus, Lietuvos olimpinės dviračių treko vyrų rinktinės treneris Remigijus Lupeikis sako, jog minant dviračio pedalus greičio pojūtis yra kur kas didesnis, negu važiuojant automobiliu.

"Važiuodamas dviračiu jauti vėją, greitį, o mašinoje tai pajustum nebent galvą iškišęs pro langą. Tai visiškai skirtingi dalykai, nors vairuoti mašiną man taip pat yra labai smagu", - tikina sportininkas.

Kada pirmąsyk sėdote ant dviračio, o kada - prie automobilio vairo?

- Dviračiu važinėjau nuo mažens, gal kokie šešeri ar septyneri metai buvo, nors sportuoti, žinoma, pradėjau vėliau - gal kokių trylikos. Automobilį vairuoju nuo 18 ar devyniolikos metų. Be abejo, buvau bandęs ir anksčiau. Mano abu tėvai turėjo vairuotojo pažymėjimus, automobilį. Tėvas kartais leisdavo pas senelius kur nors truputį pavairuoti. Tiesiu keliu. Tikriausiai visi vaikai, matydami vairuojančius tėvus, ir patys nori pabandyti. Nebuvau išimtis.

Tai kodėl dviračių, o ne automobilių sportas?

- Sovietmečiu, bent jau Utenoje, kur pradėjau sportuoti, nebuvo jokių automobilių sporto tradicijų. Dviračiai buvo populiaresni. Be to, automobilių sportas yra ypač brangus. O dabar kokiems nors "dragams" variklis per silpnas. Turiu "Mazda6", tikriausiai galingiausią iš mazdų, bet "draginti" vis tiek netinka. Prieš tai irgi mazdą turėjau, kokius septynerius metus važinėjau. Užtekdavo čia vietoje pavairuoti, o jei važiuoti kur nors toli, reikia galingesnės, didesnės.

Esate sportinių automobilių gerbėjas, kaip ir dera sportininkui?

- Nepraleidžiu progos jokios įdomesnės mašinos išbandyti. Patinka BMW Z4, sportinis mersedesas. Su dviračiu esu važiavęs didesniu greičiu nei 100 km/h, todėl ir su mašina norisi pajusti greitį. Kiti tam renkasi motociklus, bet man geriau sportinės mašinos.

Neįkliūvate policijai dėl tokio pomėgio?

- Piktybiškai eismo taisyklių tikrai nepažeidinėju. Kartais, žinoma, policija gali kad ir 10 km/h greitį viršijus prikibti. Atsimenu, nubaudė mane už tai, kad 11 km/h per daug spustelėjau, nors buvo jau vėlu, kelias tuščias - nei mašinų, nei pėsčiųjų. Sumokėjau keliasdešimt litų. Labai greitai nevažinėju, nes pas mus sąlygų tam nėra. Nesaugu. Užsienyje ir važiavimo kultūra kitokia, ir automagistralės būna aptvertos nuo žvėrių, nuo pašalinių. Greičio pojūtis man svarbiausias įsibėgėjimo momentu, nuo nulio iki keliasdešimties kilometrų per valandą.

Esate dviratininkas profesionalas, o ar manote, kad esate ir geras vairuotojas?

- Vairuoju jau tikrai nemažai - apie 15 metų prie vairo praleidau. Jokių didesnių įvykių nebuvo. Vienąsyk buvome apsivertę į pusnį ant stogo. Tada, ačiū Dievui, ne aš vairavau. Gerai, kad iš paskos po pusvalandžio kiti draugai važiavo, tai paėmė mus, tik vairuotoją teko palikti.

Dviračiu kartais net daugiau nuvažiuodavau negu automobiliu. Kai sportuodavau, apie 40 tūkstančių kilometrų sukardavau, o grįžęs namo su mašina, ko gero, triskart mažiau.

Tikriausiai dviračių taip pat turėjote daugiau nei mašinų?

- Dviračių net per sezoną kartais po du ar tris pakeičiu. Jie greičiau dėvisi, nors geras dviratis 10-15 tūkst. eurų kainuoja - kaip ir automobilis. Mašinų tiek daug tikrai neturėjau. Pirmasis, kuriuo išmokau vairuoti, buvo "šeštas" žiguliukas. Būdamas šešiolikos išvažiavau į Klaipėdą sportuoti, todėl automobilis tapo reikalingas. Iš Klaipėdos į Uteną autobusu net devynias valandas tais laikais kratydavo. Tėvas davė 21-ą "Volgą". Paskui pats jau nusipirkau - pirmasis mano automobilis buvo "aštuntukas".

Kas padarė didžiausią įspūdį, kai pirmąsyk išvažiavote į užsienį?

- Sienos. Buvo labai keista ir įdomu, kad, pavyzdžiui, per Belgijos ir Olandijos sieną galėdavai pralėkti dideliu greičiu - niekas nestabdydavo. Dabar jau ir pas mus, kai įstojome į Europos Sąjungą, yra panašiai. O anksčiau, kai varžybos vykdavo Vokietijoje ir tekdavo važiuoti per Kaliningradą, net apytiksliai planuoti negalėdavom, kiek užtruksime. Yra tekę vairuoti ir Australijoje, Afrikoje. Šiek tiek neįprasta, nes ten, kaip ir Anglijoje, automobilio vairas yra dešinėje pusėje.

Dar vienas dalykas, kuris man labai krito į akis - vokiečių automobiliai netgi žiemą yra švarut švarutėliai. Nauja ar sena mašina, visi stengiasi švarūs važinėti. Teko girdėti, kad ten lyg ir baudos kažkokios yra. Pas mus ir vasarą gali pamatyti tokių mašinų, kurių net nesuprasi, kokia tikroji spalva. Sakoma, kad sprendžiant apie vyrą žiūrima į batus ir laikrodį. Mano nuomone, reikėtų dar ir į automobilį žiūrėti. Save gerbiantis vairuotojas nešvariu negali važinėti, juolab, kad ir plovyklų dabar visur pilna.

Giedrė NORVILAITĖ