E. Sipavičius nepamiršta savo pirmojo "Steyr Puch"

Prie vairo

Dainininką Egidijų Sipavičių domina neeiliniai, kuo nors išsiskiriantys automobiliai. Dar jaunystėje noras važinėti kitokia mašina jį privertė perkrimsti visą žigulio elektronikos schemą ir pačiam pasirūpinti legendinio "Steyr Puch" instaliacija.

"Tais žigulių ir moskvičių laikais išsiskirti buvo sunku, o rūpėjo labai. Man, kaip pradedančiam dainininkui, tai buvo labai svarbu. Pirmasis mano automobilis - 1935-ųjų laidos "Steyr Puch" - kaip tik ir buvo įvaizdžio kūrimo dalis", - prisimena E. Sipavičius.

Prisipažinote, jog šis automobilis - pirmasis ir labiausiai įstrigęs atmintin.

Kai nusipirkau, jis buvo tikrai apgailėtinas, nes šeimininkas ne itin rūpinosi. Atvėręs variklio gaubtą pamačiau, kad čia tikras košmaras - kažkokia laidų raizgalynė. Dar pagalvojau, kad jeigu ir iššoktų kokia dalis, net nerasčiau, kas čia sugedo. Puoliau ieškoti, kas galėtų pataisyti, bet meistrai tik purtėsi, kad nekvaršinčiau jiems galvos. Sako, sėdėčiau savaitę prie šitos mašinos, o per tą laiką galima penkis žigulius sutaisyti. Tiesa, iš to "Steyr Puch" buvo likęs tik kėbulas, o viduje - pirmojo žigulio agregatai ir mazgai. Taigi teko man išsinuomoti garažą, atsiversti "pirmuko" elektros schemą ir pačiam pravesti visą instaliaciją. Kiekvieną jungtį pats dariau ir, beje, labai nustebau, kai mašiną paleidau iš pirmo karto. Važinėjau ja laimingai - tai ratas koks nukrisdavo, tai dar kas nors, bet visada lėtai važiuojant - kur nors kieme ar panašiai.

Ar tokio išskirtinio automobilio ieškojote specialiai?

Pamačiau kartą pro langą Vilniuje ir įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Paskui ilgai sekiojau - vis pamatydavau mieste važiuojančią, o kartą aptikau stovinčią. Nepatingėjau tada palaukti kokią valandą šeimininko ir įkalbėti man parduoti. Važinėjau vėliau gal dvejus trejus metus, kol neapsikenčiau, nes iš gabalų sulipdytas automobilis nuolat gesdavo, o man juk reikėjo dažnai ir toli važinėti. Taigi nusipirkau "aštuntuką", o "Steyr Puch" gal porą metų prastovėjo, kol jį nusipirko jaunas vaikinukas, kaip ir aš, tą automobilį įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio.

Gal po "Steyr Puch" išliko susižavėjimas senoviniais automobiliais?

Su jais galima ir reikia prasidėti, tačiau ir pinigų reikia labai daug turėti. Bet kam senovinio taisyti nenuveši, reikia rasti meistrą, kuris juo susidomėtų ir skirtų laiko. Toks automobilis, sudėliotas iš įvairių dalių, visada yra mįslė. Tačiau turėti išskirtinį, senovinį automobilį yra malonu.

Ar laikote išskirtine ir savo dabartinę "Toyota Avensis Verso"?

Bet kokiu atveju jų nėra daug. Tai ne golfas ir ne pežo, kurių pilnos gatvės. Šį modelį greitai išims ir iš gamybos.

Kuo jus patraukė ši mašina?

Įsigijau ją maždaug prieš trejus metus. Man patinka vienatūriai, nes juose daug erdvės, jie aukšti. Žema sėdėsena mane vargina, o čia gali įsitaisyti kaip normaliame fotelyje. Mašina talpi, jei tektų vežtis aparatūrą ar dar šešis draugus. Be to, ji tinka ir ekstremaliam važiavimui, turi šiek tiek sportinės dvasios. Labai gerai ir greičio palaikymo sistema - nusistatau reikiamą greitį, kurį išjungiu tik prie Kauno, ir važiuodamas galiu kalbėti telefonu, mokytis dainų tekstus.

Mėgstate ekstremaliai pasivažinėti?

Koks vyras nemėgsta... Šiaip automobilių sportui neturiu nei laiko, nei potraukio, bet greitis ir posūkiai man patinka. Į namus galiu patekti penkiais skirtingais keliais, bet dažniausiai renkuosi tą penktąjį, kuris, berods, yra vadinamas uošvės liežuviu. Šis kelias vingiuoja palei Nemuną, ten ir kažkoks ralio etapas vykdavo. Žodžiu, galima pažvyginti padangas, jei tik nori. Pralekiu, o mašina klusni, stabili, nors ir nemažų gabaritų. Mane tai džiugina.

Kol jaunas, norisi draskytis, "draginti" prie kiekvienos sankryžos, o paskui jau renkiesi komfortą. Tiesa, galiu "pasidraginti" ir dabar, gal kokį porą kartų ir bandžiau. Kaune yra tokia mada - jei stovi prie sankryžos ir burzgina automobilį, vadinasi, kviečia tave į dvikovą. Taigi kartą kažkas paprovokavo, tai spustelėjau ir nulėkiau. Net jei priešininko automobilis ir galingesnis, mano "automato" pavaros vis tiek greičiau persijungia ir, kol jungiama nuo pirmos iki trečios, įgyju pranašumą.

Gal esate iš tų žmonių, kurie vairuoti pabando dar vaikystėje?

Mano dėdė dirbo kolūkyje ir kasdien darbo reikalais važiuodavo per ūkius. Mes su pusbroliais labai džiaugdavomės, kai dėdė mus paimdavo kartu, nes žinojome, jog kai kuriose atkarpose jis pasisodins mus ant kelių ir leis pasukioti to "viliuko" vairą. Aukodavome visą dieną dėl 10 minučių vairavimo...

Turbūt po tokios praktikos išmokti vairuoti ir gauti pažymėjimą buvo nesunku?

Sekėsi kaip ir visiems - ir bijojau, ir klaidų darydavau, stovėdavau sankryžoje išsižiojęs. Judėjimas gatvėse tuomet buvo tikrai mažesnis, mažiau automobilių, bet, mano nuomone, įtampos tuometiniams pradedantiesiems vairuotojams užteko, kaip ir dabartiniams.

Dabar jau laikote save geru vairuotoju?

Visi vyrai yra patys geriausi pasaulyje vairuotojai. O iš tiesų sunku pasakyti. Tikriausiai esu geras vairuotojas, nes avarijų mažai darau. O kas yra tas geras vairuotojas? Tas, kuris greitai važinėja? Akceleratorių paspausti daug išminties nereikia. Mano galva, geras yra tas, kuris kaip šachmatininkas sugeba numatyti kelis ėjimus į priekį.

Ar teko patirti kelyje kokių nors nuotykių? Na, pavyzdžiui, benzinas baigėsi...

Kaip tik taip ir nutiko vieną kartą. Nežinau, kas pasidarė. Na, būna, kad jau matai, jog reikėtų benzino įsipilti, bet vis kažkaip praleki degalinę. Pasvarstai, gal vertėtų grįžti, bet taip vyriškai pagalvoji, kad turės būti gerai. Na, ir sustojau Žemaičių plente penki kilometrai iki Kryžkalnio. Šeštadienio rytas, automobilių mažai. Stabdau pralekiančią "Opel Ascona", o ten vyriškis tik pažiūrėjo į mane ir nesustojo. Sustojo paskui miškovežis, nutempė iki degalinės, prisipyliau benzino ir toliau važiuoju. Žiūriu - stovi tas vyriškis su "Ascona". Sustojau - prašo iki degalinės nutempti, nes benzinas baigėsi. Nutempiau aš jį, o paskui sakau: "O jūs man nestojot. Daugiau taip nedarykit".

Giedrė NORVILAITĖ