Vienam seniausių miesto vairuotojų patinka japoniškos mašinos

Prie vairo

Visą gyvenimą vairuotoju dirbęs Petras Bartkus sako, ko gero, pirmasis Klaipėdoje turėjęs "Pobiedą". Daugiau nei šešiasdešimt metų praleidęs prie vairo žmogus džiaugiasi, jog šiuolaikinių automobilių gamintojai yra padarę didelę pažangą.

"Jau trejus metus turiu japonišką mašiną - "Mitsubishi Galant". Anksčiau pats remontuodavau savo automobilius, o su šita jokių problemų nebuvo. Nuvažiavau kartą į servisą, o meistras man ir sako: "Nebandyk landžioti po kapotu - į šią mašiną ne žiūrėti, o važiuoti su ja reikia", - sako P. Bartkus.

Kada pirmą kartą sėdote prie vairo?

- Vairuotojo pažymėjimą gavau, prisimenu, kaip tik prieš karą - 1940-ųjų birželio penktąją. Karas dar tą patį mėnesį prasidėjo. Savo mašinos dar neturėjau, vairuodavau valdišką. Nedaug tuo metu jų ir buvo, privatūs asmenys beveik neturėjo, tik įmonės. Prisimenu, kai rusai traukėsi, nuvažiavome su draugu į Tytuvėnus. Ten miškuose jie buvo palikę automobilių. Parsivarėme į Kauną "gazikų" ir važinėjome.

Kaip išmokote vairuoti?

- Aš kilęs esu iš Kvėdarnos valsčiaus, Bokštų kaimo. Tada nė minties apie kokius nors automobilius nebuvo, niekas jų neturėjo. Po kariuomenės, tarpukario laikotarpiu, turėjau motociklą, važinėdavau. Kariuomenėje nevairavau, juk tada ir ten mašinų nebuvo. Automobiliu važiuoti paskui tik išmokau, Kaune.

Mano vyresnysis brolis, kuris, beje, dar irgi vairuoja, tuo metu Kaune mokėsi pas privatų vairavimo instruktorių. Tai aš irgi nuėjau, porą savaičių pasimokiau. Forduką jis turėjo. Buvo tada įvairiausių mašinų, ne taip, kaip vėliau sovietmečiu - ir rusiškų buvo, ir opelių, ir ševroletų, ir švediški "Volvo" autobusai gatvėmis važinėjo. O kai jau pirkau "Pobiedą", kokiais 1952-aisiais, tokių mašinų nebebuvo.

Kai savo "Pobiedą" pirkau, galvojau, kad būsiu pirmas kandidatas į Sibirą, bet kitų kabliukų nebuvo, tai taip ir likau.

Sakote, sunku būdavo įsigyti automobilį.

- Jų nebūdavo. Reikėjo laukti eilėje, kol gaudavai. Kai pirkau pirmąjį, kainavo apie 15 tūkstančių rublių, o vėliau ir kainos pakilo - be 20 tūkstančių nebūtum įsigijęs.

Kaip pavyko tiek sutaupyti?

- Iš valdiškų atlyginimų kas gyveno, tie niekada nebūtų sutaupę. Aš tada dirbau vairuotoju vaistų sandėlyje Kaune. Važiuodavau dažnai į Vilnių, tai paimdavau pakeleivių. Autobusai tada irgi ne taip dažnai važinėdavo, o kelyje susistabdyti mašiną nebuvo taip lengva. Mažai jų buvo tiesiog. Taigi paimdavau ką nors pavėžėti - ir įkrisdavo į kišenę šiek tiek "červoncų". Taip ir pritaupiau pinigų.

Dar bendradarbė iš vaistų sandėlio padėjo. Jos tėvas išlošė septynis tūkstančius, tai ji mane ir sugundė pirkti automobilį. Susidėjom pinigų ir nusipirkom tą "Pobiedą" iš vieno fotografo palangiškio. Neturėjo ji kur kitur tuos pinigus dėti, o vairuoti mokėjo. Tai ir važinėdavom - kai reikia ji, kai reikia - aš. Paskui jau ir Klaipėdoj. Vežiodavau su ta mašina pakeleivius iš Palangos į Kauną. Taip irgi pinigėlių prikaupiau.

Valdžia į tokį uždarbiavimą žiūrėjo pro pirštus?

- Visi tada taip gyveno. Važiuoji, būdavo, sustabdo kontrolierius, tai duodi pinigų, ir paleidžia. Jei neduosi - surašys aktą, ir iš darbo vadovybė atleis. Tada visi, ir autobusų kontrolieriai, ir vairuotojai kažin ar bent pusę pinigų valdžiai pristatydavo.

Visą gyvenimą ir pradirbote vairuotoju?

- Taip, bet darboviečių daug pakeičiau. Jau Klaipėdoje dirbau ir autobuso vairuotoju ketverius metus, ir taksi vairavau tiek pat metų. Be to, netgi vairavimo instruktoriumi esu dirbęs.

Tikriausiai ir šeimos narius išmokėte vairuoti?

- Kai dirbau tuberkuliozės dispanseryje, vairavau "Moskvičių". Sūnus įsėsdavo ir duodavosi po kiemą su būriu vaikų. Nemokiau, kažkaip pats viską išmoko. Dukra irgi vairuoja, bet ir jos nemokiau. Tada mokykloje mokydavo, tai ji dar ten moksleivė būdama gavo vairuotojo pažymėjimą. Žmona irgi mokėjo vairuoti, bet nenorėjo vairavimo egzamino laikyti, nenorėjo vairuotojo pažymėjimo. Nors, kai reikėdavo, paveždavo.

Giedrė NORVILAITĖ