Nuo kitų pėsčiųjų šviesoforų jie skiriasi savo simboliais: žali ir raudoni žmogeliukai čia yra storesni ir su skrybėlėmis; raudonas - plačiai išskėtęs rankas, o žalias - ryžtingai žengiantis į priekį.
Šviesoforai būtent su tokiais simboliais 1961 metais atsirado tuometinės komunistų valdomos Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinėje Berlyne.
Po Vokietijos suvienijimo sugedusius šviesoforus keičiant vakarietiškais - su nuobodžiais ir neišraiškingais simboliais, - skrybėlėti žmogeliukai turėjo natūraliai išnykti. Tačiau Rytų Berlyne gyvenę vokiečiai tam pasipriešino ir galiausiai bent iš dalies išsaugojo savo simbolius.
Kaip būtent tokie nuo daugumos besiskiriantys šviesoforai atsidūrė Klaipėdoje ir ar jų yra dar daugiau, ne tik tie du Liepojos gatvėje, bendrovės "Sankryža" darbuotojai "Vakarų ekspresui" negalėjo tiksliai atsakyti. Šviesoforus jie užsako vienoje Vokietijos įmonėje, tad gali būti, kad kartu su "nestilingais" standartiniais europietiškais įrenginiais į Lietuvai skirtą partiją atsitiktinai pateko ir išskirtinai vokiečiams pagaminti šviesoforai.
Nemokama miesto reklama
 |
|
DANIJOS išskirtinumą kuria ir iš kai kurių šviesoforų šviečiantys Hanso Kristiano Anderseno siluetai. |
Daugelis turbūt tik gūžtelės pečiais: koks skirtumas, kokie yra tie šviesoforų žmogeliukai, svarbu šviečia, ir gana.
Tačiau pasižvalgius po pasaulį, matyti, kad kai kur netgi tokiomis smulkmenomis siekiama tiesiog praskaidrinti kasdienybę ar netgi lipdyti šalies tapatybės mozaiką (ką jau kalbėti apie eismo saugumo problemas).
Pavyzdžiui, Danijoje iš kai kurių pėsčiųjų šviesoforų žiba žali ir raudoni garsiausio šios šalies žmogaus, be "Carlsbergo", bene žinomiausio Danijos "prekės ženklo" - Hanso Kristiano Anderseno siluetai.
 |
| OLANDIJOJE pėsčiųjų šviesoforų simboliai padeda atsikratyti kompleksų. JAV žmonės raginimą sustoti supranta tik kai prieš akis pamato iškeltą ranką. |
O dabar įsivaizduokite, kad Klaipėda turi savo unikalius pėsčiųjų šviesoforus, iš kurių šviečia, tarkime, kokio kapitono su pypke, arba laukinio vyro su kuoka rankoje iš Friedricho priemiesčio herbo siluetai. Grįžta koks ispanas iš kruizo po Baltijos jūrą, o jo draugai klausia: "Na, kaip ten Klaipėdoje?" "Žinokit, kokie pas juos smagūs šviesoforai!.." Štai jums ir nemokama miesto reklama.
Klaipėdoje per klaidą atsidūręs Rytų Berlyno žaliasis žmogeliukas - puikus pavyzdys, kaip "tokia smulkmena" galėjo tapti tikru Vokietijos suvienijimo ir to, kas vyko po jo, simboliu.
Žaliojo žmogeliuko istorija
Unikalius pėsčiųjų šviesoforų simbolius tuometiniam Rytų Berlynui 1961 metais sukūrė psichologas Karlas Peglau. Iki tol specialiai pėstiesiems skirtų signalų apskritai nebuvo, tačiau kylanti nelaimingų atsitikimų gatvėse kreivė vertė ko nors griebtis. Tai, kad iš šviesoforų pradėjo šviesti būtent žmogaus siluetai, esą buvo paremta psichologiniais tyrimais, nes buvo nustatyta, kad būtent patrauklūs simboliai priverčia žmones, ypač vaikus, greičiau reaguoti į perspėjančius ženklus.
Netrukus paaiškėjo, kad K. Peglau pavyko sukurti iš tiesų įtaigius simbolius, nes iš gatvių jie greitai "išėjo" į socialinį gyvenimą. Žali žmogeliukai tapo pagrindiniais vaikams skirtų mokomųjų filmukų apie saugų eismą personažais, jie ženkliukų ar raktų pakabučių pavidalu buvo įteikiami saugaus eismo konkursų nugalėtojams, vaikai rasdavo šiuos žmogeliukus spalvinimo knygelėse ir t.t.
Tad nenuostabu, kad su šiuo personažu išaugę "demokratiniai" vokiečiai ėmė laikyti jį savo identiteto dalimi. Ir kai po unifikacijos žaliasis žmogeliukas, kaip, beje ir daugelis kitų "demokratinių" dalykų (šis procesas labai įtaigiai atkurtas filme "Sudie, Leninai") ėmė natūraliai nykti iš Berlyno gatvių, visuomenė jo įsikibo, kaip savo tapatybės simbolio.
"Išsaugokime žaliąjį žmogeliuką"
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad impulsas visuomenės judėjimui buvo komercinio pobūdžio. Kaip, beje, ir to judėjimo išdava - šviesoforo simbolis tapo plačiai žinomu prekės ženklu, jo naudotojams iki šiol uždirbančiu pinigus.
1996 metais dizaineris Markusas Heckhausenas, sugebėjęs rasti būdą, kaip jam gauti išmontuojamas užgesusias šviesoforų akis, ėmė jomis prekiauti. Tai pastebėjus žiniasklaidai, kilo visuomeninis judėjimas, reikalavęs išsaugoti paskutinį Rytų Vokietijos simbolį. Buvo netgi įkurtas Žaliojo žmogeliuko išsaugojimo komitetas, kuris surengė daug kūrybingų protesto akcijų.
Galiausiai pasipriešinimas pasiekė tokį lygį, kad Vokietijos sostinės valdžiai nebeliko nieko kito, kaip tik peržiūrėti savo sprendimą pasenusius Rytų Berlyno pėsčiųjų šviesoforus keisti vakarietiškais.
Beje, kilusiose diskusijose kaip argumentai buvo naudojami ne tik nostalgija praeities simboliams, bet ir jų pranašumai eismo saugumo atžvilgiu. Buvo teigiama, esą už savo vakarietiškuosius konkurentus dvigubai stambesni ir išraiškingesni rytiečiai yra labiau pastebimi ir atpažįstami.
Pagaliau 1997 metais tapo aišku, kad žaliajam žmogeliukui bus leista gyventi toliau. Tiesa, jis vis dėlto buvo išgrūstas į šalutines gatves, o pagrindinėse, remiantis Vokietijoje galiojančia Eismo ženklų direktyva, pėstiesiems šviečia standartiniai europietiški simboliai.
Prekės ženklas
Vis dėlto tolesnė žaliojo žmogeliuko istorija neapsiribojo vien tik šalutinėmis Berlyno bei kai kurių kitų Vokietijos vietovių (ir netgi Klaipėdos!) gatvėmis.
1997 metais minėtasis dizaineris M. Heckhausenas kartu su K. Peglau išleido knygą apie tai, kaip buvo gelbėjamas šis simbolis, kuri dar labiau sustiprino žaliojo žmogeliuko kultą.
Tuo pasinaudodamas, M. Heckhausenas kartu su savo firmos dizaineriais 1999 metais į pasaulį paleido pirmąją šviesoforinių vyrukų (vok. "Ampelmann") kolekciją. Tai buvo šio simbolio formos butelių atidarytuvai, saldainiai, magnetukai, raktų pakabučiai, marškinėliai su jo atvaizdu ir t.t.
Visuomenė visa tai entuziastingai pirko, tad laikui bėgant produktų su šiuo prekiniu ženklu tik daugėjo, ir dabar tiek specializuotose parduotuvėse, tiek internetu visame pasaulyje prekiaujama įvairiausiais buities, namų apyvokos daiktais, drabužiais, suvenyrais etc., o Berlyne veikia ir "Ampelmann" restoranas.
Konvencijos ir standartai
Grįžtant į Lietuvą, vis dėlto taip ir lieka neatsakytas klausimas, ar tas žaliasis žmogeliukas "legaliai" kirto mūsų valstybės sieną ir dabar reguliuoja klaipėdiečių judėjimą, ir apskritai - ar mūsų šalyje kas nors reglamentuoja šiuos simbolius, ar jie lietuviški, europietiški ir t.t.
Tiesą pasakius, jaučiausi gana kvailai kamantinėdamas valdininkus apie kažkokius žaliuosius žmogeliukus - lyg daugiau problemų Lietuvoje nebūtų... Juolab kad iš reakcijos buvo galima suprasti, jog niekas apie juos niekada ir negalvojo. Ir tai visai normalu, ypač žinant, kad pastaruoju metu visos pajėgos buvo mestos į karo keliuose frontą.
Teisiškai Lietuvoje nuo 1993 metų galioja 1968 metais Vienoje priimta, o 1971-aisiais Ženevoje papildyta Kelio ženklų ir signalų konvencija, kurioje teigiama: "Pėstiesiems skirti šviesoforai turi būti dviejų spalvų sistemos, t. y. turėti raudoną ir žalią signalą..."; "Šviesos signalai išdėstomi vertikaliai, raudonas signalas visada yra viršutinis, o žalias - visada apatinis. Raudonas signalas turi stovinčio pėsčiojo ar pėsčiųjų atvaizdą, o žalias - einančio pėsčiojo ar pėsčiųjų atvaizdą." Kokie konkrečiai tie atvaizdai turi būti, - nedetalizuojama.
Mūsų šalyje įrengiant ir naudojant šviesoforus iki šiol buvo laikomasi 1995 metais patvirtinto ir 2003-aisiais patobulinto standarto LST 1405: "Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas". Tiesa, jau yra parengtos naujos Šviesoforų įrengimo taisyklės, kurios, pasak specialistų, "pagaliau užbaigia seną, sovietinio tipo šviesoforų įrengimo tradiciją ir pereina prie šiuolaikinės europinės praktikos."
Šiame dokumente, be kita ko, pateikti ir tikslūs rodyklių bei kitų simbolių brėžiniai. "Sename dokumente šių brėžinių nebuvo, todėl praktikoje galime pamatyti pačių įvairiausių pavyzdžių. Tai neprisidėjo prie saugaus ir tvarkingo eismo organizavimo, atskirais atvejais galėjo netgi klaidinti eismo dalyvius. Prisilaikant naujojo dokumento, turėtų išnykti dabartinė rodyklių ir simbolių įvairovė", - teigė Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Egidijus Skrodenis.
Suprantama, nei laukinio vyro su kuoka rankoje, nei vokiškojo "ampelmeno" minėtuose brėžiniuose nėra. Iš esmės pateikti brėžiniai atitinka tuos simbolius, kokių dabar yra dauguma miestų gatvėse.
Tad teoriškai žaliasis žmogeliukas turėtų išgyventi dar vieną "tremtį", šįsyk - iš Klaipėdos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą