Apie vokelius Viktoro Uspaskicho įmonėje prakalbusi Dalia Budrevičienė: „Tiesa man galėjo kainuoti ir gyvybę“

Tarsi šakutė prieš garvežį

„Tokia jau esu - negaliu tylėti, negaliu taikstytis su melu, - sakė D.Budrevičienė „Vakaro žinioms“. - Turėjau teisę paklausti, kodėl atlyginimai mokami vokeliuose, ja ir pasinaudojau. Kas nutiko po to, baisu… Net pagalvoti negalėjau, kad mūsų laisvoje Lietuvoje tas mano klausimas sugrįš tokiu bumerangu. Ar aš pavogiau ką nors, ar dar kokį nusikaltimą padariau? Paklausiau tik to, kas liečia mane ir paprastą visuomenę, o pažiūrėkite, ką padarė su manimi - ir žemino, ir trypė, su visa šeima darė, ką norėjo.

Mažas miestelis, kuriame gyvenu, susiskirstė į dvi stovyklas - kaip ir visa Lietuva. Palaikančiųjų buvo tik vienas kitas, atrodė, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mane. Dar ir šiandien sulaukiu tiek piktų žvilgsnių, tiek neapykantos. Buvo pasiūlymų išvažiuoti iš čia, bet sunku palikti savo kraštą. Dabar, ačiū Dievui, dirbu mylimą auklėtojos darbą vaikų darželyje, esu apsupta gerų žmonių, laisvai kvėpuoju, gyvenimas, regis, grįžta į senas vėžes.“

Tai, ką anuomet padarė D.Budrevičienė, ir šiandien atrodo neįtikėtina. Kaip paprasta mėsos sūdymo cecho darbininkė išdrįso mesti pirštinę pačiam V.Uspaskichui, kurį didelė dalis rinkėjų įsivaizdavo kaip vienintelį ir niekuo nepakeičiamą Lietuvos gelbėtoją? D.Budrevičienė netgi buvo lyginama su šakute, stojusia prieš garvežį. Tačiau ta šakutė nesulūžo, o nuo bėgių nudardėjo pats garvežys.

„Prieš įsidarbindama Krekenavos agrofirmoje net nežinojau, kas yra tie vokeliai, - „Vakaro žinioms“ prisipažino moteris, kurios drąsa buvo įvertinta Žmogaus teisių gynimo šauklio apdovanojimu ir premija. - Iš meistro gavę vokelius žmonės tarpusavyje piktindavosi tokia tvarka. Visi suprato, kad algą vokelyje gaunantis darbininkas ištikus bėdai liks be jokių socialinių garantijų, tačiau tylėjo.“

Įveikti ligą padėjo gerumas

Garsųjį klausimą V.Uspaskichui moteris pateikė atostogų metu atėjusi į susitikimą su šiuo Lietuvos politikos padangėje tuo metu žibėjusiu verslininku. Kas nutiko po to? Grįžusiai iš atostogų D.Budrevičienei buvo duotas pasirašyti lapas, kuriame ji prisipažino, jog susirinkimo metu viešai teiravosi apie Krekenavos agrofirmoje darbuotojams dalijamus vokelius.

„Tada mane apkaltino, kad suteršiau nepriekaištingą įmonės vardą, iškėlė bylą ir perdavė teisman, - prisiminė krekenaviškė. - Iš manęs buvo padaryta nusikaltėlė, patekau į tikrą teisinę mėsmalę. Baisu buvo. Galiausiai to tariamo šmeižto byloje buvau išteisinta.“

Prasidėjęs teisinis persekiojimas nebuvo vienintelė drąsios moters bėda. Vos atleistą iš darbo Krekenavos agrofirmoje D.Budrevičienę užklupo ir į ligos patalą nubloškė sunki liga - ūmus nekrozinis pankreatitas. Pasiligojus laukė 45 paros komoje, 5 operacijos ir nelengvas sugrįžimas į gyvenimą. „Visa ši istorija man kainavo labai daug jėgų ir sveikatos, - sakė D.Budrevičienė „Vakaro žinioms“. - Ačiū Dievui, kad nuošalyje neliko labai daug gerų žmonių ir pilietinių organizacijų - jie man suteikė visokeriopą pagalbą.“

Žmonės bijo prarasti darbą

Kas vyksta mūsų valstybėje, kad apie neteisybę darbovietėje prabilęs žmogus sulaukia milžiniško puolimo? Šis klausimas D.Budrevičienei neduoda ramybės ir šiandien. „Atsakymą į tą klausimą mes visi žinome, tik bijome pasakyti, - teigė krekenaviškė. - Kai visuomenė pamato, kokio puolimo sulaukia sistemai pasipriešinti išdrįsęs žmogus, dažnam noras kovoti už savo teises praeina. Žinau, kad ir ne vienas iš mano buvusių bendradarbių buvo gąsdinami - jei ką nors prasižiosite, jums bus dar blogiau negu jai. O ką žmonėms daryti, kai tas darbas - vienintelė išeitis ir vienintelis pragyvenimas? Kur jiems dingti? Pavyzdžiui, aš turiu neįgalumo grupę, už kurią kiekvieną mėnesį gaudavau 150 eurų, dabar išmokos suma pakelta iki 200 eurų. Tačiau išgyventi vien iš neįgalumo išmokos būtų neįmanoma. “

Pasak D.Budrevičienės, dažnas darbdavys su žmonėmis nesiskaito vien dėl to, kad įbauginti darbuotojai stokoja vienybės. „Tokiems galima viena ranka duoti, kita atimti, o jie vis tiek lenks nugaras“, - teigė krekenaviškė.

Dardavius gąsdino pavardė

Šiandien D.Budrevičienė gali drąsiai pasakyti, jog įmanoma ne tik kovoti prieš sistemą, bet ir ją nugalėti. „Sutikau labai daug nepažįstamų žmonių, kurie prieidavo, apsikabindavo ir linkėdavo nepalūžti - tai suteikdavo vilties ištverti visus sunkumus, - pasakojo D.Budrevičienė. - Tačiau daugumą nuo kovos už savo teises stabdo mintis, kad su jais pačiais gali būti susidorota.“

Apie vokeliuose mokamus atlyginimus prabilusi D.Budrevičienė kelerius metus sėdėjo be darbo - principingumu pagarsėjusios moters niekas nenorėjo priimti. Kodėl? Negi patogiai šešėlyje tūnantys verslininkai baiminosi irgi būti ištempti į dienos šviesą? Ne vienos įmonės atstovai, darbo ieškančiai D.Budrevičienei iš pradžių patvirtindavę, kad darbuotojai reikalingi, liežuvį prikąsdavo vos išgirdę jos pavardę. „Atsiprašome, jau nebereikia - taip jie sakydavo sužinoję, kad esu ta pati D.Budrevičienė“, - prisiminė krekenaviškė.

Vidinį nerimą kurstė ir keisti įvykiai, kurių D.Budrevičienės gyvenime netrūko.

Visą tekstą skaitykite „Vakaro žiniose“.