Žemės ūkio ministerija jau anksčiau reikalavo grąžinti jai žvejybos kvotų skirstymo tvarką, nors Valstybės kontrolė ir nustatė, kad buvusi kvotų skirstymo tvarka prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Aplinkos ministerijai perėmus šią funkciją, iš karto buvo paruošta kita tvarka, kuri valstybei atnešė pajamų ir Valstybės kontrolė neturėjo jai priekaištų.
Net jeigu Aplinkos ministerija ir sutiktų grąžinti kvotų skirstymo tvarką Žemės ūkio ministerijai, siekis atimti iš ministerijos aplinkosauginę funkciją – limitų nustatymą – nesuprantamas. Aplinkos ministerija kasmet nustato, kiek ir kokių žuvų konkrečiame telkinyje leidžiama sugauti. Nustatant ribas visuomet atsižvelgiama į mokslinius tyrimus, saugomas rūšis, kokį poveikį tinklų statymas turės ekologinei vandens telkinio būklei ir t.t.
„Šis reikalavimas man visiškai nesuprantamas. Nejau pati Žemės ūkio ministerija turi nustatyti, kaip ir kiek ji gali niokoti gamtą? Galbūt ir srutas leiskime leisti kur nori? Ir kiaulių fermas leiskime statyti neribotai bet kur ir bet kada?“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Žemės ūkio ministerija visada deklaravo nepritarianti verslinės žvejybos uždraudimui Kauno mariose, verslinės žvejybos apribojimams ežeruose. Tai leidžia manyti, kad perdavus verslinės žvejybos limitų nustatymo funkciją Žemės ūkio ministerijai jau nuo ateinančių metų tiek Kauno mariose, tiek ežeruose žvejai mėgėjai vėl nebegalės plaukioti dėl gausybės „verslininkų“ tinklų.
„Išteklių naudojimas turi būti reguliuojamas taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą. Aš nematau jokios naudos nei valstybei, nei visuomenei, jei bus plėtojama verslinė žūklė vidaus vandenyse. Visi duomenys rodo, kad žvejyboje „verslas“ jau yra mėgėjų rankose: jie sumoka daugiau mokesčių, žmonės daugiau ilsisi gamtoje, ežerų ekologinė būklė gėrėja“, – sako V. Mazuronis.
Mėginimai stiprinti verslinę žūklę tiesiogiai prieštarauja Aplinkos ministerijos nuostatai nuo 2015 m. visiškai uždrausti verslinę žvejybą vidaus vandenyse, išskyrus Kuršių neriją ir specializuotą tam tikrų žuvų žvejybą. Aplinkos ministerijos palaikomas mėgėjiškos žūklės vystymas jau davė rezultatų: žvejai mėgėjai į valstybės biudžetą žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui 2013 m. jau sumokėjo 5,1 mln. Lt.
Palyginimui: ežerų ir Kauno marių žvejai verslininkai į valstybės biudžetą žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui sumokėjo tik apie 10 tūkst. Lt, t.y. 500 kartų mažiau (2012 m. duomenys). Be to, verslinė žvejyba 10-yje didžiausių šalies ežerų užsiima apie 30 žmonių. Sprendžiant iš gaunamų pajamų, žvejyba jiems nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Svarbu ir tai, kad už žvejų mėgėjų surinktus pinigus vyksta nuolatiniai ir intensyvūs įžuvinimo darbai. 2013 m. Aplinkos ministerija į Lietuvos ežerus jau įleido daugiau nei 6 tonas žuvų, į kurias pretenduoja ir žvejai verslininkai.
Neribojama ir netvariais būdais vykdoma verslinė žūklė gali privesti prie ekologinių nelaimių. Pavyzdžiui, prieš 40 metų net 70 proc. Kuršių marių žvejų laimikio sudarė unguriai, šiandien mariose ungurių nebeliko – jie buvo išgaudyti. „Nejaugi tikrai norime leisti išnaikinti Lietuvos žuvis?“, – stebisi ministras V. Mazuronis.
Apklausų duomenimis, daugiau nei 1 milijonas Lietuvos gyventojų yra žvejoję, nuolat žvejojančių yra apie 200 tūkst. žmonių.
2012 m. buvo parduota 140 tūkst. žvejo mėgėjo bilietų (be leidimų žvejoti gali vaikai iki 16 metų, pensininkai ir neįgalieji), 2013 m. – 160 tūkst.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą