Aplinkos viceministras Martynas Norbutas: 156 buhalteriai – neefektyvaus valstybinių miškų ūkio valdymo pasekmė

Aplinkos viceministras Martynas Norbutas teigia, kad VĮ miškų urėdijose dirbančių buhalterinės tarnybos darbuotojų skaičius – tai tik vienas iš iškalbingų faktų, iliustruojančių valstybinių miškų ūkio valdymo problemas. Vargu bau ar esama Lietuvoje tokių akivaizdžių pavyzdžių, kai dubliuojant ir leidžiant veikti 42 vienodas funkcijas turintiems juridiniams asmenis būtų taip neracionaliai naudojamos valstybės lėšos. Tačiau dabartinė tvarka, atrodo, tenkina nemažą dalį suinteresuotų asmenų, kurie visomis priemonėmis bando stabdyti Aplinkos ministerijos siekius padėtį keisti ir įsteigti VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“.

Jei 42 atskiros įmonės veikia pelningai – tai kam reikia jas jungti į vieną? To dažnai klausia reformos oponentai. Tačiau iš tiesų, miškų valdytojų deklaruojamas pelnas – tai tik įrankis nukreipti visų dėmesį. Tokiu būdu nenorima suteikti peno apmąstymams, kiek lėšų galima būtų sutaupyti efektyviau valdant miškų ūkį vienos įmonės rėmuose. Dar daugiau – pelno korta bandoma eliminuoti natūralų klausimą, kodėl vis mažiau lėšų kasmet buvo skiriama miškų urėdijų privalomiesiems miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbams. Galbūt prioritetai buvo ne ten, kur jie turėtų būti? O kur dar akį rėžiantys faktai apie atlyginimų netolygumus.

Dabartinė sistema sukuria sąlygas tuos pačius darbus atliekantiems žmonėms mokėti skirtingus, vos ne iki  dviejų kartų besiskiriančius pareiginius atlyginimus. Ne kas kita, o būtent atskirų įmonių egzistavimas užtikrina, kad šie disbalansai išliktų. Ydingą sistemą būtų galima lengvai pertvarkyti. Vienoje valstybinėje įmonėje nebeliktų galimybės darbuotojų vertinti skirtingai, todėl jų atlyginimai suvienodėtų. Dar svarbiau – atsisakius perteklinių etatų administracijose, taptų įmanoma kelti atlygį miškuose tiesiogiai dirbantiems specialistams, nuo kurių ir priklauso Lietuvos miškų tvarumas ir ateitis.

Atlyginimų kėlimas, ypač regionuose dirbantiems žmonėms, yra būtinas. Tačiau dėl lėšų stygiaus nemažoje dalyje miškų urėdijų tai buvo vis atidedama. Negalime ir toliau leisti, kad tam tikra grupė valstybinėje miškų valdymo sistemoje dirbančių žmonių turėtų nuolatos sukti galvą, kaip išlaikyti šeimą. Ką jau kalbėti apie galimybę planuoti didesnius, buitį pagerinančius pirkinius ar paskolos gavimą iš banko. Vienoje įmonėje būtų daug lengviau planuoti lėšas ir be minėto atlyginimų suvienodinimo tas pačias funkcijas atliekantiems darbuotojams, dėka efektyvesnės veiklos ir gausesnių pajamų, galėtų palaipsniui didėti ir atlyginimai.

Iš esmės vienos įmonės kontrolė būtų daug paprastesnė – būtų matomas visas vaizdas, ir tai leistų lėšas naudoti ten, kur labiausiai reikia, o kartu sutaupyti ten, kur jų leisti nebūtina: perkant skirtingą programinę įrangą, palaikant dešimtis atskirų interneto svetainių, įsigyjant perteklinę miškų ūkio stambiąją techniką ir kt. Skaičiuojama, kad vien centralizavus bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet galima būtų sutaupyti apie 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto.

Veikiant vienai įmonei netektų kalbėti nei apie 156 buhalterius, nei virš keturiasdešimt skirtingų interneto svetainių, nei skaičiuoti, kiek buhalterinių ir atskirų kompiuterinių programų yra nuperkama bei kiek kasmet kainuoja jų išlaikymas, nei konstatuoti miškų ūkio technikos prastovas dėl per smulkių ją naudojančių ūkinių vienetų ir t.t.

Greičiausiai daugelis mūsų kelia klausimą – kodėl bent jau paprastų pakeitimų, tokių kaip buhalteriai ar neracionalus resursų panaudojimas, atidesnė viešųjų pirkimų ar parduodamos medienos kokybės kontrolė ir pan., nebuvo galima išspręsti iki šiol? Prisipažinsiu – tai, kad iki šiol Lietuvoje egzistuoja daugiausia iš sovietmečio paveldėta valstybinių miškų valdymo sistema, man kelia nuostabą. Greičiausiai politikai arba nenorėjo matyti, kaip naudojamos valstybės lėšos, arba jei ir matė – sulaukė didelio pasipriešinimo, kuris užkirto kelią permainoms. Taigi – ar ne laikas keisti padėtį iš esmės? Šis klausimas lieka atviras. Kiekvienas iš mūsų galime atsakyti sau, ką rinktis: ar kelią su 42 skirtingomis įmonėmis, ar su veiksminga miškų valdymo įmone, kurioje vienodai vertinami darbuotojai, užkertamas kelias nereikalingam lėšų švaistymui ir darbų dubliavimui, deramas dėmesys skiriamas ūkinės–komercinės veiklos skaidrumui ir, svarbiausia, tinkamam valstybinių miškų tvarkymui ir jų ekologinių funkcijų stiprinimui.