Konferenciją, kurią organizavo bendrovė „Sweco Lietuva“, bendradarbiaudama su Klaipėdos miesto savivaldybe, Švedijos karalystės ambasada ir Švedijos prekybos taryba, sulaukė didelio Vakarų Lietuvos savivaldybių, joms pavaldžių įstaigų ir vietos architektų bendruomenės susidomėjimo.
Komentuojantis asmuo: inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius
1. Kas yra „SymbioCity“ koncepcija ir kokia jos esmė?
Tai yra esamo ar būsimo miesto teritorijų planavimo metodologija, kurios svarbiausias tikslas – patogi, sveika ir saugi aplinka, užtikrinanti aukštą miestiečių gyvenimo kokybę.
Žmogaus gerovę mieste gali nulemti daug dalykų - kad ir grynas oras ar švarus vanduo, maloni miesto aplinka, patogi ir efektyvi viešojo transporto sistema, teisingos ir miestiečių ekonomines galimybes atitinkančios komunalinių, viešųjų paslaugų, taip pat energijos kainos, gražūs, patogūs ir energetiškai efektyvūs pastatai bei kiti faktoriai. Tai sunkiai pasiekiama, jei urbanistinė erdvė planuojama stichiškai, nekeliant ilgalaikių tikslų ir neatsižvelgiant į bendrą miesto poreikių kontekstą. Todėl „SymbioCity“ koncepcijoje du žodžiai turi kertinę svarbą – „tvarus“ ir „integruotas“. Pirmiausia siekiama ilgalaikės vertės ir naudos gyventojams, o taikant integruoto planavimo metodiką ir pasitelkiant inžinerines žinias, galima išnaudoti svarbiausias miesto funkcijas - vandenį, nuotekas, atliekas, energetiką, pastatų ir kraštovaizdžio architektūrą, infrastruktūrą, transportą – kur kas efektyviau ir pelningiau. Taip ne tik kuriama vertė visuomenei, bet ir formuojasi naujos galimybės vietos verslui, mažinamas neigiamas poveikis aplinkai.
2. Kas nulėmė, kad tokios miestų planavimo praktikos mokomės iš švedų?
Švedija ne tik Europos, bet ir viso pasaulio kontekste vertinama kaip viena sėkmingiausiai praktikoje taikanti tvarios plėtros principus. Apie tvarų miestų planavimą šalyje pradėta aktyviai diskutuoti septintajame dešimtmetyje, kai sparti urbanizacija ir pramonės augimas šalį pastūmėjo prie grėsmingos ekologinės ir iškastinio kuro stygiaus krizės. Politinės valios ir valdžios, verslo bei visuomenės bendradarbiavimo dėka atsirado palankios sąlygos formuotis naujoms idėjoms ir technologijoms, leidusioms kur kas efektyviau valyti nuotekas, apšiltinti pastatus, sumaniau tvarkyti atliekas, tausoti energijos išteklius ir rasti tvarias alternatyvas tradicinėms kuro rūšims. Praėjus trims dešimtmečiams švedų vyriausybės iniciatyva ši ilgus metus tobulinta praktika buvo sujungta į integruotą tvaraus miestų planavimo koncepciją, iš kurios yra ko pasimokyti daugeliui valstybių. Įdomi statistika – taikant tvarios plėtros principus praktikoje 1996-2008 m. laikotarpiu Švedijoje CO2 išmetimo lygis sumažėjo 18 proc., kai tuo tarpu bendrasis vidaus produktas augo 45 proc. Tai patvirtina, kad ekonomikos augimas yra suderinamas su aukštais aplinkosaugos reikalavimais.
3. Kodėl konferenciją nuspręsta rengti Klaipėdoje ir „SymbioCity“ koncepciją pristatyti Vakarų Lietuvos savivaldybėms?
Toks sprendimas nėra atsitiktinis. Klaipėdos regionas, kaip ir Vilniaus, išlieka vienu svarbiausių šalies ekonomikos ir pramonės centrų, kuris visuomet buvo atviras naujoms idėjoms. Klaipėda – tai ne vien miestas su savo funkcijomis ir poreikiais, bet ir uostas, turintis milžinišką infrastruktūrą ir ekonominius iššūkius. Todėl tvaraus planavimo idėjos gali padėti uostamiesčiui harmoningai augti ir vystytis kaip vientisai, organiškai urbanistinei sistemai. „Sweco“ specialistai turi daug patirties pagal „SymbioCity“ koncepciją planuojant naujus miestus ar atskiras jų teritorijas prie vandens, todėl Klaipėda šiuo aspektu pasirodė itin patraukli. Svarbu paminėti ir aktyvų miesto savivaldybės palaikymą bei pagalbą organizuojant konferenciją.
4. Kuo miestų planavimas pagal „SymbioCity“ skiriasi nuo miestų planavimo praktikos Lietuvoje? Kokie esminiai skirtumai?
Sovietmečiu miestai buvo planuojami kompleksišai, bent jau įvertinant socialinės ir inžinerinės infrastruktūros poreikį, o šiandienos realybė – chaotiškai dygstantys gyvenamieji priemiesčių kvartalai, kuriuose dažnai nėra tinkamai išsprendžiami net elementarūs infrastruktūros poreikiai.
Tvaraus miestų planavimo koncepcija skiriasi keliais esminiais aspektais. Pirmiausia, integralumu – planuojant naujas teritorijas atidžiai analizuojamas platesnis kontekstas, o inžinerinių technologijų pagalba siekiama sujungti skirtingas miesto funkcijas ir išnaudoti jų potencialą. Šiame procese dažnai taikomi uždaro ekologinio ciklo modeliai. Pavyzdžiui, vienas jų gali apimti vandens tiekimo, nuotekų valymo, atliekų tvarkymo ir energijos gamybos sistemas. Lietuvoje visos jos dažniausiai veikia savarankiškai, tuo tarpu jas sujungus, galima gauti kur kas daugiau naudos. Paimkime kad ir atliekas – vienu atveju jos gali keliauti į sąvartynus, bet ar ne efektyviau vienas jų perdirbti, iš bioskaidžių gaminti biodujas, o iš neperdirbamų - elektrą ir šilumą, jas saugiai deginant? Lygiai tas pats su vandens ir nuotekų tvarkymo įrenginiuose susikaupiančiu dumblu, kuris yra puiki žaliava biodujoms gaminti. Tai – tik nedidelis fragmentas, tačiau tokių sinergijų miestuose yra labai daug ir jas būtina numatyti miestų plėtros strategijose.
Kitas svarbus „SymbioCity“ koncepcijos aspektas – bendradarbiavimas. Remiantis juo, miestų planavimas nėra mechaniškas ir uždaras procesas, su kurio rezultatais visuomenė turi galimybę susipažinti tik jam pasibaigus. „SymbioCity“ skatina į visą planavimo procesą aktyviai įtraukti miestiečius, verslą ir įvairių sričių ekspertus, nes tik taip galima pasiekti pilnavertį rezultatą, atitinkantį daugelio šalių poreikius. Tam yra numatyta net speciali viso planavimo proceso valdymo metodologija.
5. Remiantis koncepcija, jos taikymas teiktų didelę naudą verslui, visuomenei ir aplinkai. Kokia ta reali nauda?
Taikant „SymbioCity“ praktiką daugelyje miesto ūkio sektorių ilgalaikėje perspektyvoje galima sumažinti eksploatacines išlaidas, aptarnavimo ir priežiūros kaštus, anglies dioksido emisijas, oro ir vandens taršą, triukšmą ir vibracijas, nuotekų ir atliekų kiekius, taip pat – padidinti nekilnojamojo turto vertę ir patrauklumą.
Tvariai planuojamame mieste pirmiausia būtų visomis prasmėmis aukštesnė žmonių gyvenimo kokybė – pradedant jaukia bei saugia aplinka ir baigiant teisinga kaina, mokama už gaunamas paslaugas, kad ir šildymą, kuris neduoda ramybės mūsų miestų gyventojams. Tuo tarpu verslui būtų kuriama patraukli aplinka ne tik įsitraukti į naujus investicinius projektus, tačiau taikant integruotą planavimą išplėsti savo valdomos funkcijos galimybes – galėtų atsirasti net naujos paslaugų rūšys. Aplinkosaugos aspektas „SymbioCity“ koncepcijoje – itin svarbus. Aukštas pastatų energetinis efektyvumas, pažangios nuotekų valymo ir atliekų tvarkymo sistemos, alternatyvių energijos išteklių išnaudojimas ir kiti sprendimai – visa tai tvariame mieste lemia žymiai mažesnį ekologinį pėdsaką.
6. Kokiuose miestuose „SymbioCity“ praktika buvo sėkmingai pritaikyta? Kokią naudą tie miestai gavo?
„SymbioCity“ koncepcija įdomi tuo, kad jos siūloma planavimo metodologija ir inžineriniai sprendimai gali būti lanksčiai pritaikomi tiek planuojant naujas urbanistines teritorijas, tiek pertvarkant esamų miestų teritorijas. Net ir projekto mastelis nėra tiek svarbus, nes pagal šią koncepciją gali būti efektyviai suplanuota kad ir vieno gyvenamojo namo inžinerinė sistema, apimanti jo architektūrą, vandenį, nuotekas, atliekas, energiją ir daugelį kitų dedamųjų. „Sweco“ pagal „SymbioCity“ koncepciją jau daugiau nei dešimtmetį vykdo projektus visame pasaulyje – nuo Kinijos ir Japonijos iki Kanados, Airijos, Rusijos ar net mūsų kaimynės Estijos. Projektai yra skirtingos apimties, o pagal pobūdį juos būtų galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: miestų tvarumo analizės, esamų miestų teritorijų pertvarkymo ir naujų miestų planavimo.
Sėkmingų projektų yra labai daug, tačiau Stokholmo rajonas Hamarbiu Šostadas (Hammarby Sjostad) pasaulyje dažnai pristatomas kaip vienas ryškiausių tvarios urbanistinės plėtros pavyzdžių. 1990 m. pradėtas buvusios užterštos pramoninės teritorijos prie vandens pertvarkymo projektas tęsiamas iki šiol – planuojama, kad po penkerių metų šiame rajone gyvens 25 tūkst. gyventojų. Jau dabar tai vienas gražiausių ir patraukliausių Stokholmo rajonų, kuriame organiškai persipina įdomios architektūrinės pastatų ir kraštovaizdžio idėjos, pastatų energinio efektyvumo sprendimai, sumanios transporto sistemos, pagaliau Hamarbiu rajone puikiai veikia uždaras ekologinio ciklo modelis, sujungiantis vandens ir nuotekų, atliekų ir energetikos sistemas (žr. pavyzdį gale). Paskaičiuota, kad šio rajono poveikis aplinkai, palyginti su įprastu gyvenamuoju sostinės rajonu, net 50 proc. mažesnis. Jis taip pat išsiskiria ypač sumažėjusiais energijos poreikiais, 45 proc. mažesne pažemio ozono koncentracija, 40 proc. mažesniu vandens suvartojimu.
Pagal Hamarbiu Šostado pavyzdį parengtas senojo Talino uosto teritorijos pertvarkymo planas, kurio tikslas – panaikinti ribas tarp uosto ir miesto. Pertvarkymo plane pasiūlyta efektyviau išnaudoti erdvę sistemiškai koordinuojant transporto srautus, eismo maršrutus, keltų laiko grafikus. Paskaičiuota, kad tai padėtų atlaisvinti 40 proc. bendros uosto teritorijos, o šioje dalyje galėtų vystytis daugiafunkcinis miesto rajonas, pritraukiantis ir vietos gyventojus, ir miesto svečius. Atsižvelgiant į specifines vietos sąlygas, Talino uostui buvo sukurtas uždaras ekologinio ciklo modelis, išsiskiriantis pažangia atliekų tvarkymo ir nuotekų valymo sistemomis bei kitais sprendimais.
7. Akcentuojama, kad „SymbioCity“ koncepcijoje svarbią vietą užima valdžios, verslo ir visuomenės bendradarbiavimas. Kaip tai vyksta praktikoje ir ar įmanomas toks bendradarbiavimas Lietuvoje?
Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau ir Lietuvoje būsime priversti miestus vystyti vadovaudamiesi ne vien nedidelės specialistų grupės parengtais bendraisiais planais, bet ir vis atidžiau įsiklausydami į miestiečių, verslo ir kitų bendruomenių lūkesčius bei interesus. Tai įmanoma – tereikia noro ir gerų tokio, sakyčiau socialaus, planavimo proceso moderatorių.
Švedai, remdamiesi „SymbioCity“ koncepcija, jau daugybę metų savo šalyje ir tarptautiniuose projektuose, pavyzdžiui, Kinijoje ar Japonijoje, taiko miestų planavimo metodą „Planavimo dialogas“ (angl. Design Dialogue). Tokio planavimo pagrindas – rengiamos kūrybinės dirbtuvės, į kurias kviečiami ne tik miestų planavimo specialistai, bet ir konkrečioje teritorijoje gyvenantys ir dirbantys žmonės, verslininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ar akademinės bendruomenės nariai. Paprastai numatytą laiko periodą dirbama ne didesnėje nei 30-40 žmonių grupėje ir neformalia forma aktyviai diskutuojama įvairiomis temomis – nuo vertybių ir bendros situacijos aptarimo iki labai konkrečių praktinių problemų ir jų sprendimo būdų. Vėliau šie sprendimai yra vizualizuojami nesudėtinga ir visiems gerai suprantama forma.
Toks planavimo metodas, dar neseniai buvęs mokslo teorija, vis aktyviau taikomas praktikoje. Pavyzdžiui, Švedijoje pagal jį buvo planuojamas ne vienas ligoninių kompleksas, kuomet diskutuota ne tik su gydytojais ir slaugos specialistais, bet ir su pacientais ar jų lankytojais, nes tai erdvė, kurioje persipina įvairių grupių poreikiai ir interesai. O „Planavimo dialogas“ padeda siekti visoms grupėms geriausio rezultato. Kita vertus, reikia suprasti, kad platesnio suinteresuotų šalių rato įtraukimas į planavimo procesą leidžia pasijusti jo dalimi – taip greičiau ir lengviau sulaukiama pritarimo bei palaikymo. „Planavimo dialogas“ yra ne tik geresnio rezultato paieška, bet ir galimų socialinių konfliktų sprendimo būdas.
8. Ar Lietuvoje yra bent menkų tvaraus miestų planavimo užuomazgų? Gal kažką galėtumėte išskirti Klaipėdos regione?
Kalbant apie bendrąjį miestų planavimą, net ir labai norėdamas negalėčiau išskirti ypatingų pavyzdžių. Tuo tarpu siauresniame kontekste galima būtų paminėti pažangą šalyje, susijusią su pavieniais nekilnojamojo turto vystymo projektais, taip pat nuotekų ir atliekų tvarkymo sektoriumi. Regioninės atliekų tvarkymo įmonės pradeda įgyvendinti bioskaidžių atliekų tvarkymo projektus, modernizuojamos buitinių nuotekų valyklos, pasinaudojant europine parama diegiamos naujos nuotekų tvarkymo sistemos. Šiuo aspektu Klaipėda tikrai turi kuo pasidžiaugti. Štai miesto nuotekų valykloje jau pastatyti ir veikia pažangūs nuotekų dumblo valymo ir valdymo įrenginiai, taip pat prasidėjo pirmosios Lietuvoje „Fortum Heat Lietuva“ kogeneracinės jėgainės statyba. Pastarasis objektas puikiai perteikia „SymbioCity“ koncepcijos esmę, nes artimoje ateityje sujungs dvi skirtingas miesto funkcijas – atliekų tvarkymą ir energetiką.
Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo daug kalbama apie vietos verslininkų ketinimus pertvarkyti buvusią pramoninę uosto teritoriją ir jos vietoje išvystyti multifunkcinį rajoną, pavadintą „Memelio miestu“. Tai iš tiesų buvo daug žadantis projektas, galėjęs tapti puikiu tvaraus planavimo pavyzdžiu ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Gaila, kad dėl investicijų neapibrėžtumo šio projekto perspektyva nėra iki galo aiški. Įsiminė ir uostamiesčio architektų Manto Daukšio ir Vaidoto Dapkevičiaus sumanymas Danės upėje įrengti plaukiojantį viešą paviljoną, kuriame vietos bendruomenė galėtų jaukiai susirinkti ir kalbėtis miestui aktualiomis temomis. Švietimas ir atviras dialogas užima svarbią vietą ir „SymbioCity“ koncepcijoje.
9. Kalbant apie Klaipėdą, kaip „SymbioCity“ praktika galėtų būti pritaikyta uostamiestyje?
Klaipėda artimoje perspektyvoje planuoja koreguoti bendrąjį miesto planą – tai gera proga naujai pažvelgti į uostamiesčio vystymosi perspektyvą, pabandyti pritaikyti tvaraus urbanistinio planavimo principus, viso proceso metu aktyviau diskutuoti su miestiečiais ir verslo bendruomene. Galbūt miestas surastų tokią teritoriją, kurios pertvarkymo planas galėtų būti parengtas vadovaujantis geriausia „SymbioCity“ koncepcijos praktika. Toks projektas gal net taptų sektinu pavyzdžiu visoms kitoms šalies savivaldybėms.
10. Ar šiai dienai matote realią perspektyvą švedų praktikai prigyti Lietuvoje, juk tai ne tik požiūrio, bet ir didelių investicijų į naujas technologijas klausimas. Nuo ko vis dėlto derėtų pradėti?
Manau, kad ne tik gali, bet ir privalo prigyti, jei norima kurti miestus, kuriuose būtų gera gyventi visiems. Tvarus miestų planavimas Lietuvoje galėtų vykti dviem kryptimis. Pirmoji – tai naujų miesto kvartalų planavimas, įvertinant racionalų ir efektyvų inžinerinių bei energetinių resursų naudojimą. Kita kryptis, kuri dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos nekilnojamojo turto srityje yra kur kas realesnė artimiausioje perspektyvoje – kompleksinė esamų užstatytų miestų teritorijų renovacija, apimanti ne tik elementarų techninės pastatų būklės tvarkymą, bet ir kompleksinius inžinerinės infrastruktūros pertvarkymo sprendimus. Jie galėtų padėti stipriai mažinti ir nesutvarkytų nuotekų bei atliekų kiekius, ir energetinių resursų naudojimą.
Investicijų klausimas yra banalus, tačiau neišvengiamas. Vis dėlto manyčiau, kad miestų teritorijas planuojant pagal „SymbioCity“ požiūrį ir principus, verslas pats būtų suinteresuotas bendradarbiauti ir investuoti į perspektyvius ūkio sektorius. Aiški ir ilgalaikė perspektyva visuomet yra svarbi, jei siekiama pritraukti daugiau naujų investicijų. Miestų administracijos tam turėtų teikti ypatingą dėmesį.
Na, o viskas prasidėti turėtų nuo miesto valdžios. Jei ji gerai suprastų ir patikėtų, kad tvarus miesto planavimas – tai geresnės gyvenimo kokybės ir verslo aplinkos kūrimas, manau, imtųsi aktyvaus, organizuoto ir kryptingo darbo. Juk svarbiausia – noras ir valia. Lietuvai nereikia gaišti laiko išradinėjant dviratį, tereikia lanksčiai pritaikyti geriausią mūsų kaimynų švedų ar kitų šalių patirtį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą