Šešėlinė ekonomika
Tai, kad Lietuvos valstybėje netenkama tiek daug perkamosios galios, nėra itin džiuginanti naujiena. Pernai lietuviai Lenkijos parduotuvėse išleido 25,9 proc. daugiau nei 2014 metais. Tačiau nors dažnai į Lenkiją važiuojantys tautiečiai vertinami gana skeptiškai, „Vakaro žinių“ kalbinto Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko manymu, ne tik kainų politikos iš Lenkijos Lietuvai neprošal būtų pasimokyti. „Mes dabar labai daug kalbame apie šešėlį ir jis dažniausiai yra statybų sektoriuje. Būtent čia labai lengva piktnaudžiauti, tad dažnai ieškoma visokiausių būdų, kaip sumažinti šešėlinę ekonomiką. Lenkija šią problemą sprendžia labai lengvai. Ne statybinėms bendrovėms, o pirmiausia privatiems asmenims, kurie stato pirmą savo būstą, valstybė grąžina pirktų statybos prekių ir medžiagų PVM. Gal kažkas panašaus, kai pas mus draudimo bendrovės apdraudžia įmonės darbuotojus, vėliau jie, kitur pasinaudoję paslaugomis, surenka čekius, o draudimas grąžina sumokėtus pinigus“, - pasakoja D.Arlauskas.
Pasak jo, toks būdas yra galimybė ne tik sumažinti šešėlinę ekonomiką, bet ir išspręsti socialines problemas: „Manau, kad tai yra socialiai orientuota ekonomika, kuri mažina šešėlinę ekonomiką ir kartu išsprendžia socialines būsto problemas. Pasinaudojęs tokia sistema gali drąsiai pateikti mokesčių inspekcijai, kiek už ką sumokėjai, ir atgauti dalį pinigų. Įsigyti būstą žmonėms tampa kur kas lengviau.“
Yra ko pasimokyti
Pastaruoju metu ypač besistebintys didėjančiomis kainomis lietuviai taip pat drąsiai keliauja į netolimą kaimynę ir, norėdami sutaupyti, drąsiai leidžia pinigus lenkiškose parduotuvėse. Tačiau, pasak D.Arlausko, turint daugiau politinės valios ir norint iš tiesų spręsti Lietuvoje susidariusią prastą situaciją, panašią sistemą būtų galima taikyti ir mūsų šalyje. „Žinoma, kad tai suveiktų ir pas mus. Kas gi nori samdyti nelegalias, nors ir pigesnes įmones, su kuriomis neįmanoma sudaryti sutarties ir gauti bent kokių nors garantijų. Kiek tokių atvejų, kai darbai padaryti, o po kiek laiko viskas subyra. Ir kur paskui tuos darbininkus pagauti? Jei viskas buvo be sutarties, nieko niekuomet neįrodysi. Tokių atvejų aibės. Nekalbu apie tai, kaip dažnai užsakomi ir sumontuojami nekokybiški langai ar durys. Vėliau žmonės kenčia, nes neturi galimybės užsitikrinti kokio nors apsaugos mechanizmo“, - svarsto D.Arlauskas.
Jo nuomone, tokia sistema Lietuvoje galėtų lengvai prigyti. Kaip sako pats D.Arlauskas, moralizavimas veikia iki tam tikro lygio. Žmonės yra tokie Dievo kūriniai, kurie ieško naudos ir prasmingumo. Tad visas nuodėmes, kurios yra įskiepytos žmonėms, geriausia gydyti ekonominiais vaistais. Tai galėtų būti vienas iš tokių vaistų.
Paklaustas, ar tai, kad mūsų politikams tokios idėjos nešauna į galvą, reiškia, jog jie kvailesni už lenkus, verslo darbdavių atstovas teigia, kad geriausiai šią situaciją paaiškintų tiesiog nenoras spręsti esamų problemų. „Ryžtingumo trūkumas ir viešojo sektoriaus neveiklumas. Valstybinė mokesčių inspekcija ar Finansų ministerija turėtų tokius dalykus nagrinėti, domėtis gerąja praktika ir ja naudotis. Bet štai gyvename kažkaip ir tiek. Dabar esama komforto zona labai patogi, leidžia pailsėti. O jei reikia daugiau pinigų biudžetui, dažniausias sprendimas - mokesčių didinimas. Taip ir gyvename“, - kritiškai esamą situaciją vertina D.Arlauskas.
Valdžia girdėti nenori
Pasak jo, mūsų politikoje trūksta perspektyvos numatymo ir strateginio mąstymo, kuris būtų nukreiptas į rytdieną. Kol jo neatsiras, galima kasdien po langais politikams stovėti - vis tiek niekas nepasikeis: „Jeigu apie tokią praktiką girdime mes, girdite jūs, tai logiška būtų manyti, kad ir už tą sferą atsakingi žmonės turėjo girdėti. Bet jeigu ausys užsikimšusios, tai ką padarysi. Juk negalime nuolat su plakatais stovėti ir aiškinti, ką politikai turi daryti. Nuolat susitinkame su valdžia, esame užsakę per Seimo Informacijos skyrių kitų šalių gerosios praktikos analizę. Bet dabar visi viską žino, tik nieko daryti nenori. Turbūt tai yra brandos klausimas.“
Žemos kainos nežavi
Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas siūlo per daug nesižavėti pigesnėmis statybinėmis medžiagomis Lenkijoje, mat neretai žema kaina slepia prastą kokybę.
„Taip, kai kurie gaminiai tikrai Lenkijoje yra pigesni, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad dažnai būna problemų dėl kokybės. Neseniai Statybininkų asociacija su Valstybine teritorijų planavimo inspekcija bei Statybos produkcijos ratifikavimo centru ir kitomis institucijomis surengėme bendrą pasitarimą, jame nusprendėme kartu atlikti tam tikrus prevencinius patikrinimus, nes padaugėjo skundų, kad statybvietėse naudojamos nekokybiškos medžiagos. Kad ir kaip keista, labai daug signalų ateina dėl langų, polietileno, putplasčio gaminių, kurie įvežami nekokybiški susigundžius žemesne kaina. Žinoma, yra gaminių, kurie tikrai kokybiški ir jie pigesni, pavyzdžiui, apdailos medžiagos, šildymo įranga, metalo katilai, nes gaminami vietoje. Tad reikia atminti, kad šioje situacijoje yra dvi medalio pusės“, - svarsto D.Gedvilas.
D.Gedvilas neslepia, kad lietuvius apsipirkti statybinių medžiagų į kaimynę Lenkiją veja ne tik kainos, tačiau ir statybų versle įsikerojęs šešėlis. „Gali būti, kad čia ir yra priežastis. Nuolat stebime situaciją, gauname informaciją ir matome labai aiškų sisteminį pokytį lietuviškoje rinkoje. Kadangi statybinių medžiagų gamyba yra labai tvirtai susijusi su naftos kainomis, pastaruosius metus pateikiamoje statistikoje galime stebėti, jog statybinių medžiagų kainos nedidėjo. O jeigu didėjo, tai tik ten, kur reikia daug rankų darbo, o darbo jėga brango.
Meistrai pagal verslo liudijimą
Šiandien statybininkai gali pasiimti verslo liudijimą ir dirbti neturėdami bendrovės. Per praėjusius metus asmenų, dirbančių statybose su verslo liudijimais, padaugėjo daugiau kaip dviem tūkstančiais ir dabar tokių asmenų jau yra apie 14 000. Ši tradicija akivaizdžiai rodo, kad bandoma konkuruoti tokiais būdais, o mano manymu, pagal verslo liudijimus dirbantys žmonės susiję su tų pigesnių medžiagų naudojimu statybų sektoriuje“, - svarsto statybininkų atstovas.
Pasak jo, kai sukuriama situacija, kad net stambiuose objektuose samdomi meistrai, dirbantys pagal verslo liudijimus, iškreipiama rinka ir atsiranda vietos nekokybiškiems darbams.
Remigijus ŽEMAITAITIS, Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas:
- Kodėl Lenkijoje statybinės medžiagos su vietiniu 23 proc. PVM yra pigesnės nei Lietuvoje, kur taikomas mažesnis - 21 proc. PVM?
- Lietuvoje dėl statybinių medžiagų sudėtingesnė situacija, nes šiandien statybinės medžiagos pardavinėjamos tik su kelių procentų pelno norma, beveik 70 proc. jų į Lietuvą importuoja viena įmonė. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl pas mus yra tokia situacija. Dėl to, kad importuotojų yra vos keli, neturime konkurencijos ir esami verslo subjektai veikia ne konkurencijos sąlygomis.
Vienomis ar kitomis statybinėmis medžiagomis turguose prekiaujama pigiau, nes nesumokamas parduotuvėje taikomas 21 proc. PVM. Pridėję šią sumą prie kainos turguje ir gausime parduotuvėje skelbiamą kainą. Be to, pastebima, kad bet kurios įmonės blokeliai atvežami arba iš Latvijos, arba iš Lenkijos. Kiek tenka kalbėti su individualius namus statančiais žmonėmis, tenka sužinoti, kad daugelis jų moka už darbus ir paslaugas grynais pinigais, tad ir čia jie vėlgi nesumoka to 21 proc.
- Bet akivaizdu, kad euras kainas tikrai pakėlė, sakoma, kad kai kur net sulygino su buvusiomis litais. Bet juk gyventojų atlyginimai tris kartus nepadidėjo?
- Pabrango prabangos prekės. Bet šiek tiek kilo ir atlyginimas. Minimali alga kilo, vidutinis atlyginimas kilo. Bet nepakilo socialinė pašalpa ir pensija. Todėl rezultatas toks, kad pakilo kainos, o pagal statistiką nepadidėjo pajamos. Dirbantysis uždirba daugiau keliasdešimčia eurų, o pensija padidėjo tik 3 eurais, tad santykinai išeina nelabai malonu.
Žinoma, tuomet norisi pirkti pigiau. Aš ir pats stengiuosi drabužius pirkti užsienyje, nes pas mus yra 20-30 proc. brangiau. Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuvoje apie 50 proc. parduotuvių valdo viena grupė ir apie tai niekas nekalba. Kitas svarbus faktas - Lietuvoje didžiosios įmonės ar net prekybos centrai šalia savęs turi dar po 5-6 antrines įmones. Jos ir uždirba didžiausius pelnus, nes užkelia didelį antkainį. Paklausus, kodėl antkainis didelis, atsakoma, kad brangiai nuomojamos patalpos. Kurios, pasirodo, nuomojamos iš antrinės įmonės. Nežinau, ar Vyriausybės patarėjai tikrai negali matyti bendro vaizdo ir jį įvardyti?
Įdomiausia, kad apie kainas garsiai rėkia muzikantai ir atlikėjai. Bet gal ir jų reikėtų paklausti, kodėl krevečių kainomis besipiktinantis atlikėjas anksčiau imdavo už koncertą apie 7000 litų, o dabar kaina - 3000 eurų. Į bendruomenes atvažiuojantys muzikantai anksčiau imdavo 2000 litų, o dabar 1000 eurų. Kas jiems pabrango, kad taip pakilo kainos? Juk čia yra didžiausi lupikautojai ir didžiausios juodos kasos. Tad jei norime kalbėti objektyviai, turime kalbėti apie visus. Taisyklė tokia, kad niekur nepabėgsime, nes kiekvieno rankos yra nukreiptos į save ir kiekvienas pirmiausia galvojame apie save.
- Nejau tikrai valdžia nieko negali padaryti, o kainos kone asmeninis prekybininkų reikalas?
- Valdžia gali padaryti. Taip, žinoma, situacija nėra gera ir tie išeinantys 80 milijonų yra reikalingi mūsų biudžete. Planinės ekonomikos mes įvesti negalime, nes tuojau pat ES lieps mums iškeliauti ir uždarys duris. Kitas variantas - rasti mechanizmus, kaip tai kontroliuoti. Vienas iš mechanizmų, kurį aš siūliau dar 2009 metais, - drausti prekybos tinklų statymą miestų centruose. Bet tada mane palaikė kvaileliu, nors tokia praktika yra plačiai naudojama užsienyje. Dabar vienas žmogelis ragina boikotuoti prekybos centrus, bet kur jie nueis nusipirkti pieno, jei kiekvieno miesto centras prigrūstas jei ir mažų, tai vis tiek tų pačių prekybos tinklų parduotuvių.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą