Kas išgelbėtų viduriniąją klasę?

Vidurinioji klasė – arčiau skurdo

Vidurinioji klasė, paprastai laikoma stabilios ir stiprios ekonomikos garantu, Lietuvoje nebeužpildo prarajos tarp skurstančiųjų ir turtingųjų, nes darosi tam tiesiog per menka.

Jeigu vidutinės gyventojų pajamos kiek ir paauga, tą padidėjimą „suvalgo“ kylančios kainos. Per 2012 m. vidutinis bruto mėnesinis atlyginimas privačiame sektoriuje padidėjo 2,9 proc. Metinė infliacija 2012 m. sausį, palyginti su 2011 m. sausiu – 3,2 proc.

Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys nesutinka su teze, kad Lietuvoje viduriniosios klasės nėra, bet pritaria, jog ji – labai skurdi.

„Mano požiūriu, vidurinioji klasė – tai specialistai, kurie gyvena iš savo darbo, turi lėšų ne tik užmokėti už maistą, būstą, bet ir kultūros renginiams, atostogoms, vaikų išsilavinimui. Be to, tai ne tik ekonominė, bet ir psichologinė kategorija. Tai aktyvūs žmonės, kurie dalyvauja demokratijos procesuose, rinkimuose, daro įtaką. Jiems paprastai priskiriami mokytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai, verslininkai, taip pat ir šeimos verslo atstovai. Taigi šios kategorijos žmonių – mokytojų, valstybės tarnautojų, gydytojų – Lietuvoje tikrai yra, tik jie skurdūs. Taip ir sakyčiau: turime viduriniąją klasę, tik labai skurdžią“, – teigė docentas V. Gaidys.

Sociologui pritaria ir Seimo narė, Darbo partijos atstovė Virginija Baltraitienė. „Lietuvoje yra šiokia tokia vidurinioji klasė, bet labai silpna, ir labai sparčiai nykstanti. Vidurinioji klasė – tai žmonės, kurie bent jau vidutinį darbo užmokestį gauna. Tačiau darbų mažėja, žmonės arba išvažiuoja į užsienį arba lieka bedarbiai, arba pereina į kitus, mažiau apmokamus, darbus. Taip žmonės iš viduriniosios klasės „nukrenta“ į nepasiturinčiųjų. Didėja atskirtis tarp turtingųjų ir tų, kurie gauna labai mažas pajamas“, – sakė V. Baltraitienė.

Ko galima imtis?

Vienas gana efektyvių būdų kiek praplėsti viduriniąją klasę, socialinių mokslų daktaro V. Gaidžio įsitikinimu, būtų šeimos verslo skatinimas.

„Lietuvoje, manau, turėtų būti mažiau reglamentavimo šioje srityje. Tik turtinga šalis gali turėti sudėtingą reglamentavimo sistemą. Tokių verslų išplėtimas galėtų padidinti vidurinįjį sluoksnį. Kitas dalykas, kad dėl tam tikrų aplinkybių Lietuvoje susiklostė situacija, kai labai gerbiamas stambusis verslas. Jis, žinoma efektyvesnis, negu smulkusis, juk bandelių kepyklėlė yra mažiau efektyvi nei bandelių fabrikas. Tačiau kai vienas pastatas – prekybos centras – atstoja kokį porą šimtų verslo savininkų, tos vidurinės klasės atstovai, vietoje to, kad savo bandeles keptų, kažkam tarnauja arba išvažiuoja. Tai, kad smulkiųjų verslininkų būtų daugiau, priklauso nuo valstybės“, – kalbėjo V. Gaidys.

V. Baltraitienės požiūriu, norint stiprinti viduriniąją klasę, reikia, kad daugėtų įvairių sričių kvalifikuotų specialistų.

„Viduriniąją klasę išgelbėti gali atlyginimų padidinimas, darbo vietų kvalifikuotai darbo jėgai kūrimas, kad ji neišvažiuotų į užsienį. Žinoma, vienareikšmiai sakyti, kad padidinus atlyginimus iš karto atsirastų toji vidurinioji klasė, negalima. Ta sistema buvo sužlugdyta per daug metų, ir per metus ar du jos neatstatysi“, – mano Seimo narė.

Mokesčiai ir solidarumas

Darbo partijos narė V. Baltraitienė netrūksta kritikos ir neišbaigtiems sprendimams padidinus minimalią mėnesinę algą (MMA). Jos teigimu, reikia rūpintis, kad algos didėtų kvalifikuotiems darbuotojams, o ne tik jokios kvalifikacijos neturintiesiems.

„Manau, kad turėtume grįžti prie normalaus darbo užmokesčio dirbantiems ir biudžetinėse įstaigose, nes dabar prie skurdo ribos palikome kultūros darbuotojus, bibliotekininkus, darželių auklėtojus. Padidinus MMA, būtina peržiūrėti biudžetą ir darbo mokos fondą savivaldybėms, padidinti atlyginimus tiems, kurie turi kvalifikaciją, o dabar gauna tik 50 litų daugiau nei minimali alga ar netgi tokią pačią. Padidinome atlyginimą visiškai nekvalifikuotai darbo jėgai, o tiems, kurie turi stažą, aukštuosius išsilavinimus, moka dirbti kompiuterinėmis programomis, atlyginimas nepadidėjo arba jie turi eiti neapmokamų atostogų, kad įstaigai užtektų mokos fondo“, – apie kitą geros iniciatyvos pusę kalbėjo „darbietė“.

Ir V. Gaidys, ir V. Baltraitienė netiki, kad progresiniai mokesčiai būtų panacėja mažinant socialinę atskirtį. „Žinoma, priklausytų, kokia būtų tų progresinių mokesčių formulė: vienomis aplinkybėmis tai pridarytų tik žalos, kitomis galbūt kažkiek ir naudos atneštų. Tačiau man atrodo, kad svarbiausias momentas yra solidarumo. Tai yra, jeigu visuomenei sunku, tuomet ir Seimo nariai, prezidentai atsisako tam tikrų privilegijų. Tai neįkainojamas dalykas solidarumo prasme“, – sakė docentas V. Gaidys.

____________________

2012 m. rugsėjo mėnesio Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos lygis 2011 m. Lietuvoje siekė 20 proc. Palyginti su 2010 m., jis sumažėjo 0,2 procentinio punkto. 2011 m. apie 660 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Skurdo rizikos riba 2011 m. buvo 691 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1 tūkst. 452 litai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2010 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų mažėjimo, skurdo rizikos riba sumažėjo 1,4 proc. Tai turėjo įtakos skurdo rizikos lygio sumažėjimui.

Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikuoja asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudaro vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 42,4 proc.), taip pat du suaugę asmenys su trimis ar daugiau vaikų (33,1 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (26,9 proc.).

Skurdo rizikos gylis 2011 m. buvo 28,7 proc. Tai reiškia, kad žemiau skurdo rizikos ribos esančių asmenų disponuojamosios pajamos buvo vidutiniškai 28,7 proc. mažesnės už skurdo rizikos ribą. Palyginti su 2010 m., skurdo rizikos gylis sumažėjo 4 procentiniais punktais.

Latvijoje skurdo rizikoje 2011 m. gyveno 19,3 proc., Estijoje – 17,5 proc. gyventojų. Palyginti su 2010 m., Latvijoje skurdo rizikos lygis sumažėjo 2, Estijoje – padidėjo 1,7 procentinio punkto.

Minimali mėnesinė alga Lietuvoje dabar yra 1000 litų neatskaičius mokesčių.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį sudarė 2 tūkst.232 litus, valstybės ir privačiajame sektoriuose – atitinkamai 2 tūkst. 386,1 ir 2 tūkst. 140,2 lito.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis ketvirtąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2011 m. ketvirčiu padidėjo: šalies ūkyje ir valstybės sektoriuje po 2,6 proc., privačiajame sektoriuje – 2,9 proc.