Savaitės žmogus - Europos Parlamento narys, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas, atmetęs patirtas nuoskaudas ir priėmęs konservatorių siūlymą Lietuvą iš prarajos traukti kartu.
- Kodėl visu rimtumu priėmėte valdančiųjų konservatorių pasiūlymą bičiuliautis ir dirbti kartu, nors Tėvynės
sąjunga jus buvo paskelbusi beveik Lietuvos priešu? - “Respublika” paklausė V. Uspaskicho.
- Esu gana atsakingas politikas - tai deklaravau visada, toks ir privalau likti. Nėra išskirtinių dalykų ir šiuo atveju - ar tai būtų konservatoriai, ar socialdemokratai. Visada į klausimą, su kuo eitų Darbo partija, atsakydavau: pirmiausia - programa.
Jeigu bus suderinta programa pagal tai, kaip stabilizuoti situaciją valstybėje, tuomet nesvarbu, su kuo eiti. Jeigu krataisi atsakomybės, tuomet nereikia eiti į politiką.
Kitas dalykas yra epitetai, kurie mūsų atžvilgiu buvo pasakyti iš jų (Tėvynės sąjungos - aut. past.) pusės ar iš mūsų - jų atžvilgiu. Toks purvo pylimas neprideda garbės Lietuvos politinei sistemai, nes kiekviena partija yra išrinkta žmonių, kurių valią būtina gerbti.
Premjero Andriaus Kubiliaus kvietimą bendradarbiauti pirmiausia svarstėme partijos prezidiume. Partijos kolegos man, kaip atsakingam už šią politinę organizaciją, iškart sakė: “Neikime su konservatoriais, kurie apie mus tiek prikūrė, prikalbėjo”. Esą man asmeniškai labiausiai reikėtų pykti ant A.Kubiliaus partijos.
Atsakiau, kad privalome žiūrėti, kas vyksta Lietuvoje. Kas mėnesį skolinamės po naują milijardą. Valstybė gali būti paskelbta nemokia, bankrutavusia. Ateitis - labai liūdna. Partijos kolegoms pasakiau, kad jeigu jie jau yra politikai, privalo maksimaliai daryti viską, kad tik padėtų valstybei. Nesvarbu, su kuo.
Ir dar - mes už paramą konservatoriams neprašome jokių postų. Nei premjero, nei ministrų. Esu pasakęs griežtai: nė vienos sekundės nekalbėsiu apie postus. Bet jeigu valstybės gelbėjimo programa mums bus nepriimtina, gali siūlyti kokius tik nori postus, - su ja mes nesutiksime ir nepalaikysime.
Kalbos mėšlo fone
- Kaip suprasti, kad Lietuvos konservatoriai jums siūlo dirbti kartu, o jų idėjinis vedlys Vytautas Landsbergis iš Briuselio sako, kad įminta į daiktą, kurio pavadinimo net nesinori garsiai minėti?
- Mano šaltinių duomenimis, V.Landsbergis žinojo apie valdančiųjų kvietimą Darbo partijai. O tai, ką jis sako apie įminimą į tą daiktą, tai kalba nei apie mane, nei apie Darbo partiją. Profesorius kalba apie Konservatorių partiją, kuri ir įmynė į tą “š...”. Konservatoriai įmynė patys į save, kai rėkdami ieškodavo menamų vertybių.
Tos vertybės - tik vogti ir grobti, o kai atsiranda kažką darantis, siūlantis, netuščiai kalbantis žmogus, konservatoriams jis tampa dideliu blogiu. Tačiau kol kas nė vienas iš Tėvynės sąjungos man dar nėra į akis pasakęs, kuo mano siūloma programa bloga.
Konservatoriai ne tik patys save įmynė į viešą “š...”, bet jau įmurkdė ir visą valstybę. Visa tai padaryta vos per metus - nuo praėjusių Seimo rinkimų.
Kol viso šio mėšlo neišvalysime, tol jis ir liks mūsų kieme. Galėsime kalbėtis su visokiais politikais, tačiau privalėsime sėdėti purvo fone, kuris dar ir labai dvokia. Sutikdama padėti valdantiesiems Darbo partija jau perlipo per visas ambicijas. Norime padėti nuoširdžiai.
Skolintis nebegalima
- Kodėl esate įsitikinęs, kad jūsų siūloma Lietuvos gelbėjimo programa yra tokia gera, kad išdrįsote net tai garantuoti visu savo turtu.
- Todėl, kad esame tiksliai apskaičiavę, jog galima surasti apie 2,5 mlrd. litų nemažinant pensijų, socialinių išmokų neįgaliesiems, jaunoms mamoms ir t.t. Mes suradome būdą, kaip padengti būtinas išlaidas nemažinant išmokų. Tačiau svarbiausia - žinome, kaip galima būtų išgyventi toliau nesiskolinant.
Lietuvoje jau dvidešimt metų priimtina vien skolintis ir iš to gyventi. Bet šie laikai, atrodo, turėtų baigtis, o kitąmet Lietuva ketina skolintis dar 14 milijardų. Valstybė, neturinti pramonių aktyvų, kurie galėtų uždirbti valiutą ir mokėti milžiniškų paskolų palūkanas, tampa nemoki.
Mes jau nebegalime daugiau skolintis. Pavyzdys labai paprastas. Ateina žmogus į banką, sako, kad turi namą, rinkoje vertą milijono, ir prašo paskolinti jam milijoną. Bankas neišduos tokios paskolos, nes tas namas neuždirba pinigų, tad ir kredito nebus už ką grąžinti. Visai kitaip bankas žiūrės į gamyklos savininką, jeigu ta gamykla dirba ir uždirba.
Jeigu kitąmet mūsų valstybė pasiskolins dar 14 milijardų, ji iškart gali bankrutuoti.
- Kodėl po pasiūlymo bendradarbiauti, valdantieji šią iniciatyvą tarsi jau pamiršo?
- Matyt, norėta sulaukti mūsų paramos vien tam, kad patvirtintume dabar siūlomą biudžetą. Konservatoriai nesitikėjo, kad parengsime rimtą programą. Dabar siūlomam biudžetui mes negalime pritarti, nes jis tiesiog skandina Lietuvą.
O apie tai, kas laukia mūsų šalies ir pasaulio, aš esu kalbėjęs dar 2007 metais.
Apie būsimą krizę - 2007-aisiais
1929 metais, Amerikoje užstrigus hipotekos programai, pradėjo žlugti bankai. Paskui save jie patempė daugumą investicinių bankų, kuriuose labai daug finansinių aktyvų buvo iš Europos ir viso pasaulio. 1932 m. Amerikos ekonomika pasiekė dugną. Maždaug po 3 metų ji pradėjo atsigauti, bet tik 1954 m. atsistatė 1930-ųjų metų kainos.
Šiandien JAV hipotekos užstrigimas gali išprovokuoti ne mažesnę kaip 1930-ųjų metų krizę. Esu įsitikinęs, kad šita krizė iš visų Europos Sąjungos valstybių daugiausiai palies Lietuvą ir Latviją. Rytų kaimynė Rusija kentės trumpai.
Kodėl aš taip galvoju? Latvijoje mažai išvystyta pramonė, daugiausia užsiimama nekilnojamuoju turtu ir bankininkyste. O Latvijos bankininkystės sistema yra gana trapi. Jie pritraukinėja dažniausiai neaiškų kapitalą ir dalina gana rizikingus kreditus.
Kodėl aš prognozuoju didelį nuosmukį Lietuvoje, nors pati Lietuvos bankinė sistema nežlugs ir bus gana stipri? Todėl, kad Lietuvos bankinė sistema po jos žlugimo 1995-1996 m. buvo padaryta konservatyvia bankininkystės sistema. Taigi šitą krizę pati Lietuvos bankų sistema atlaikys nesunkiai. Bet kreditavimas verslui sumažės, sąlygos pasunkės.
Verslui bus sunku. Pirmiausia - dėl mūsų nepagrįstos socialinės politikos: pensijų išmokos, pašalpos, kitos privilegijos buvo dalijamos ne pagal mūsų ekonomiką. Taigi buvo užsiiminėta populistiniais sprendimais: “Aš dabar geras, o kas bus paskui - man nusispjaut”.
Antra, dėl monopolizuotos rinkos ir sunkiai modernizuojamų gamybos išteklių. Dėl to įmonių vadovai neturi galimybių didinti atlyginimų savo darbuotojams. Specialistai išvažiuoja į užsienį. Aš pats, būdamas keleto įmonių savininku, galiu patvirtinti, kad specialistų trūkumas jau yra jaučiamas.
(Iš V.Uspaskicho kalbos Darbo partijos nariams 2007 metų lapkričio 11 dieną).
Julius GIRDVAINIS, “Respublikos” žurnalistas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą