Vadovų konferencijoje „ EBIT 2018“ pranešimą apie tai skaitė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis .
Anot jo, visa tradicinės ekonomikos teorijos remiasi prielaida, kad žmogus elgiasi racionaliai. Mes ir patys norime tikėti, kad sprendimus priimame vadovaudamiesi visa turima informacija, argumentais ir logika. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Ir per pastaruosius 15 metų 3 Nobelio premijos skirtos už įvairiausius tyrimus, kuriais parodyta, koks neracionalus yra žmogus priimdamas kasdienius sprendimus ar leisdamas pinigus.
Ekonomistas juokavo, kad 112 yra ne tik pagalbos telefono numeris – mokslininkai išskiria tiek kognityvinių šališkumų, paprastai tariant, žmogiškų polinkių ar veiksnių, kurie išveda mus iš racionalaus kelio.
„Pavyzdžiui, aš irgi pirmą kartą išgirdau, kad yra toks „Ikea“ efektas: daiktas, kurį mes patys sukonstravome, pagaminome, vertiname labiau nei kitus daiktus. Tokių neracionalių, bet kiekvieną gyvenimo žingsnį persmelkiančių šališkumų yra labai daug“, – pasakojo N. Mačiulis.
Anot jo, vienas iš dažniausių šališkumų – perteklinis pasitikėjimas, kurį būtų galima paaiškinti vadinamu Dunningo-Krugerio efektu. Šis parodo santykį tarp žmogaus pasitikėjimo ir kompetencijos: daugiausia pasitikėjimo savimi turi arba visiškai reikalo neišmanantys, arba savo srityje labai kompetentingi žmonės.
„Vienoje laidoje teko diskutuoti apie kripovaliutas. Ir per vieną minutę man keturis kartus pasakė: tikrai kriptovaliutų ateitis yra šviesi, tikrai tikrai. Ir tada galvojau, kokioje skalės vietoje yra žmogus, žinantis, kokia bus ateitis. Aš nežinau, kokia bus ateitis, bet taip žinančių pasitaiko labai dažnai. Šiek tiek žinių ir šiek tiek ekspertiškumo yra pavojinga, kai nesugebi suvokti, kad gali atsidurti perteklinio pasitikėjimo būsenoje.“
Po to ar dėl to?
Dar vienas kognityvinis šališkumas – tai polinkis susieti dalykus, ieškoti tam tikro jų atramos taško. Iliustruodamas jį N. Mačiulis klausė konferencijos dalyvių, kiek valstybių yra šiaurės pusrutulyje. Tikslų atsakymą (daugiau kaip 150) retas žino, tačiau atsakymų į klausimą vidurkis yra 112:
„Tai yra inkaras, kurio jūs tiksliai negalite suskaičiuoti. Galite įsivaizduoti, kad didesnė dalis pasaulio valstybių, turbūt per 100, bet nežinote ir ieškote inkaro, už ko užsikabinti. Daugelyje kasdienių situacijų ieškome tokių taškų, inkarų, kurie nesusiję su sprendimais. Tada koreliacija painiojama su priežastiniais ryšiais.
Kaip kad šiame paveikslėlyje: paskutinį kartą kai pridergiau į kelnes, artėjo audra. Turbūt artėja dar viena audra. Tačiau čia nėra nei priežastinio ryšio, nei koreliacijos. Vis dėlto gyvenime norime suprasti, kas vyksta aplink mus, kai tai sunkiai paaiškinami, nežinomi reiškiniai ieškome paaiškinimo, atspirties taško.“
Kitas artimai susijęs kognityvinis šališkumas – tai naujumo efektas.
„Visada labiau vertiname naujesnę informaciją, tai kas mus pasiekė visai neseniai nei tai, ką girdėjome seniau. Pvz., mums dažnai atrodo, kad pastaroji žiema buvo šaltesnė nei buvusi prieš metus. Dar atsimename, kaip buvo šalta šio vasario pabaigoje, bet neprisimename, kas buvo prieš metus.
Ir kovo temperatūra: šis kovas buvo šaltesnis nei prieš metus. Bet kaip iš tikrųjų mes nežinome, tiesiog naudojame naujesnę informaciją, kurią galime pasiekti ir už kurios užsikabinti“, – pasakojo ekonomistas.
Kaip naujienas panaudoti propagandai
Jis prisiminė, kai pirmą kartą su dukra atostogaudamas Kipre žiūrėjo televiziją „ Russia Today “, kurią dėl tam tikrų priežasčių per atostogas esą dažnai pažiūri.
„Ten kažkurios laidos vedėjas su patosu kalbėjo, kad nuo sausio iki balandžio rublio kursas JAV dolerio atžvilgiu padidėjo trečdaliu. Bet jei pažiūri, kaip pasikeitė per kiek ilgesnį laikotarpį, pvz., metus, matai, kad tas kelių mėnesių pakilimas nieko nereiškia. Šiuo atveju tai buvo propaganda, sąmoningas manipuliavimas informacija.
Bet mes labai dažnai net nenorėdami manipuliuoti per daug dėmesio sutelkiame į tai, kas vyksta dabar, per daug dėmesio į pačias naujausias naujienas, kas įvyko šiandien, vakar, per šią savaitę, o ne prieš metus“, – aiškino N. Mačiulis.
Jis atkreipė dėmesį ir į patvirtinimo šališkumo efektą, kurį galima atpažinti panagrinėję, kaip priėmę finansinį sprendimą ieškome informacijos, kuri patvirtintų sprendimo teisingumą. Pvz., nusipirkus kokios nors įmonės akcijų, esame linkę matyti tik geras naujienas apie ją, o prastas praleidžiame, stengiamės blokuoti.
„Jei manau, kad viskas dabar eurais kainuoja tiek, kiek kainavo litais, aš žiūriu tik į tas prekes, kurios iš tiesų dabar eurais kainuoja tiek, kiek anksčiau litais. Prie mano namų yra „makarūnsų“ (migdolinių orinukų) parduotuvėlė. Prieš keturis metus jie kainavo tiek litų, kiek dabar kainuoja eurų.
Tik tokios informacijos ieškojimas vadinamas patvirtinimo šališkumu (anlg. Information bias), kai atsiribojame nuo platesnės informacijos ir ieškome tik tos informacijos, kuri patvirtina mūsų nuomonę ir tikėjimą. Puikiai suprantate, kaip tai gali būti pavojinga“, – kalbėjo ekonomistas.
Jis prisipažino skeptiškai vertinantis visuomenės apklausas, pvz., apie tai, už ką žmogus balsuotų, jei rinkimai vyktų šį sekmadienį. Esą jas galima gražiai surežisuoti:
„Svarbu tai, kaip suformuluojamas klausimas, kur užduodamas, kas jį užduoda, kokiu tonu ar forma, kokiu mėnesio metu, kokios mėnulio fazės, priklausomai, kada buvo mokėtos išmokos, turi labai daug įtakos atsakymui.“
Ekonomistas taip pat pasakojo, kad tokio paties dydžio nuostolius priimame skausmingiau negu finansinę naudą, dėl kurios jaučiamas malonumas yra mažesnis.
„Visai neseniai turguje ne Lietuvoje iš turko nusipirkau prieskonių už 20 Eur ir supratau, kad reikėjo pasiderėti, nes jie turbūt kainavo 5 Eur. Ir tada kokias 2 dienas galvojau, koks aš kvailas, ką tas turkas galvoja apie apsikvailinusį turistą, nors tai ne ta suma dėl kurios galėtum nerimauti.
Tai visiškai asimetrinis požiūris į finansų srautus. Bet kokie nuostoliai mums yra skausmingi ir nemalonūs neproporcingai palyginti su gauta finansine nauda. Finansiniuose sprendimuose, investuojant tai aiškiai matosi. Nusipirkę vertybinių popierių ir jiems nuvertėjus, nenorime jų parduoti ir sakyti, kad suklydau. Mes lauksime, 17 metų kol kaina grįs į tą patį pradinį lygį“, – juokavo ekonomistas.
Jeigu nesiseka, pakeiskite pavadinimą
Kita vertus, anot N. Mačiulio, kai reikia greitai priimti sprendimus, dažnai jie būna teisingi, bet dažnai ir labai juokingi:
„Kai 2013 m. socialinis tinklas „Twitter“ paskelbė, kad išleis savo akcijas ir paleis prekiauti į biržą, darys pirminį viešą akcijų siūlymą, staiga kažkas nusprendė, kad reikia pirkti audio įrangos gamintojos „Tweeter Home Entertainment Group“ akcijas, nors ši bendrovė buvo paskelbusi bankrotą, jų akcijos pabrango beveik 700 proc.
Smegenys greitai priėmė sprendimą: „Tweeter“ ar „Twitter“ – nesvarbu, paskui patikrinsiu, perkam. Tokių pavyzdžių labai daug ir tai likvidžiausia pasaulio finansų rinka, kurioje buvo perleista iki pietų 14 mln. akcijų – tai ne šiaip vaikai suklydę.“
Kitas N. Mačiulio įvardytas kognityvinis šališkumas – bandos instinktas:
„Dėl ko susiformuoja burbulai akcijų rinkose? Taip, dėl įtikinamų istorijų ir dėl to, kad visi nori įšokti į traukinį. Blogai neįšokti, jei jau visi jame. Kai matai, kad kažkas akimirksniu ar labai greitai praturtėjo, pagunda tą daryti labai didelė. Tai būdinga net ir profesionaliems investuotojams.
Dažnai analitikų prognozės labai koreliuoja, jie žiūri vienas į ikita nenori suklysti, išsišokti būti tuo, kas nepastebėjo kokios brangstančios akcijos. Šis kognityvinis šališkumas ir daugelis kitų padeda susiformuoti burbulams – ir NT ir akcijų rinkose.“
Galiausia, ekonomistas, juokaudamas apie kripto valiutų burbulą, patarė verslininkams:
„Long Island Ice Tea“ – nuostolingai veikiantis gėrimų gamintojas JAV, Niujorke. Ant bankroto ribos. Ką daryti? Pakeičia pavadinimą į „Long Block Chain Cor.“ Akcijos kaina tą pačią dieną padidėja keturis kartus. Tad jeigu turite kažkokių problemų su verslu, sprendimas yra labai aiškus.
Veikia bet kas. Žiūrėkite – organinių bananų auginimui pritaikysime „block chain“. Kodėl ne? Vis tiek nupirks, atsiras pirkėjų.“
Rašyti komentarą