Nors mūsų šalis negarsėja itin didelėmis stichinėmis nelaimėmis, nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ir fabrikai, ir gamyklos, kuriose anksčiau triūsė tautiečiai. Armija bedarbių papildė pašalpininkų būrį, o susirasti darbą mūsų šalyje dažnam vis dar neįmanoma misija. Buvęs Lietuvos pramonės ministras, dėstytojas, išradėjas, verslininkas Rimvydas Jasinavičius akcentuoja: jau netoli tas laikas, kai Lietuvą ištiks Graikijos likimas.
- Kokia dabartinė Lietuvos ekonominė situacija jūsų, kaip buvusio pramonės ministro, akimis?
- Ekonominė situacija yra tiesiogiai susijusi su bendra pasauline ir ypač Europos ekonomine situacija. Ji pasireiškia per vadinamąją finansų krizę. Kas ją lėmė? Sumažinti investiciniai ištekliai, t. y. sumenko priėjimas prie kreditų, o pramonei vystytis tie ištekliai reikalingi. Antra: mokesčiai, kuriais yra apmokestinami pramonės ir kitos ekonominės veiklos produktai nesumažėjo, o kai kur net padidėjo. Žmonių finansinės galimybės irgi sumenko. O trečia - tai popierinių pinigų emisija, einanti per visą pasaulį. Visos pinigų spausdinimo priemonės labai sparčiai nuvertina mūsų šiuolaikinius pinigus. Jeigu tų pinigų vertė nuvertėja 15-18 proc., o kainos nedidėja taip sparčiai, išeina, kad ekonomika, verslas ir pramonė praranda savo vidinį vystymosi potencialą.
- Anksčiau turėjome daug fabrikų, gamyklų, dabar jų neliko. Kas tai lėmė?
- Reikia prisiminti, kad 1992-1994 metais tuomet valdžioje buvusių politikų sprendimai ekonomikos atžvilgiu buvo neteisingi. Nebuvo stengiamasi išlaikyti turimą ekonominį potencialą, viskam vykti buvo leista savaime, ekonominis potencialas ir sunyko.
- Ar tai buvo padaryta specialiai?
- Netikiu, kad tai buvo kenkimas Lietuvai. Žmonės, kurie tuo metu priiminėjo sprendimus, iki tol neturėjo jokios vadybinės patirties. Valstybės valdymas yra labai sudėtingos sistemos vadyba.
- Jūs buvote Lietuvos pramonės ministras, buvote parengęs ne vieną programą.
- Taip. Pirmojoje ir trečiojoje Vyriausybėje mūsų ministerija buvo parengusi net 32 programas, kaip nesunaikinant, o kaip tik reorganizuojant Lietuvos pramonę, sulaikyti visą potencialą. Tačiau programa buvo išmesta kaip nereikalinga. Tuomet buvo pasakyta: „Paleisim, laisva rinka pati atsistatys.”
- Tačiau ta pramonė, kuri išsilaikė, gana veržliai vystosi, nors nuopelnus dėl ekonominio pakilimo dažnai prisiimti linkusi valdžia.
- Pakilimą lemia Lietuvos pramonė. Vienintelio, ko reikėtų, kad valdžia pramonę ne bandytų apmokestinti progresiniais mokesčiais, o atvirkščiai - suteiktų regresinius mokesčius. Logiška: kuo geriau dirbi, tuo labiau esi skatinamas. O pas mus progresiniai mokesčiai yra kaip bauda, ekonominė sankcija už geresnius rezultatus. O jeigu prastai dirbi, rezultatai blogi, tai neapmokestinama tada. Tai kas yra skatinama? Tai grybų dėsnis: kurio galva aukščiau iškyla, ta ir nupjaunama.
- Grįžtant į praeitį, kur didžioji valstybės klaida?
- Didžiausia klaida, kai manoma, jog valstybė neturi užsiimti strateginiu ekonomikos vystymu. Jeigu nėra valstybėje strategijos, o viskas paliekama klostytis savaime, taip ir išeina. Kažkada turėjome pramonės, žemės ūkio sistemą, gal ne visai efektyvią, tačiau žmonės turėjo darbo ir iš to gyveno. O dabar sistema sunaikinta, o jokia kita sistema apskritai nesukurta.
- Kokį vaidmenį vaidina Europos Sąjunga kalbant apie mūsų sunaikintą pramonę?
- Dėl Europos Sąjungos yra dvi medalio pusės: viena ES pusė nori gauti mūsų išteklių, o kita pusė ta, kad mūsų pramonė sudaro jai konkurenciją. Jeigu konkurentas silpnesnis, o vartotojas - papildomas, tai ES gerai.
- Bet mūsų valstybei blogai, fabrikus, gamyklas sunaikinome, užsiauginome pašalpininkų būrį ir skolinamės pašalpoms išmokėti. Ar tai normalu?
- Blogai yra žmogų pripratinti gauti kad ir menkas pajamas išgyvenimui, bet be darbo, be jo paties pastangų. Pažiūrėkite, kas dabar darosi Graikijoje, man tai kelia siaubą, matau, kaip panaši situacija bręsta ir Lietuvoje. Mūsų šalyje beveik dviejų trečdalių žmonių statusas - išlaikytinio. Prieš 20 metų visi bendra valia iš socialistinio autoritarinio režimo perėjome į kapitalizmą. Tada reikėjo iš karto pradėti kitaip rengti, mokyti ir lavinti mūsų jaunimą ir visą tautą. Kapitalizmo sąvokoje yra du pagrindiniai dalykai - kapitalistas, kaip pagrindinis veikėjas, ir kapitalas, su kuriuo jis dirba. Kiek mes per 22 metus išsiauginome Lietuvoje kapitalistų? Kiek išmokėme kaupti ir didinti kapitalą? Ir toliau visos mokyklos rengia samdomuosius specialistus, o darbdavių niekas nerengia. Išeina disproporcija. Turi būti balansas - bent 10-čiai ruošiamų specialistų turi būti ruošiamas darbdavys.
- Jeigu dabartinė Lietuvos situacija iš esmės nesikeis, kas mūsų laukia ateityje?
- Visiems rekomenduoju sekti situaciją, kas dabar vyksta Vakarų pasaulyje: Graikijoje, Ispanijoje, nes mūsų dabartinė strategija panaši į minėtų šalių vyriausybių strategiją. Daugiau paaiškinimų nereikia.
Ką žmonės daro, kai nelieka kur dirbti? Emigruoja...
Emigracijos mastai
2001 30 236
2002 17 849
2003 28 051
2004 40 331
2005 62 847
2006 34 713
2007 32 327
2008 26 761
2009 40 444
2010 83 157
2011 53 863
2012 34 058
Šaltinis: Statistikos departamentas
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą