Praradęs "Snorą", prarado viską?

Tikriausiai viena garsiausių sportiškiems automobiliams simpatijų neslepiančio ir raliuose dalyvaujančio V.Antonovo svajonių buvo tapti rimtu automobilių pramonės žaidėju.

2007 metais už 34,5 mln. eurų V.Antonovo valdomas „Snoras“ perėmė ant bankroto slenksčio atsidūrusį olandų prabangių sportinių automobilių gamintoją „Spyker Cars“.

Po metų savo akcijų paketą bankas pardavė Kipre registruotai įmonei „RMC Convers Group Holding“, kuri priklausė V.Antonovo pusbroliui, o dar po metų „RMC Convers Group Holding“ atiteko pačiam V.Antonovui.

2009 metais verslininkas susižavėjo mintimi įsigyti švedų automobilių gamintoją „Saab“ iš ypač sunkius laikus išgyvenusio „General Motors“. Pats V.Antonovas viešai pasakojo, kad pirmasis jo „normalus“ automobilis buvo „Saab“ ir nuo to laiko jis nėra abejingas šiam gamintojui.

Ar tai visi verslai, iš kurių V.Antonovas mėgavosi prabangiu gyvenimu, sunku pasakyti. Jis neslepia, kad buvo įkūręs šimtus įmonių, bet nelinkęs apie jas kalbėti viešai.

Tiesa, viskas klostėsi ne taip, kaip norėjo V.Antonovas. Jam teko bent formaliai nusišalinti nuo sandorio dėl įtarimų sąsajomis su kriminaliniu pasauliu. „Spyker“ įsigijo dalį „Saab“ akcijų 2010-ųjų vasarį.

Tuo metu atrodė, kad V.Antonovo svajonės pildosi ir jo automobilių verslas klesti – net planuota iš Nyderlandų perkelti „Spyker“ automobilių surinkimą į Didžiąją Britaniją, kur V.Antonovas nusipirko kėbulo detalių gamintoją „CPP Manufacturing“. Dizainu turėjo užsiimti su italų garsia dizaino kompanija „Zagato“ sukurta bendra įmonė „CPP Milan“. Tačiau „Snoras“ buvo nacionalizuotas ir viskas „sprogo“.

„CPP Manufacturing“ dabar bankrutuoja. „Saab“ bankrutuoja. „Spyker“ ieško naujo investuotojo ir teisiasi su „General Motors“, kuri neleido olandų kompanijai parduoti savo dalies „Saab“ kinams (dėl to „Spyker“ irgi bankrutuoja).

Pats V.Antonovas Rusijos verslo dienraščiui „Vedomosti“ savo nesėkmingas ambicijas tapti automagnatu įvertino 100 mln. JAV dolerių.

V.Antonovas bandė atsiriekti torto gabalą ir sporto rinkoje. Tačiau ir čia „Snoro“ žlugimas buvo lemiamas.

Paskutinis garsus ir, kaip dabar aiškėja, nesėkmingas V.Antonovo pirkinys buvo 2011 metų birželio mėnesį. Jo valdoma „Convers Sport Initiatives“ už 15 mln. svarų sterlingų įsigijo futbolo klubą „Portsmouth FC“ ir į jį dar investavo 10,5 mln. svarų sterlingų. „Convers Sport Initiatives“ jungė vienuolika kompanijų ir projektų (interneto tinklalapiai, televizijos kanalai), susijusių su teisėmis į Pasaulio ralio čempionatą, golfą ir pan.

Tačiau tuoj po pranešimo apie bėdas dėl „Snoro“, „Convers Sport Initiatives“ liko be finansavimo. Įmonei, kaip ir 1898 metais įkurtam futbolo klubui „Portsmouth FC“, pradėta vykdyti bankroto procedūra.

Pasak naujienų agentūros „Reuters“, V.Antonovo investicijos į sportą sudarė apie 30 mln. svarų sterlingų.

Panaši istorija nutiko su investicijomis į aviaciją. Pasak žurnalistinių tyrimų centro „Re:Baltica“, pasinaudodamas „Snoro“ valdytu Latvijos banku „Latvijas krajbanka“, V.Antonovas įsigijo beveik pusę „AirBaltic“ oro linijų.

Tačiau V.Antonovas „Vedomosti“ žurnalistus tikino, kad užsiėmė aviacijos verslu ne savo noru. „Latvijas krajbanka“ išdavė „AirBaltic“ 10–15 mln. JAV dolerių kreditą, kurio oro linijos negalėjo padengti.

Iš tiesų, 2008 metais pasiėmęs kreditą iš „Latvijas krajbankas“ tuometis „AirBaltic“ prezidentas Bertoltas Flickas įsigijo 47,2 proc. oro linijų akcijų. Sandoris buvo sudarytas „Baltijas aviacijas sistemas“ (BAS) vardu. Po metų 50 proc. BAS akcijų įsigijo kompanija „Taurus“, už kurios stovėjo V.Antonovas.

Žlugus „Snorui“ ir „Latvijas krajabanka“, Latvijos vyriausybė už minimalią kainą perėmė „AirBaltic“ akcijas ir pradėjo naujo investuotojo paiešką. V.Antonovas teigia, kad ši „AirBaltic“ investicija jo kišenę patuštino 100 mln. JAV dolerių.

Ne ką sėkmingesnė V.Antonovo investicija buvo į nekilnojamojo turto plėtojimą Maskvoje. Teigiama, kad per įmonę „Panatrones“ V.Antonovas finansavo 55 aukštų apartamentų ir viešbučių kompleksą Rusijos sostinėje. Projektą vykdė „Konversinvest“ ir „Panatrones“ įmonių kontroliuojama „Amfir grup SV“, kuri dar 2007 metais gavo iš „Snoro“ 35 mln. JAV dolerių kreditą.

Tačiau iki šiol kompleksas nepradėtas statyti, o nuo 2009 metų „Snoras“ nesėkmingai bandė atgauti pinigus.

Po „Snoro“ žlugimo V.Antonovui šiek tiek geriau sekėsi pasitraukti iš bankininkystės verslo. Dar 2011-ųjų lapkritį verslininkas pardavė „Conversbank“ Ukrainoje ir Panamos banko „Banco Transatlantico“ akcijas.

Latvijos žiniasklaida taip pat teigė, kad V.Antonovas kontroliavo oro vežėją „RAF-avia“, kuris dabar bankrutuoja, Latvijos traukinių gamyklą „Rygas vagonbuves rupnica“ ir Juodkalnijos „Marina A.D. bar“. Tačiau pats šiuo metu teismų suolus trinantis verslininkas neigia, kad šios bendrovės buvo jo nuosavybė.

Ar tai visi verslai, iš kurių V.Antonovas mėgavosi prabangiu gyvenimu, sunku pasakyti. Jis neslepia, kad buvo įkūręs šimtus įmonių, bet nelinkęs apie jas kalbėti viešai. Kiek, kur bei ar sėkmingai yra investavęs V.Antonovas, turėtų išsiaiškinti tyrėjai, bet lengva jiems tikrai nebus, nes šis verslininkas buvo įpratęs veikti svetimomis rankomis.