Šilumos ir energijos kainos šiandien neleidžia ramiai gyventi ne tiktai premjerui, bet ir prezidentei. Kalbos apie daugiabučių renovaciją kol kas sąskaitų už šildymą nemažina, visa palaima, kad sausis eina į pabaigą, o sinoptikai prognozuoja orų atšilimą. Tačiau nerimą kelia dar neišbandyti ir tiktai Aplinkos ministro garsiai reklamuojami nauji įstrigusio renovacijos proceso atgaivinimo modeliai. Nerimą kelia ir tai, kad mažai girdime įvairesnių idėjų, originalesnių pasiūlymų. Gal Lietuva lieka be kūrybingo jaunimo, kuris emigruoja į aukštesnio ekonominio lygio šalis, prestižinius užsienio universitetus?
Kūrybingą jaunimą galima suvilioti naujoviškomis studijų programomis
KTU Dizaino ir technologijų fakulteto Aprangos ir polimerinių gaminių katedros prof. Eugenija Strazdienė (programos koordinatorė) prieš keletą metų parengė naują magistro studijų programą „Aprangos mados inžinerija“, orientuodamasi į verslo poreikius bei būtinus pokyčius aukštojo mokslo sistemoje.
Aprangos mados inžinerijos programa skirta kūrybiškiems studentams, norintiems ko nors naujesnio, originalesnio, siekiantiems įgyti žinių, būtinų vystyti ir taikyti originalias idėjas, sprendžiant naujus mokslinius taikomuosius ar tiriamuosius aprangos mados inžinerijos uždavinius. Galima tiktai pasidžiaugti, kad tenka bendrauti su kūrybingais jaunais žmonėmis, kurie sugeba sukurti originalius aprangos modelius, kurie dažnai tampa verslo bendrovių konkurencingumo didinimo šalies ir užsienio rinkose strateginiais veiksniais. Nekyla abejonių, kad originalumu pasižymintys projektai (Irmos Busilaitės projektas „Moteriškos prigludusios kelnės iš „protingosios“ tekstilės“ , Giedrės Kidolytės projektas „Undinėlės kostiumas povandeninei sesijai“) susilauks verslo įmonių specialistų dėmesio.
Daugeliui galima tiktai svajoti apie povandenines fotosesijas, nes šiandien šokiruoja fantastinės sąskaitos už šilumą
Kūrybiškumui nėra ribų ir galima fantazuoti apie povandeninius būstus, kuriuose ištisus metus būtų pliusinė temperatūra ir minimalios šildymo išlaidos. Juk „Eglei žalčių karalienei“ , kiek prisimenu šią pasaką, nebuvo blogai povandeninės karalystės rūmuose? Bet grįžkime iš povandeninių rūmų prie žemiškų ir realių dalykų. Pirmiausia reikia šiek tiek užsiminti apie problemas, kurios susijusios su tradiciniu mąstymu, trukdančiu atsisakyti socialistinės planinės ekonomikos principų, reguliuojant monopolistinių bendrovių teikiamų paslaugų kainas. Kartais stebina studentų verslininkų taikomi metodai produkto kainai nustatyti.
Kai paklausiu, kodėl tokią kainą planuoji, pateikia detalius savikainos skaičiavimus, technologijų modernizavimui reikalingų išlaidų sąmatas, inovacinių priemonių efektyvumo rodiklius, bet negali pagrįsti kainos dydžio. Sako, kad įmonėse taip kainą nustato, prie savikainos pridedant 20 ar daugiau proc. pelno. Tada aš ir vėl klausiu, ar ta įmonė yra monopolistė, ar jinai neturi konkurentų? Ar jūs patys, nuėję į parduotuvę pirkti palto ar dešros, žinote, kokia pagaminimo savikaina ir pelnas? Pagal kokius pagrindinius kriterijus renkatės prekę? Tada susimąsto ir pripažįsta, kad pagrindiniai kriterijai yra prekės kaina ir kokybė arba tiksliau – prekės kaina ir tos prekės teikiama nauda vartotojui. Jeigu nauda vartotojui nepadidėja, tai kam reikalinga tokia inovacija?
Ar kas nors finansuos tokį projektą, jeigu jis nepadidins naudos vartotojui, bet padidins verslo įmonės sąnaudas, o pirkėjas nesirinks brangesnės prekės, supratęs, jog jam iš to nėra didesnės naudos.
Štai čia ir yra esminis klausimas, ar mes dar norime kainas nustatyti pagal išlaidų dydį, kaip buvo daroma socialistinės planinės ekonomikos laikais, ar turime orientuotis į konkurencinę rinką. Žinoma, verslininkams ta sovietinė sistema būtų paranki: kuo didesnė savikaina, tuo didesnė pelno suma (jeigu taikoma ta pati pelno norma).Tais „planinės ekonomikos“ laikais taip ir buvo daroma – didinama savikaina, naudojant brangesnes medžiagas, ir teikiama Kainų komitetui didinti kainas. Ar ne taip dabar daro šilumos tiekėjai? Juk stengiasi Kainų komisijai parodyti kuo didesnes išlaidas ir išsiderėti kuo didesnę kainą.
Tad į kur einame? Į „šiltą socializmą“ ar rinkos ekonomiką, jeigu kainas nustatome pagal išlaidas? Juk išlaidas padidinti labai paprasta. Pavyzdžiui, nesunku prikurti išorinių „uabų“, kurių savininkais gali būti „geri bičiuliai“, ir pirkti iš jų paslaugas kiek galima didesne kaina, o paskui bėgti į Kainų komisiją ir įrodinėti, kad reikia didinti kainas, nes išaugo savikaina.
Todėl reikia keisti požiūrį į inovacijų ir įvairių projektų vertę, tai yra naudą vartotojui. Yra keletas metodų, bet rekomenduočiau naudoti JAV Harvardo verslo mokyklos mokslininkų pasiūlytą metodiką- atlikti „vartotojų potyrio ciklo“ tyrimą, vertinant visuose ciklo (nuo informacijos gavimo apie produktą iki likvidavimo) etapuose tokius projekto aspektus, kaip vartotojo džiaugsmas, geresnis įvaizdis, vartojimo paprastumas bei patogumas, ekologiškumas.
Kaip pritaikyti Harvardo mokslininkų metodikas šilumos tiekėjų labirintuose?
Neatsitiktinai pasiūliau Harvardo mokslininkų metodikas – jų pagrindas yra inovacinis (kitoks) požiūris į naujovės ar konkretaus projekto vertę. Štai tas inovacinis požiūris verčia mus besąlygiškai, be kompromisų sutikti, kad, jeigu projektas nepadidins naudos vartotojui, tai jis bus pasmerktas žlugti. Ir kuo greičiau tai įvyks, tuo mažiau turėsime nuostolių. Galime grįžti prie namų renovacijos. Jeigu buto savininkas nemato ekonominės naudos iš namo renovacijos, tai kaip jį priversi investuoti pinigus į tokį projektą, ir dar žinant, kad dažnam pensininkui neužtenka lėšų minimaliam maisto produktų krepšeliui įsigyti.
Sakysite, kad siūlomi kreditai. Taip, bet juos anksčiau ar vėliau teks grąžinti. O ar galės buto savininkas kreditus grąžinti – nežinia, kurią formuoja daugelis veiksnių. Pavyzdžiui, žmogus neturi garantijų, ar jis per ilgalaikį kredito grąžinimo laikotarpį turės darbą, ar nebus problemų su sveikata ir pan. Pagaliau neaišku, kokie bus infliacijos tempai, ar nesumažės pinigų perkamoji galia, kaip keisis įstatyminiai aktai, reglamentuojantys įvairius mokesčius. O svarbiausia, kokia bus šilumos kaina, įgyvendinus renovacijos projektus ir sumažinus energijos suvartojimą.
Nereikia būti naiviems ir tikėti, kad šilumos tiekėjai – monopolininkai- nedidins kainos. Tam, žinoma, bus ir objektyvių priežasčių, bet kol kas jų veikla, susijusi su detalesne informacija apie energijos gamybos savikainos, veiklos sąnaudų ekonominį turinį ir tikslingumą, neviešinama, prisidengiama komercinių paslapčių skydu. Viešai neskelbiami, kokie yra nuostoliai šilumos tiekimo vamzdynuose, kas ir už kokias kainas vykdo remontus, ar pagrįstai remonto išlaidos įtraukiamos į savikainą (pagal LR pelno mokesčio įstatymo nuostatas, pati bendrovė sprendžia, ar remonto išlaidas įtraukti į savikainą, ar kapitalizuoti), ir kiti svarbūs ekonominiai aspektai, nuo kurių priklauso kainos dydis dabartinėje kainų reguliavimo sistemoje valstybės ir savivaldybių lygmeniu.
Štai ir susiduriame su tokiu paradoksu – mokėti už šilumą reikia pagal kainas, kurios nustatomos pagal socialistinės planinės ekonomikos principus, tai yra išlaidų pagrindu, o atlyginimas buto savininkui mokamas pagal darbo rinkos dėsnius. Situacija tokia, kad, pavyzdžiui, su lietuviška minimalia alga tektų pragyventi Danijoj ar Norvegijoj. Todėl vėl turime sugrįžti į socializmą, surinkti mokesčius, o paskui žiūrėti, kiek kam galime kompensuoti. O kompensuoti kaskart tenka vis daugiau, nes šilumos kainos nesustabdomai kyla, nors dėl to yra sunerimusi ir šalies Prezidentė bei Vyriausybės vadovas. Tačiau ten, kur sukasi dideli pinigai, jokie pabarimai, paraginimai ilgalaikių rezultatų neduos – tuokart centu kitu energetikai sumažins kwh kainą, bet kitą sezoną vėl suras argumentų kainai didinti.
Galimi keliai sumažinti šildymo išlaidas
Pagrindiniai keliai yra du. Pirmasis – mažinti šilumos sunaudojimą, antrasis – mažinti šiluminės energijos kainą. Tačiau labai svarbi viena sąlyga – turi būti einama abiem keliais, kad pasiektume bent kiek didesnę šildymo išlaidų ekonomiją. Renovuojant namus ir mažinat suvartojamos šilumos kiekį, didės vienos kwh savikaina ir šilumos tiekėjai bėgs į savivaldybes prašyti didinti energijos kainas. Arba sugalvos kokį nors pastovų mokestį vartotojams, nepriklausantį nuo to, ar daug naudoji šilumos ar mažai. Jau dabar mokami įvairūs gyvatės, atsiprašau, „gyvatuko“, sistemų eksploatavimo ar panašūs mokesčiai. Mažinant energijos suvartojimą, gali būti stengiamasi tokius mokesčius didinti arba sugalvoti naujus.
Mažinti kainą turėtų būti suinteresuoti patys šilumos tiekėjai. Jie turėtų keisti arba modernizuoti gamybos technologijas, naudoti pigesnį kurą, mažinti nuostolius šilumos tinkluose ir įgyvendinti kitas veiklos efektyvumo didinimo priemones. Sėkmingiausias būdas priversti šilumos tiekėjus ieškoti kainos mažinimo resursų būtų konkurencinės rinkos kūrimas. Tačiau ta linkme nieko nepavyko padaryti nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Reikia skatinti namų bendrijas eiti konkurencijos kūrimo keliu, atsiskiriant nuo centralizuotų tinklų. Butų savininkai renovuotuose pastatuose su autonominiais šilumos gamybos įrenginiais gauna keliskart mažesnes sąskaitas už šilumą ir šalčiausiais žiemos mėnesiais. Pastačius dujų terminalą, šis kelias būtų ekonomiškai patrauklus, nes sukūrus konkurenciją tarp dujų tiekėjų būtų galimybė užtikrinti bent jau dujų kainų stabilumą, kas labai svarbu, įgyvendinant ilgalaikius projektus.
Šilumos energijos suvartojimą sumažinsime, renovavę senus pastatus. Renovacijos procesas pajudės, jeigu „arklys bus prikinkytas vežimo priekyje, bet ne gale“. Vėlgi paminėsiu pagrindinį renovacijos projektų sėkmės veiksnį – namų savininkai turi būti įsitikinę, kad jiems tai bus naudinga. Todėl pirmiausia turi būti pertvarkytos vidinės šilumos tiekimo sistemos taip, kad kiekviename bute būtų įrengti šilumos apskaitos prietaisai. Tokius prietaisus galėtų įrengti šilumos tiekėjai, kaip dabar daro vandens tiekimo įmonės. Įrengus šilumos apskaitos prietaisus kiekviename bute, namų renovacijos procesas pajudėtų pats savaime, jeigu tiktai būtų pašalintos biurokratinės kliūtys. Šiame kelyje slypi didžiausias pavojus, jog, sumažėjus šilumos suvartojimui, šilumininkai tiesiogiai ar netiesiogiai (sugalvodami eksploatavimo, remonto ar kitokius mokesčius) žymiai padidins energijos vieneto kainą. Kad taip neatsitiktų, būtini tam tikri valdžios veiksmai, garantuojantys griežtas energijos kainos didinimo sąlygas. Galbūt tikslinga Vyriausybės lygmenyje patvirtinti veiksnių (išlaidų straipsnių) sąrašą, reglamentuojantį aiškias ir konkrečias energijos kainos didinimo galimybes. Be to, būtina pereiti prie vieno mokesčio, tai yra mokesčio už energijos kilovatvalandę, kad neliktų kitų kelių mokesčių naštai perkelti ant mokėtojų pečių.
Galima daryti išvadą, kad kol energetikai gyvena „socializme“, o mokesčių mokėtojai kone „laukiniame kapitalizme“, būtina įgyvendinti visą kompleksą priemonių, kurių galutinis tikslas – ekonominė nauda vartotojui. Tai pasiekus, bus geresnė butų savininkų nuotaika, sveikata (nereikės gerti raminamųjų vaistų, gavus sąskaitas už šildymą) ir ne toks baisus šilumos tiekėjas, kuris jau dabar turėtų galvoti apie konkurencinę rinką šilumos sektoriuje. Pats laikas šilumininkams sudaryti su butų savininkais ar administratoriais ilgalaikes (kol atsipirks renovacijos išlaidos) sutartis, kuriose būtų surašyti ne tiktai šilumos vartotojo įsipareigojimai laiku apmokėti gautas sąskaitas, bet ir konkrečios šiluminės energijos kainos. Gal tada butų savininkai patikės renovacijos projektų sėkme ir įstrigęs butų renovacijos vežimas pajudės iš „socializmo“ naujos ekonominės ir socialinės erdvės link. Svarbiausias bus buto savininkas, paslaugos pirkėjas, norintis sąžiningų sąlygų ir galintis sumokėti ne tiktai energijos gamybos ir tiekimo sąnaudas, bet ir šilumininkų pelnus su ne visai plona dividendų ir tantjemų „dedamąja“.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą