Visa tai lyg ir daroma turint tikslą jas išlaikyti plaukimo paviršiuje, išsaugoti užimtumą, tai yra tai, kuo būtent išsiskyrė socialistinės valstybės. Bet ir tai dar ne viskas. Kažkodėl niekur negalima surasti informacijos apie tai, kam išleidžiami pinigai, kurie kaip pagalba skiriami tiek valstybėms, tiek privačioms kompanijoms. Tik retkarčiais žiniasklaidoje atsiranda informacijos apie skandalus, susijusius su tuo, kad suteiktos lėšos toms arba kitoms finansų struktūroms dėl rekapitalizacijos ir jų išgelbėjimo nuo bankroto išleidžiamos aukščiausio lygio konsultantams. Apie tai, kur plaukia pinigai, kuriuos suteikia valstybė, apskritai visiškai tylima.
Susidaro įspūdis, kad, kalbant apie Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos skolą, sąmoningai nė žodžio nepasakoma apie tai, koks šios skolos pobūdis. Be to, iš žiniasklaidos pranešimų atrodo, kad valstybės skolos, kurios atsirado šiose valstybėse, yra sudarytos vien tik iš socialinių išlaidų, kurias atseit ir reikia sumažinti. O juk tai atviras melas.
Kapitalistinių šalių valstybės skolų struktūroje socialinės išlaidos beveik nesudaro nieko, nes jos a priori nėra numatytos. Didelė dalis lėšų išleidžiama visai ne darbo užmokesčiui, pensijoms ir socialinėms išmokoms, bet apie tai niekas viešai klausimo net nekelia. Nei profesionalūs ekonomistai, nei politikai. Tačiau galima išgirsti masę pareiškimų apie tai, kad reikia didinti pensinį amžių arba mažinti valstybės išlaidas biurokratiniam aparatui išlaikyti, tarp šių išlaidų dedant lygybės ženklą.
Kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tą faktą, kad nei Graikijoje, nei Italijoje, nei Portugalijoje, nei Ispanijoje valstybė paskutinius dešimtmečius neužsiėmė pensijų programų dotavimu. Taip pat ir JAV nedotavo privačių pensijų fondų. Tai kokiu būdu galima sumažinti iš esmės neegzistuojančias išlaidas? Geriausiu atveju valstybė mokėjo pensijas buvusiems valdininkams, kurių bet kurioje valstybėje yra labai mažas skaičius, palyginti su visais kitais pensininkais. Tai reiškia, kad pensijų mokėjimas valstybiniu lygmeniu neturi būti problema, susijusi su biudžeto viršijimu šiems tikslams.
Bet problemos, susijusios su pensijomis, atsiranda dėl to, kad privatūs pensijų fondai jau seniai jų savininkams tapo ne tik labai pelningu verslu, bet ir beveik be kontrolės aukščiausio lygio vadybininkų naudojami spekuliacinėms finansų operacijoms ir biržų žaidimams. Jeigu kas mano, kad pensijų fondai kredituoja realų ekonomikos sektorių ir yra „ilgų“ pinigų šaltinis, tai tokių žmonių naivaus tikėjimo nereikia priimti kaip tikrovės. Pensijų fondai jau seniai žaidžia rinkoje ir rizikuoja viskuo, ką turi, siekdami gauti pelną finansų rinkoje „iš oro“.
Iki tol, kol nebus tiksliai nustatyta valstybės skolų struktūra (kas, kam, kada, už ką ir kodėl skolingas), taip pat nebus surašytas aiškus planas, kam, kodėl, kokia tvarka, kiek ir iš kokio šaltinio atiduoti, visi bandymai pataisyti situaciją išimtinai ekonomikų užpildymu pinigais sukels tik krizės eskalavimą, taip pat realaus turto perskirstymą kreditorių naudai.
Kaip minėta, bankininkai ir transnacionalinės korporacijos socializmą sau jau pastatė ir jo pranašumais naudojasi visu pajėgumu. Tačiau už tą banketą kažkas turi sumokėti ir užmokėti siūloma daug kentėjusiai viduriniajai klasei, tiek Europos, tiek JAV.
Kodėl būtent jai? Atsakymas tas, kad pinigai, kuriuos valstybės gavo kaip kreditą, niekada ir niekieno nebus uždirbti. Jie išvis neegzistavo iki to momento, kol jų nepaskolino. Patikrinti tai paprasta - išduotų kreditų apimtys daug kartų viršija depozitų sumas, esančias bankų sąskaitose. Vadinasi, didžioji dalis, jeigu ne dauguma, skolos sumos yra fiktyvi pinigų, kurie padaryti „iš oro“ (panaudojus spausdinimo mašiną), suma. Tai yra jie jokiu būdu nepriskiriami ekonomikai. Todėl jų ne tik nereikia mokėti, bet ir nėra nė mažiausios prasmės kalbėti apie tai, kad tai yra skolos, arba laikyti tai skola, juk už jų nėra nei turto, nei darbo, nei net garsiosios pridėtinės vertės. Už jų apskritai nieko nėra, išskyrus elektroninius nulius ir vienetus.
Panagrinėkime nepagrįstus pareiškimus apie tai, kad Graikijos skolos atsirado dėl išlaidų valstybės aparatui. Graikijoje gyvena šiek tiek daugiau negu 11 mln. žmonių. Valdininkų skaičius šioje valstybėje, net jeigu ir sudaro 3 proc. visų gyventojų, nors tai mažai tikėtina, yra apie 300 tūkst. žmonių. Kad padengtų skolą, jai reikia 160 mlrd. eurų. Jeigu perskaičiuotume į darbo užmokestį, tai matytume, kad kiekvieną mėnesį vidutinis Graikijos valdininkas turėjo gauti 44,4 tūkst. eurų. 2012 metų pirmame pusmetyje Graikijoje vidutinis darbo užmokestis buvo 2000 eurų. Vargu ar valdininkai gauna 20 kartų didesnį negu vidutinis darbo užmokestį. Tai reiškia, kad tokią skolą sukaupti išimtinai tik darbo užmokesčio išlaidoms Graikijai reikėtų maždaug 20 metų. Žinoma, šis skaičiavimas gana sąlyginis, tačiau jis parodo, kad Graikijos skolų jokiomis socialinėmis išmokomis ir išlaidomis valdininkų išlaikymui paaiškinti negalima (be to, mes situaciją nagrinėjome tuo atveju, jeigu Graikija išvis jokių mokesčių nerinktų ir gyventų tik skolon).
Jeigu prisiminsime, kam būtent buvo leidžiamos įvairių šalių valstybės lėšos visus penkerius krizės metus, pasirodys, kad beveik visos jos nueidavo į stambių privačių kompanijų, kurios priklausė „per daug didelės, kad bankrutuotų“ kategorijai, kišenes. O tai reiškia, kad būtent jų problemos ir mokėjimai joms iš valstybės biudžeto ir sukūrė tokių skolų susikaupimo situaciją. Šiuo atveju valstybės skoliniai įsipareigojimai jokio ryšio su socialine politika neturi.
Noriu atkreipti dėmesį, kad krizė - tai puikus laikas norint uždirbti. Pirmiausia tai susiję su finansų institutais, kurie iš esmės jokios visuomenei naudingos veiklos neatlieka. O uždirbti jie gali tik iš tų, kurie dirba ir ką nors gamina. Būtent todėl paramos teikimo stambiam verslui politikos tęsimas per valstybės biudžetus, į privačių korporacijų kišenes įliejant kredito išteklius, galimas tik išnaudojant vienintelį šaltinį, iš kurio galima paimti pinigus, norint kreditą sugrąžinti, - darbininkus ir tarnautojus.
Reikia įvertinti tai, kad ta finansinė pagalba, kuri dabar Europos centrinio banko yra skirstoma, pagal savo esmę turi išskirtinai spausdinimo mašinos galimybes. Tai fiktyvūs, niekuo nepadengti pinigai. Siekiant paslėpti šį faktą ir išvengti staigaus infliacijos augimo, ir naudojamos pinigų išėmimo tiek iš dirbančių gyventojų, tiek pensininkų priemonės. Tai daroma darbo užmokesčio, pensijų mažinimo ir pensinio amžiaus didinimo būdu. Būtent tai yra panašių „socialinių“ inovacijų vienintelė priežastis.
Jeigu dabar Europa nedidintų pensinio amžiaus, nemažintų pensijų ir darbo užmokesčio, ji jau skristų į hiperinfliacijos bedugnę. Todėl kai dar vienas „ekonomistas“ pateikia ekonomikos „pasveikimo“ receptą, panaudojant socialinių išlaidų sumažinimą ekonomikai išgelbėti, jūs turite aiškiai suprasti, kad jums sąmoningai ir akiplėšiškai meluoja. Nes jis iš tiesų pasisako už bankų ir korporacijų pelno išsaugojimą, o gal net ir padidinimą. Jūsų sąskaita.
Parengta pagal koment.lt, fondsk.ru
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą