Virginijus RUTKAUSKAS

UAB "Arsenalas" direktorius

"Už Klaipėdą didesniuose Vokietijos miestuose nėra tiek statybinių medžiagų prekybos centrų kiek čia. Kai didelė konkurencija ir dirbama nepelningai, žmonėms mokama tik minimali alga, tai - ne verslas, o nuotaikos gadinimas", - sako bendrovės "Arsenalas" direktorius Virginijus Rutkauskas.

Konkurencijos rūpesčių nepavyko išvengti ir "Arsenalui-EHG"?

Nuo spalio mes startavome atsinaujinę. Gegužę dėl nemokių klientų sukeltų problemų bankrutavo UAB "Arsenalas-EHG", kuri vertėsi mažmenine prekyba. Tokia veikla tapo nuostolinga. Specializavomės - liko dirbti UAB "Arsenalas", kuri jau 18 metų užsiėmė statyba ir didmenine prekyba. Pasilikome statybos darbus ir kai kurias prekes - granitą, marmurą, išskirtines keramines plyteles. Išlaikėme keraminių plytelių salonus, o neseniai netgi atidarėme naują Šiauliuose.

Tiesa ta, kad bumo metu labai daug žmonių pasidarė remontą, pasistatė namus ir, jeigu buvo naudojamos geros medžiagos, apie dešimt metų tuo rūpintis nebereikės. Taigi mažmeninė prekyba gerokai sumažėjo. Kai darbdavys negali suteikti darbuotojui galimybės užsidirbti, prasideda žmonių išnaudojimas už mažą atlyginimą, nebėra nei verslo, nei geros nuotaikos. Mums tai nepatinka, todėl nebematėme prasmės konkuruoti iš paskutiniųjų tokiomis sąlygomis. Dabar, persiorientavę, susitelkę, sumažinę išlaidas ir išmokę krizės pamoką, esame pasiruošę pasitikti ateitį. Labai geras sprendimas buvo išnuomoti "Arsenalo" patalpas "Vaikų miestui" ir "Duschy" - įsikūrę šalia "Banginio" kartu esame traukos centras.

Kai ekonomika vėl ims atsigauti, žiūrėsim, galbūt ir pradėsim vėl plėstis. Viską padiktuos rinka.

Per aštuoniolika darbo metų tikriausiai sunkių laikų jau matėte.

Kai prisimename, kaip teko dirbti anksčiau, šiandien tuo net sunku patikėti. Statybinės medžiagos būdavo gaunamos pagal paskyras, talonus. Jeigu norėdavai nusipirkti, pavyzdžiui, vonią, turėdavai eiti į savivaldybę su šampano buteliu... Kryžiaus kelius tekdavo nueiti, kad ką nors įsigytum. Supratau, kad čia yra niša. 1990 metais pradėjome vežti šiferį, kitas stogo dangas, vonias, plyteles. Iš pradžių gabendavome iš Baltarusijos ir Rusijos. Nebuvo lengva ir nupirkti - turėjai gauti valstybinės įmonės įgaliojimą, nes į privačias firmas žiūrėjo kaip į nepatikimus subjektus.

Po kelerių metų pradėjome vežti prekes iš Vokietijos. Tada tai buvo didelis įspūdis visiems. Geriausia, ką žmonės iki tol žinojo, buvo čekiška santechnika. Bet ir ją galėdavo įsigyti tik bazių viršininkai ar panašiai. Gargžduose turėjom savo parduotuvę. Žingsnis po žingsnio išaugome į didelę įmonę.

Buvo sunkūs laikai ir kokie 1995-ieji: klestėjo banditizmas, reketas, gerų bankų nebuvo. Su pilnu Vokietijos markių lagaminėliu sėsdavau į keltą ir plaukdavau Vokietijon. Ten grynais už prekes sumokėdavau vienoj gamykloj, kitoj... Rizikinga buvo. Kai atsirado komerciniai bankai, irgi pradžioje buvo ne ką geriau - Vakarų bankas buvo pradanginęs dalį mūsų pinigų, kai darėme pavedimą. Pavedimai keliaudavo po savaitę. Prisimenu, kartą gamykloje pinigų laukiau dešimt dienų. Jau galvojau, kad vėl kažkur nuplaukė.

Verslu užsiimate nuo pat jaunystės. Iš kur toks polinkis?

Nuo penkiolikos metų sukuosi. Buvome šeimoje penki vaikai, tėvai kaime gyveno - esu šilutiškis. Tėvai buvo darbštūs, neskurdome, visus mus išleido į mokslus, bet mokydamasis Klaipėdoje gaudavau tik 10 rublių per savaitę ir turėdavau kažkaip suktis. Baigiau laivų statybos mokslus, bet tas darbas nepatraukė. Savo verslą pradėjau nuo džinsų. Siūdavom tūkstančiais, balindavom, garindavom ir veždavom į Rusiją. Visi penkiaaukščio kaimynai buvo įtraukti - kalė sagas, siuvo etiketes.

Tėvai nebuvo verslininkai, bet visi - ir broliai, ir seserys, pasukome į verslą.

Kaip pailsite po įtemptos darbo dienos?

Pirmiausia - sportas. Daug metų žaidžiau krepšinį, netgi turėjome savo komandą - Gargždų "Gargždai". Sėkmingai žaidėme LKL A lygoje. Buvau klubo prezidentas. Ne tik žaidėm, bet ir rėmėm sportą - ir krepšinį, ir Klaipėdos dviratininkus.

Paskui 10 metų atidaviau lauko tenisui. JAV San Diege teko žaisti išeivių iš Lietuvos ir lietuvių turnyre. Lietuvoje dalyvaudavau įvairiuose turnyruose. Dabar esu pasinėręs į golfą - važinėju po turnyrus Lietuvoje bei užsienyje, ir gana sėkmingai. Sportui laiko visada randu. Turi mokėti susitvarkyti taip, kad darbas nenukentėtų, bet turėtum laiko pasportuoti.

Antra mano aistra - medžioklė. Esu buvęs medžioti Pietų Afrikoje, Namibijoje. Medžioklė nėra vien tai, kad nuvažiavai kokį kartą, nušovei žvėrį, ir viskas. Reikalų čia daug: statome bokštelius, rūpinamės pašarinėmis bazėmis, padedame mokslininkams atlikti įvairius tyrimus.

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ