Vytautas PETRULIS

Vadovo anketa

Jūreivių kredito unijos valdybos pirmininkas

"Dabar, kai bankuose sunku gauti paskolą, pas mus jos suteikiamos, ir norinčiųjų daug. Mes neinvestavome į nekilnojamąjį turtą ir kitus rizikingus projektus, todėl dabar laikomės gerai ir galime padėti tiems, kam pagalbos
labiausiai reikia", - sako Jūreivių kredito unijos valdybos pirmininkas Vytautas Petrulis.

Kokios kredito unijos paslaugos šiuo metu yra reikalingiausios?

Mūsų tikslas - padėti paprastam žmogui. Ir studentui, ir pensininkui, ir smulkiam verslininkui. Glaudžiai bendradarbiaujame su Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacija. Pagyvenusiems žmonėms aktualu tai, jog įstoję su 30 litų į uniją jie moka mokesčius už komunalines paslaugas be komisinių. Studentams aktualios lengvatinės paskolos studijoms. Kaip ir prieš 150 metų, taip ir dabar mes esame atsvara komerciniams bankams, teikiame tokias pačias paslaugas - turime net ir mokėjimo korteles. Skirtumas tas, kad bankai labai gremėzdiški, ten daug biurokratijos, o pas mus bendraujama tiesiogiai - gyvu suprantamu žodžiu.

Leidžiame žmonėms išsirinkti didžiausias mieste siūlomas palūkanas už indėlius ir pridedame dar procentą. Žmonėms visa tai sunku suprasti, galvoja, kad taip negali būti, kas nors turbūt bus negerai. Tai ir malonu, bet sykiu ir baisu, kad žmonės šiais laikais nebetiki gerumu. O unija juk yra tik iš dalies pelno siekianti organizacija - jei uždirbame pelno, jį dalijame visiems nariams. Tai - kooperatinė bankininkystė, pinigų sąjunga, beje, buvusi ypač populiari Smetonos laikų Lietuvoje.

Kokia buvo Jūreivių kredito unijos atsiradimo istorija?

Aš pats esu jūreivis, todėl ir pavadinimas toks, nors, žinoma, nariais priimame ne tik jūreivius, nes tai tik unijos pavadinimas.

Esu baigęs Jūreivystės mokyklą. Atsitiko taip, kad mokėmės kartu su Kazimieru Petraičiu, didžiausios Lietuvoje Panevėžio kredito unijos įkūrėju. Gyvenime buvo visko - iš pradžių daug metų vaikščiojau į jūrą, vėliau, gimus sūnui, paaiškėjo, kad Klaipėdos oras jam netinka, todėl išvažiavau kuriam laikui su juo į gimtąjį Kupiškį. Neplaukiojau maždaug 15 metų, tačiau prasidėjus perestroikai neištvėriau tos netvarkos ir pasiprašiau pažįstamo kapitono pagalbos vėl grįžti į laivyną. Penkerius metus praleidau jūroj. Vėliau Lietuvos jūreiviams laivuose beveik nebeliko vietos. Persikvalifikuoti į darbo biržą nėjau, nes esu įsitikinęs, jog norėdamas valgyti ir kinų kalbą per tris dienas išmoksi. Reikia mokėti prisitaikyti.

Ir štai sulaukiu savo kurso draugo Kazimiero Petraičio skambučio. Sako, kad reikia kurti kredito uniją. Iš pradžių tik kraipiau galvą - kaip aš iš jūrininko galiu tapti bankininku. Kazimieras atvažiavo, visko mane išmokė ir tebemoko. Taip 2005-aisiais atsirado Jūreivių kredito unija.

Savo kasas stengiamės kurti ten, kur būtų patogiausia žmonėms. Turime vieną "Regsedos" patalpose, nes pats esu ten dirbęs ir puikiai žinau, kaip žmogui su regėjimo negalia sunku stumdytis pašte eilėse norint susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas, taip pat - Dituvoje. Pagyvenusiems, jau mieste nebedirbantiems žmonėms vien dėl mokesčių važiuoti į Klaipėdą - per didelė prabanga. Galvojame kasą įkurti ir Melnragėje bei Klaipėdos pietinėje dalyje.

Pats bendraujate su lankytojais ir unijos nariais.

Jeigu negyvensi tuo, ką darai ir jeigu tuo netikėsi, nieko ir nebus. Ne tik aš, bet ir kiti darbuotojai, kurių, tiesa, yra labai nedaug, tuo gyvena. Jaunimas šito kartais net nesupranta. Ateina ieškoti darbo ir iškart klausia, kiek mokėsime, o ne ką reikės dirbti. Aš jums pasakysiu, kada baigsis krizė - tada, kai žmonės nustos daryti pinigus, o pradės juos vėl uždirbti.

Mes sekame senomis geromis kredito unijų judėjimo tradicijomis, už kurių išsaugojimą kryžiumi gula Kazimieras Petraitis, žemaičiai unijų vadai Vytautas Barsteiga, Vincentas Macijauskas, Genovaitė Kimbrienė. Yra unijų, kurios eina į verslą, o tai negerai. Unija tuo ir unikali, kad nesuka verslo, o stengiasi dėl visų savo narių gerovės. Mes - paprastų žmonių bankelis.

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ