Žemės ūkio ministras: pasaulį valdys tas, kas užsiaugins maisto

Problema: iškrovimo vietos ir kvotos

Anot ministro, stipriausias Lietuvoje yra tolimojo plaukiojimo žvejybos sektorius. Lietuva didžiuojasi, kad šiuo atžvilgiu yra stipriausia Europoje, kad turi pagal dydį trečią pasaulyje žvejybos laivą Margirį, kad pakankamai daug žuvies pagaunama Atlante, prie Afrikos krantų. Tačiau pagrindinės žuvies iškrovimo vietos, deja, yra ne Lietuvoje, o kitose pasaulio šalyse. „Ar užtenka mūsų šalies parduotuvėse žuvies?“ – klausė ministras ir pats atsakė, jog pirkėjai jos norėtų matyti kur kas daugiau.

Žvejyba Baltijos jūroje, nors ir mažesnis sektorius negu tolimojo plaukiojimo, taip pat kelia problemų, kurių svarbiausia – žuvies kvotos. Baltijos jūroje daugiausia gaudomi šprotai, brėtlingiai ir menkės. Šprotų bei brėtlingių kvotos pastaruoju metu didinamos, bet maistui atitenka tik nedidelė dalis, daugiausia šių žuvų perdirbama. O menkių kvotos ne tik Lietuvai, bet ir kitoms jas žvejojančioms šalims šiais ir kitais metais bus mažinamos.

Pasak ministro, menkes gaudantys Lietuvos žvejai šiuo metu stovi uoste, nes visa šiemet paskirstyta kvota jau išnaudota. Nedidelis rezervas sukauptas, bet pagal įstatymą jį reikės atiduoti į Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcioną, kur įrengtos žuvų perdirbimo linijos ir šaldikliai. B. Markauskas teigė, kad nesutarimų yra ir tarp pačių žvejybos įmonių: smulkiosios nepatenkintos, kad didžiąją kvotos dalį gauna stambiosios. „Ministerija, kiek įmanoma, šią problemą sprendžia, tačiau nepavyksta pasiekti, kad abi pusės būtų patenkintos“, – sakė jis. Įtampos netrūksta ir priekrantės žvejyboje, vykstančioje ruože nuo Šventosios, taip pat Kuršių mariose: nėra žuvų iškrovimo vietų.

Antrų Valdovų rūmų nenori

Ne pirmus metus kalbama apie galimybę atstatyti Šventosios uostą.

„Žemės ūkio ministerijoje sudaryta darbo grupė. Įsigilinau į galimybes – daug vilčių nėra, turim būti realistai, nes darbų sąmata apie 70 milijonų eurų. Tai – didžiuliai pinigai“, – sakė B. Markauskas. Jo žodžiais, Žemės ūkio ministerija būtų viena dalininkių, bet lėšomis prisidėti turėtų ir šiuo metu Šventosios uostą valdanti Klaipėdos valstybinė jūrų uosto direkcija, ir Susisiekimo bei Vidaus reikalų, taip pat Aplinkos ministerijos, tačiau iš jų didelio palaikymo nesulaukiama.

„Mūsų ministerija galėtų surinkti 5-6 milijonus eurų, bet pradėti darbus, nežinant, kada jie būtų baigti, – neverta“, – sakė ministras. Jo nuomone, geriau iš šių lėšų padaryti keletą patogių vietų žvejams privažiuoti prie jūros ir marių, nuleisti laivelius, kad nereikėtų vargti kaip dabar, valtis su žuvimi tempiant per klampų smėlį. Konferencijoje taip pat dalyvavęs viceministras Artūras Bogdanovas antrino: investuoti į Šventosios uosto atstatymo projektą atsisakė Finansų ministerija, motyvuodama, kad pagal atliktą studiją neatsipirktų, nes, ekonominiu vertinimu, šis uostas pripažintas ne pramoninės, o rekreacinės paskirties, kroviniai juo nebūtų gabenami. Europinių pinigų kaip susisiekimo sričiai gauti neįmanoma.

Šie ministro ir viceministro pamąstymai apie tai, kad Šventosios uosto atstatymo idėja gali būti palaidota, žurnalistus suintrigavo: jeigu Finansų ministerija projektui nepritaria, vadinasi, pati Vyriausybė netiki , kad uostas yra perspektyvus?

Pasak A. Bogdanovo, su Šventosios uosto atstatymu susiję procesai prasidėjo ne mažiau kaip prieš 10 metų. Per tą laiką parengta studija, techninis projektas, planuotos Valstybės investicijų programos lėšos, tačiau jų nebūtų sukaupta tiek, kiek uostui atstatyti reikėtų. „Antro Valdovų rūmų projekto Lietuvai nebereikia“, – taip sakė viceministras, akcentavęs, kad Vyriausybė elgiasi apdairiai.

Asortimentą lemia pirkėjų įpročiai

Į žurnalistų klausimą, ar ministerijos vadovai įsitikinę, kad šalies parduotuvėse parduodama lietuviška žuvis, o ne atvežta iš Lenkijos, buvo atsakyta teigiamai.

Pasak B. Markausko, Lietuvoje žuvis gaudoma tiek Baltijos jūroje, tiek priekrantėje, tiek užauginama akvakultūros būdu. „Balansas yra teigiamas, mes daugiau eksportuojame, ypač į Latviją ir Estiją, negu importuojame, todėl didžioji dalis žuvies, patenkančios ant vartotojų stalo, – turėtų būti lietuviška“, – neabejojo jis.

Vien akvakultūros, tai yra auginimo tvenkiniuose bei uždarose sistemose, būdu per metus Lietuvoje užauginama apie 500 t karpių, upėtakių, lašišų, afrikinių šamų. Tvenkiniuose, kur vanduo tekantis, auginamų žuvų savikaina normali, bet ji išsipučia žuvis auginant uždarose sistemose, kur vanduo pumpuojamas siurbliais. Be to, pasak ministro, senas ir gilias tradicijas Lietuvoje turi specifinė ežeruose giliai gyvenančios seliavos žvejyba.

Tačiau, anot B. Markausko, prekybos tinklai turi savo politiką, tariasi su tais, kurie žuvį jiems parduoda pigiau. Panašiai kaip su pieno produktais : didžiąją rinkos dalį užima lietuviški, bet asortimentą lemia žmonių įpročiai. Esą, jeigu pirkėjai reikalautų, turguose, prekybos centruose pirmautų lietuviška žuvis, kurios kokybė, anot A. Bogdanovo, Europos mastu vertinama labai gerai.

Gyventojų skaičius ir klimato kaita – dvi rykštės

Ministras B. Markauskas trumpai apžvelgė ir situaciją žemės ūkyje.

„Nepaisant, kad ekonomika auga, pasaulis gyvena vis geriau, labai reali grėsmė, kad 2050 metais nemaža jo dalis badaus“, – sakė jis. Lemia dvi pagrindinės priežastys: didėjantis gyventojų skaičius ir klimato kaita. Akivaizdu, kad daugėja pasaulyje vietų, kur kartojasi klimato kontrastai: sausros, po karščių – liūtys ir škvalai, neįmanoma užsiauginti maisto. Žvelgiant į ateitį, Lietuva yra mažiausioj rizikos zonoj.

„Ateityje maisto produktai taps strategine preke – kas maisto užsiaugins, tas valdys pasaulį“, – sakė B. Markauskas. Bendrąją žemės ūkio politiką ir ko iš jos norima, ministerija ketina pristatyti Vyriausybės posėdyje.

Ministras pasidžiaugė, kad įdėjo daug pastangų, ir per jo darbo šiame poste pusmetį jau atvertos rinkos į Ameriką, Kiniją, Japoniją, deramasi su Indonezija, Bangladešu. „Stipriausią žemės ūkio kryptį Lietuvoje aš matau gyvulininkystę, gaila, kad toli buvo nueita į kitą pusę“, – sakė B. Markauskas. Jis neabejojo, kad Europos mastu Lietuva stipri grūdų sektoriuje, bet problema, jog grūdai eksportuojami tik kaip žaliava, o ne kaip produktai, pavyzdžiui, pyragai, duona. Tai nuostolinga šalies biudžetui. Gyvulininkystės, ypač pieno, sektoriuje sukuriama gerokai didesnė pridėtinė vertė. Kol bus ministras, B. Markauskas teigė sieksiantis įrodyti, kad ir grūdininkyste besiverčiantieji gali laikyti karves, mėsinius galvijus, vištas, bandysiantis įtikinti, jog į gyvulininkystę verta investuoti. Ministro teigimu, šalyje statistika – katastrofiška. „Kažkada turėjom apie 3 milijonus kiaulių, o šiandien liko vos apie 600 tūkstančių, nuo 3 iki 5 kartų sumažėjo auginamų gyvulių skaičius“, – kalbėjo jis.

Ministras pripažino, jog buvo padaryta kai kurių klaidų. Žemdirbių visuomenė ypač įaudrinta dėl mokesčių reformos. „Bet viskas nėra taip blogai, kaip atrodo, – sakė ministras. – Galutinė informacija dėl mokesčių reformos dar nepaskelbta, bet ji nebus skaudi, Finansų ministerija pritaria“.

B. Markausko nuomone, principas, kas daug uždirba, tas turi sumokėti mokesčius ir prisidėti prie visuomenės gerovės, – teisinga. Iš 130 tūkst. pasėlius deklaruojančių ir gamyba užsiimančių ūkininkų 15 tūkst. yra pridėtinės vertės gamintojai, jie ir mokės mokesčius. Visi kiti bus atleisti, nes, pagal statistiką, ūkininkauja nuostolingai.

Žemdirbių visuomenėje nerimą sukėlė ir planuojamos Žemės ūkio ministerijai pavaldžių įstaigų reformos. Ypač daug diskusijų kilo dėl žemės ūkio skyrių savivaldybėse panaikinimo. „Buvome susitikę su vedėjais, kartu ieškome sprendimo su mažiausiais praradimais ir nuostoliais. Bet gali būti ir priešingai – gal tuos skyrius kaip tik mes stiprinsime, kad jie taptų daugiau įgaliojimų negu dabar turinčiais Žemės ūkio ministerijos vietininkais savivaldybėse“, – atviravo B. Markauskas.