Buvusių klasės draugų susitikimai vyresnės kartos atstovams - šventas reikalas. Tačiau ši tradicija pamažu gali ir išnykti. Mat šiuolaikinis jaunimas nebejaučia tokių sentimentų buvusiems bendraklasiams. Juolab kad mokyklą jie baigia dažniausiai visai ne su tais bendraamžiais, su kuriais susitiko pirmoje klasėje.
"Be to, šiais feisbuko laikais nereikia ir susitikti, visas buvusių bendraklasių gyvenimas ir taip tarsi ant delno", - juokauja jaunosios kartos atstovai.
"Vaikščiojanti istorija"
"Buvome pati pirmoji laida, baigusi Klaipėdos 5-ąją vidurinę, dabartinę Vitės mokyklą. Tuomet buvo 1957-ieji", - prisiminė 78-erių klaipėdietis Vidmantas, kai praėjusią savaitę 7 buvę klasiokai susirinko paminėti svarbią bendrystės sukaktį.
Ir jis, ir kiti į jubiliejinį susitikimą susirinkę buvę klasės draugai džiaugėsi, kad ir po daugybės metų jie jaučiasi tarsi vaikystėje.
"Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali nenorėti pamatyti savo buvusių bendraklasių. Aš jaučiu didžiulę trauką. Jei tik yra galimybė, būtinai važiuoju. Kartais nelaukiu ir oficialaus susitikimo, auklėtoją aplankau ir be jokios progos", - pasakojo ponia Danutė Angelė.
Dabar jau garbaus amžiaus buvę bendraklasiai vienas per kitą dalijosi prisiminimais iš ankstesnių susitikimų. Kai būdavo jaunesni, jie tęsdavosi ir iki paryčių.
"Visada eidavome saulės pasitikti. Paskui numigdavome "maršiuką" ir toliau bendraudavome. Šokdavome, dainuodavome per visą naktį", - kodėl klasės draugų susitikimai visada būdavo itin laukiami, prisiminė ponia Danutė.
Kai baigė vidurinę 1957-aisiais, jų klasėje buvo 17 abiturientų. Anais laikais vidurinėje mokykloje tekdavo mokytis vienuolika metų.
"Kai pradėjome lankyti mokyklą, buvo pokario metai, tad galima sakyti, kad dabar jau esame vaikščiojanti istorija", - juokavo ponia Regina.
Ji iki šiol prisimena, kokie draugiški ir rūpestingi tuomet buvo žmonės. Jos šeima gyveno nepasiturinčiai ir neturėjo už ką nupirkti dukrai uniformos, tad tuo pasirūpino auklėtoja.
"Iki šiol esu dėkinga auklėtojai, kad nupirko medžiagą, nunešė chemijos mokytojai, kad nudažytų rudai, ir buvo iš ko man uniformą pasiūti", - prisiminė Regina.
TUOMET... "Paskutinę dieną mokykloje. XI klasė 1957 gegužės 27 d. ", - taip užrašyta ant šios nuotraukos nugarėlės. Asmeninio albumo nuotr.
...DABAR. "Jaučiame didžiulį poreikį pasimatyti", - sako buvę klasės draugai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Buvę auklėtiniai auklėtojai iki šiol dėkingi ir už paskleistą kelionių virusą. E. Lekštutienė buvo geografijos mokytoja ir į savo profesiją jau ir anais laikais žvelgė neformaliai - pėsčiomis su auklėtiniais išmaišė visą Žemaitiją.
"Išeidavome pėsčiomis į žygius, kurie tęsdavosi kelias paras. Kur miegodavome? Palapinių tais laikais neturėjome, tad iš žabų ir šieno susikonstruodavome laikinas pastoges", - prisiminė Vidmantas.
"Ir į Latviją nuvažiuodavome. Nebuvome išpuikę, kelionėms tikdavo ir sunkvežimis. Į priekabą įsimesdavome glėbelį šieno ir sulipę dardėdavome. Geri laikai buvo", - antrino Danutė.
E. Lekštutienė prisiminė, kad norint auklėtiniams surengti įdomesnę ekskursiją tekdavo galvą pasukti, iš kur gauti pinigų. Tad su klase surengdavo įvairių pasirodymų, po kurių vykdavo šokiai. Pardavę bilietus turėdavo pakankamai pinigų, kad galėtų išvykti už Lietuvos ribų.
"Be to, mūsų auklėtoja labai įdomiai ir įtaigiai vesdavo geografijos pamokas. Paskui, kai aplankydavome kokią svetimą šalį, atrodydavo, kad joje jau esame buvę", - prisiminė Algirdas Pateckas, žinomas vyno ekspertas, taip pat buvęs šios klasės mokinys.
Jis neidealizavo jaunystės laikų. Esą vienokios ar kitokios įtampos mokyklose būdavo visais laikais, tačiau tokių patyčių, kaip dabar, jų vaikystėje tikrai nebuvo.
"Aš tik pamenu, kad krėsdavome eibes mokytojams. Pamenu, suolais užbarikadavome kabineto duris, kad anglų mokytojas negalėtų įeiti. Buvo labai susijaudinęs, vos neverkė", - prisiminė ponia Jūratė.
"Ir iš pamokų bėgdavome. Dažniausiai tiesiu taikymu - į dabartinį Poilsio parką arba kur nors į mišką grybauti. Kartą taip visa klasė pabėgome nuo skiepų", - antrino ponia Irena, vartydama klasės draugų atneštas nuotraukas.
"Vidai, o kur ta nuotrauka, kur mudu apsikabinę?" - staiga susizgribo moteris.
"Nukirpau", - atkirto klasės siela ir pagrindiniu susitikimų organizatoriumi vadinamas ponas Vidmantas.
Stebint nuotaikingai nusiteikusią senjorų kompaniją ir jų laidomas draugiškas replikas vienas kitam, iš tiesų atrodė, tarsi jie vis dar tie patys jaunuoliai, trinantys pirmosios vidurinės suolą.
SUSITIKIMAI. "Mūsų susitikimai visada būna labai smagūs. Kol buvome jausnesni, dainuodavome ir šokdavome per naktį", - prisiminė buvę pirmosios buvusios Klaipėdos 5-osios vidurinės laidos abiturientai.
Norisi vis dažniau
"Ką praranda tie žmonės, kurie nedalyvauja buvusių bendraklasių susitikimuose? Labai daug. Be to, jie rizikuoja tapti apkalbų objektu. Pavyzdžiui, aš įtariu, kad tie klasės draugai, kurie nė karto nebuvo atvykę į mūsų susitikimus, buvo šnipai", - nuotaikingai pasakojo žurnalistė Gražina Juodytė.
IV vidurinę Klaipėdoje ji baigė 1964 m. Žurnalistė pasakojo su amžiumi jaučianti vis didėjantį poreikį dažniau susitikti su buvusiais bendraklasiais.
"Jaunystėje, kai grįžau po dešimties metų gyvenimo Vilniuje, jaučiausi kiek atitolusi nuo buvusių bendraklasių. Tuomet nelabai įdomu buvo klausytis draugės prisiminimų, kaip mudvi sėdėdamos paskutiniame suole gliaudydavome saulėgrąžas. Tiesiog Vilniuje patirti įspūdžiai buvo atitolinę mane nuo mokyklos laikų. Bet dabar jaučiu didžiulį poreikį prisiminimais grįžti į jaunystės laikus. Po pastarojo susitikimo ir klasės draugėms sakiau: "Mergos, reikia dažniau matytis", - pasakojo G. Juodytė.
Pastarąjį sykį saujelė Gražinos klasės draugų buvo susibėgę šiemet, balandžio 27-ąją.
"Buvo du bernai, Polka, Danguolė..." - lenkdama pirštus, vardijo Gražina ir džiaugėsi, kad iki šiol jie vieni kitus gali vadinti taip, kaip ir mokyklos laikais.
"Įdomiausia, kad klausant vieniems kitų prisiminimų, atrodo, kad mes važiavome į skirtingas ekskursijas, kitame chore dainavome ir net kitoje mokykloje mokėmės. Visų prisiminimai tokie skirtingi", - šypsodamasi pasakojo Gražina.
Moteris neslėpė, jog kaskart po ilgesnio laikotarpio sutikus klasės draugus jai įdomu stebėti, kaip laikas juos keičia.
"Pamenu, kai susirinkome po 50 metų, pirmas įspūdis buvo toks: "Kaip visi paseno." Juk savęs iš šono nematai. Bet užteko susėsti prie stalo, "šurumburum" ir atrodo, kad vėl bendrauji su tuo pačiu vaikinu iš aštuntos klasės. Dabar labai smagu, kai galime apie viską atvirai kalbėti. Jau nebijome prisipažinti, kas ką slapta buvome įsimylėję. Pavyzdžiui, man įdomu klausytis, kai sako, jog mokykloje buvau gražuolė, nors pati kompleksavau dėl kreivų dantų", - pasakojo Gražina.
Sentimentų mažai
Neseniai mokyklą baigę jaunuoliai bent kol kas kiek kitaip kalba apie klasės draugų ryšį. Svarstoma, kad šiais laikais jis nebėra toks stiprus.
"Dabar tikrai nebėra tokio glaudaus ryšio tarp buvusių klasės draugų. Pavyzdžiui, aš pati pakeičiau tris mokyklas, tad mano bendraklasiai vis keitėsi. Įsivaizduoju, kad ankstesnės kartos atstovai, kurie su tais pačiais žmonėmis mokyklos suolą trindavo visus dvylika metų, jausdavo kur kas stipresnį ryšį. ", - pasakojo Klaipėdos universiteto Studentų sąjungos prezidentė Aistė Stalmokaitė.
Pasak jos, šiuolaikiniam jaunimui nebėra didelio poreikio periodiškai susitikti su buvusiais klasės draugais, pasižiūrėti, kaip jie pasikeitė, ko pasiekė, dar ir dėl to, kad visą šią informaciją galima rasti socialiniuose tinkluose.
"Tiesa, aš pati su savo buvusiais bendraklasiais po mokyklos baigimo buvau susitikusi keletą kartų. Bet atėjome tik saujelė. Mūsų klasėje buvo 30 mokinių, o susitikome tik septyni aštuoni. Kai bus praėję penkeri metai po mokyklos baigimo, planuojame daryti grandiozinį susitikimą, bet kiek mūsų ateis ir ar iš viso jis įvyks, sunku pasakyti. Suburti žmones dabar, kai visi išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir visą pasaulį, gana sunku. Be to, dabar visi tokie užsiėmę, karjeristai, tad paprastai rūpinasi visai kitais dalykais, o ne buvusių bendraklasių gyvenimu", - kalbėjo mokyklą prieš trejus metus baigusi A. Stalmokaitė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą