Rajone - sodybų tuštėjimo metas?

Keletą metų vis didėjantis Klaipėdos rajono gyventojų skaičius pernai sumažėjo kone puse tūkstančio. Kadangi gimstamumo rodikliai nenukrito, o mirtingumas stabilizavosi, peršasi kelios išvados - tai gali būti emigracijos pasekmės arba tiesiog miestiečiai nebesiveržia gyventi į priemiesčius.

[CITATA] "Stebime net ir tokias tendencijas, kad kurį laiką pagyvenę priemiestyje žmonės nori parduoti namą ir grįžti į butą", - pripažįsta kai kurie nekilnojamojo turto ekspertai.

Tiesa, tai nėra masinis reiškinys, nes parduoti namą dabar esą yra sunkiai įgyvendinama užduotis, ypač jei jis buvo pirktas 2005-2008 m. už "žvėrišką" kainą ir dar už paskolą. Užmojų statyti naujus namus rajone irgi netrūksta, bet skaičiai kur kas kuklesni nei ankstesniais metais.

"Laukia geresnių laikų"

"Kai prasidėjo mada iš miesto keltis į priemiestį, dažnas neįvertino nei savo galimybių, nei realios situacijos, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir gyvenvietėje. Be to, situaciją pakoregavo pasunkėjusi ekonominė situacija ir kylančios kuro kainos", - pastebi nekilnojamojo turto agentūros "Oberhaus" Vakarų Lietuvos regiono vadovas Linas Juozaitis.

Pasak nekilnojamojo turto agentūros "Termionas" vadovės Indrės Valionienės, ko gero, viena pagrindinių priežasčių, kodėl gyvenimo užmiestyje pradėjo bodėtis jaunos šeimos - nesukurta infrastruktūra. Tad turintys mokyklinio amžiaus vaikų tiesiog pavargo dirbti taksistais ir nebespėja vežioti vaikų į mokyklą ar būrelius.

"Gali būti, kad prieš krizę tik vyras išlaikė šeimą, o žmona galėjo užsiimti vien vaikų auklėjimu, bet pasunkėjusi ekonominė situacija privertė dirbti abu, todėl iškilo dilema - kaip suspėti parvežti vaikus iš mokyklos ar nuvežti į būrelius", - daugelio priemiesčiuose gyvenančių jaunų šeimų galvos skausmą įvardijo I. Valionienė.

L. Juozaitis taip pat pastebėjo, kad daugelį priemiesčio gyventojų į neviltį varo vis kylančios kuro kainos. Todėl esą namo pranašumai pradėjo blankti, kai kone pusę atlyginimo tenka išleisti degalams.

"Be to, tuose rajonuose, kur nėra visų komunikacijų, pavyzdžiui, dujų, žmonės susiduria ir su kita problema - žiemą nėra galimybės kur nors išvykti, jei neturi gerų kaimynų, kurie sutinka padirbėti kūrikais. Jaunus žmones, anksčiau gyvenusius mieste, tokie nepatogumai nelabai džiugina", - pastebėjo L. Juozaitis.

Dar viena bėda, erzinanti priemiesčių gyventojus, - nesibaigiančios statybos ir neišasfaltuoti keliai. Amžinai dulkini langai vasarą, purvynai rudenį ir pavasarį, ne visada išvažiuojami keliai žiemą esą kartais naujakurius priveda net prie isterijos.

"Stebime atvejų, kai atsikandę gyvenimo priemiestyje žmonės nori grįžti į miestą ir ieško, kas nupirktų namą. Deja, tai nėra lengva užduotis. Žinoma, tai nėra masinis reiškinys, nes daugelis suvokia situaciją, kad dabar pelningai parduoti namą labai sudėtinga, tad tiesiog gyvena sukandę dantis ir laukia geresnių laikų", - sakė L. Juozaitis.

Pigūs tik toli

L. Juozaičio duomenimis, dabar skelbiant namo kainą galioja paprastas dėsnis: "Prašyk kiek nori - vis tiek nepirks." Esą gyvenamųjų namų rinka vis dar yra perpildyta ir laisvų namų yra kur kas daugiau nei norinčiųjų įsigyti.

"Namų kainos per pastaruosius dvejus metus krito smarkiai. Daugiau, matyt, nelabai yra kur kristi. Dabar neįrengtą namą gali įsigyti ir už 250 tūkstančių litų, kai dar prieš keletą metų už tokį pat prašė ir pusės milijono", - pasakojo L. Juozaitis.

ATPERKA. Prasti keliai, tolimas atstumas iki miesto ir kylančios kuro kainos veda iš kantrybės daugelį priemiesčių gyventojų, tačiau sava erdvė dažnai atperka visus nepatogumus. Redakcijos archyvo nuotr.

Nekilnojamojo turto agentūros "Aidila" vadovas Algimantas Bružas pabrėžė, kad gerokai atpigę yra tik toliau nuo miesto esantys namai. Pasak jo, keliolika kilometrų už Klaipėdos esantys namai kainuoja apie 300 tūkst., tačiau vos už kelių kilometrų nuo miesto tokio pat ploto jau įkainoti puse milijono.

"Palyginti su tuo, kokios kainos buvo prieš keletą metų, jos yra kritusios perpus. Bet tikrai taip nėra, kad namus veltui dalintų", - pabrėžė A. Bružas.

Sklypus perka

A. Bružas svarsto, kad Klaipėdos rajone pasikeitę gyventojų skaičiai gali būti ir netikslios deklaracijos pasekmės.

"Kad migracija iš miesto į priemiesčius yra gerokai sulėtėjusi, galiu patvirtinti, tačiau neskubėčiau teigti, kad žmonės bėga iš rajono atgal į miestą. Tai yra tik pavieniai atvejai, o ne tendencija. Manau, kad pasikeitę skaičiai gali būti dėl to, kad ne visi išsikraustę į priemiesčius pakeitė ir savo deklaracijos vietą. Galbūt jie ir toliau deklaruoja savo gyvenamąją vietą dėl to, kad vaikai galėtų lankyti darželius ir mokyklas Klaipėdoje", - svarstė A. Bružas.

Pasak jo, žmonių noras gyventi priemiestyje dar nėra nuslopęs, tiesiog dabar daugelis realiau vertina savo galimybes. Tai, kad priemiesčiai klaipėdiečius vis dar traukia, esą iliustruoja ir parduodamų sklypų skaičiai.

"Šiuo metu stebime gerokai padidėjusį susidomėjimą priemiesčiuose esančiais žemės sklypais. Kadangi jų kainos yra kritusios net 30 procentų, vėl atsiranda žmonių, norinčių įsigyti sklypą", - pastebėjo A. Bružas.

Jo duomenimis, dabar žemės sklypo su infrastruktūra vieno aro kaina siekia tik 5-10 tūkst. litų, kai anksčiau buvo 10-15 tūkst. už arą.

Kad planai gyventi nuosavame name nėra visai išblėsę, patvirtino ir Klaipėdos rajono savivaldybės Statybos ir leidimų sąvadų skyriaus darbuotoja Danguolė Bakstienė. Jos duomenimis, praėjusiais metais Klaipėdos rajone buvo išduoti 762 statybos leidimai. Žinoma, tai mažiau nei prieš keletą metų, kai kasmet būdavo išduodama per tūkstantį leidimų, tačiau skaičius byloja, kad planų pradėti statybas rajone žmonės dar turi.

"Žinoma, nebūtinai statybos prasidės šiemet. Leidimai dabar išduodami neribotam laikui", - pabrėžė valdininkė.

"Daro klaidą"

"Aš galiu pasakyti tik tiek, kad jaunos nepasiturinčios šeimos su vaikais, išsikeliančios gyventi į priemiestį, daro didžiulę klaidą", - atvirauja Jakuose gyvenanti dviejų vaikų mama Dainora.

Moteris džiaugiasi, kad jos vyras uždirba pakankamai ir jai nereikia sukti galvos dėl uždarbio. Tačiau ji sakė net neįsivaizduojanti, kaip neišprotėja priemiesčiuose gyvenančios šeimos, kuriose abu tėvai dirba, o vaikai lanko mokyklas.

"Nors aš dabar ir nedirbu - per dieną pavargstu, kol vaikus vežioju pirmyn atgal. Vyresniajam pamokos baigiasi 14 valandą ir važiuoju jo parvežti, o paskui vežu vakare į muzikos mokyklą. Dirbti taksiste tikrai pabosta. Tiesa, kas valandą į Jakus važinėja maršrutinis autobusiukas, tačiau iki jo eiti reikėtų apie kilometrą, o paskutinis išvažiuoja 18 valandą. Be to, jie nuveža tik iki Klaipėdos centro, o tai labai nepatogu", - pasakojo moteris.

Pasak jos, daugelis priemiesčiuose gyvenančių šeimų kooperuojasi - kaimynystėje gyvenantys paeiliui vežioja šalia gyvenančių kaimynų vaikus į mokyklą.

Pasiturimai gyvenanti Dainora sakė net nežinanti, kiek pinigų jų šeima išleidžia kurui, tačiau jai gaila tų šeimų, kurios priverstos skaičiuoti kiekvieną litą ir net negali sau leisti kada panorėję nuvažiuoti į miestą kavos atsigerti.

"Liūdniausia tai, kad tėvai skaičiuoja centus ir jų vaikai po pamokų turi iki pat vakaro bastytis kur nors po miestą ar po prekybos centrus, kol tėvai baigs darbą ir parveš juos namo. Man gaila stebėti tokius vaikus. Žinoma, gyvenimas name turi daug pranašumų ir jie atperka tuos nepatogumus, tačiau aš iki šiol manau, kad ne kiekvienas gali sau leisti gyventi priemiestyje", - svarstė Dainora.

"Pliusų daugiau"

Bruzdeilyno kaime gyvenantis trijų vaikų tėvas Artūras pasakojo iki šiol jokių nepatogumų nepatiriantis, nes vaikų darželių ir mokyklų darbo laikas praktiškai sutampa su darbo diena.

"Tiesa, kitąmet mažasis pradės eiti į pradinę klasę, tai svarstome, kad kuriam nors - arba man, arba žmonai teks dirbti pusę dienos, nes pradinukams pamokos tęsiasi tik iki pietų. Nepaisant to, gyvenimas kaime suteikia žymiai daugiau pranašumų nei trūkumų", - sakė vyras.

"Yra šiokių tokių nepatogumų įsikūrus užmiestyje, bet gyvenant mieste jų dar daugiau: kieme nėra kur pastatyti mašinos, naktimis kaukia signalizacijos, pikti kaimynai nekenčia tavo šuns, oras užterštas, smėlio dėžės prišnerkštos ir taip toliau. Galima vardyti be galo, be krašto. Mūsų šeima ilgą laiką gyveno pačiame centre, o į užmiestį išsikėlėme prieš 6 metus, tad galiu palyginti. Nė už ką negrįžčiau atgal.

Taip, kelias iki namų apie kilometrą tikrai labai duobėtas, ir tai didžiausia bėda. Žiemą nedidelę jo atkarpą užsninga, tad reikia šauktis kaimynų pagalbos, kad ištrauktų įklimpusią mašiną, bet mes to per daug nesureikšminame, nes pliusų yra daugiau. Vaikai - mokyklinio amžiaus, mokosi mieste, mes dirbame irgi mieste, tad išvykstame iš namų ir grįžtame kartu. Vaikai po pamokų užsiėmę iki pat mūsų darbo pabaigos, tad dėl slampinėjimo problemos nėra", - savo ruožtu kaimo ir miesto pliusus vardija Kunkių kaime gyvenanti Diana.

Gyvenimu šalia Klaipėdos džiaugiasi ir Purmalių kaime, sodų bendrijoje "Pakrantė" gyvenančio Tomo šeima.

"Dar daugiau pliusų atsirado, kai nuo pernai rugsėjo maršrutu Klaipėdos universitetinė ligoninė-Žaliasis Slėnis pro mūsų bendriją pradėjo kursuoti autobusiukas, integruotas į miesto sistemą. Tai leido atsisakyti vienos mašinos. Nusiperku darbo dienų terminuotąjį bilietą už 71 litą, o mašiną palieku žmonai, dabar esančiai motinystės atostogose ir auginančiai metukų dukrytę. Iki autobusiuko yra apie puskilometris, bet paėjėti ir malonu, ir sveika. Tai patinka daryti ir trejų metukų dukrytei, su kuria ryte kartu važiuojame į darželį. Mašina naudojamės tik tada, kai labai prastas oras", - pasakojo Tomas.

Jis juokiasi prisimindamas, kaip 2010-ųjų žiemą, ypač užvertusią sniegu, visi pažįstami vis klausinėjo, kaip sekasi jų kaime, kuriame situacija buvo visiškai normali - kaimynai draugiškai atsikasdavo kelius, o ir bendrijos pirmininkas operatyviai pasirūpindavo greideriu. Tuo metu pas mamą, gyvenančią Klaipėdoje, I. Simonaitytės gatvėje, tą žiemą jis su mašina net nevažiavo, nes tiesiog nebūdavo kur vietos jai pastatyti.