Europos Sąjunga žlugs "dviem greičiais"

Milžiniškos įvairių Europos valstybių skolos vėl paskatino kalbas apie „dviejų greičių“ Europą, t.y. sistemą, kurioje komfortiškai jausis tik turtingieji, „gelbėjantys“ likusiuosius jų pačių sąskaita.

Politinė ir ekonominė krizė Italijoje pakurstė nerimą dėl euro zonos padalijimo, nes, sprendžiant iš Europos valstybių lyderių komentarų, Europos Sąjunga jau praranda viltį išgelbėti trečią pagal dydį regiono ekonomiką.

Besitęsiant krizei Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso) griežtai įspėjo dėl euro zonos padalijimo keliamų grėsmių. ES šaltiniai naujienų agentūrai „Reuters“ teigė, kad Prancūzijos ir Vokietijos pareigūnai diskutavo dėl tokio žingsnio.

„Negali būti taikos ir klestėjimo Šiaurės ar Vakarų Europoje, jeigu nėra taikos ir klestėjimo Pie­tų ar Rytų Europoje“, - pareiškė Ž.M.Barozas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) pareiškė, kad Europos padėtis dabar yra tokia „nemaloni“, jog skubiai reikia imtis griežtų struktūrinių reformų, nes likęs pasaulis nelauks.

A.Merkel paragino skubiai koreguoti kai kurias Europos konvencijas, o Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) gynė „dviejų greičių“ Europą, kurioje euro zonos valstybės spartintų ir gilintų integraciją, tuo tarpu valstybių, nepriklausančių valiutų blokui, grupė liktų mažiau susaistyta. Tai ženklas, kad kai kurios euro zonos narės gali būti paprašytos palikti bendros valiutos bloką.

„Aišku, kad galų gale bus „dviejų greičių“ Europa: vienas greitis labiau integruotai euro zonai ir kitas - labiau konfederacinei Europos Sąjungai“, - N.Sarkozi sakė per susitikimą su Strasbūro universiteto studentais.

Vienas pagrindinių jo argumentų tas, kad į Europos Sąjungą kada nors įstos Balkanų šalys, o 32, 33 ar 34 valstybių didesnė integracija bus „neįmanoma“.

„Atėjo metas pereiti į naują Europą. Bendruomenė, kuri sako, kad niekada nekeis savo pamatinių taisyklių nepaisydama, kad ir kas nutiktų likusiame pasaulyje, tiesiog negali išgyventi“, - teigia A.Merkel.

Informacija

Europos Sąjunga įspėjo, kad 17 narių turinti euro zona kitąmet gali ir vėl nugrimzti į recesiją, nes daugėja ženklų, kad skolų krizė tik gilėja, praneša AP.

Europos Komisija prognozuoja, kad kitąmet euro zonos ekonomika paaugs vos 0,5 proc. Dar rugsėjį ES vykdomoji institucija prognozavo 1,8 proc. augimą.

Italijos skolinimosi kaina pasiekė naują rekordą praėjus vos dienai, kai Italijos premjeras Silvijus Berluskonis (Silvio Berlusconi) pažadėjo atsistatydinti, kai bus patvirtintos biudžeto reformos. Italijos 10 metų trukmės obligacijų pelningumo rodiklis pasiekė 7 proc. - aukščiausią lygį nuo 1999-ųjų, kai buvo įvestas euras.

Tuo tarpu Graikijoje tebevyrauja politinis chaosas, nes partijų lyderiai vis nesusitaria dėl koalicinės Vyriausybės sudėties.

„Europoje augimas įstrigo, gresia nauja recesija. Nors kai kuriose valstybėse narėse naujų darbo vietų sukuriama vis daugiau, nežadama, kad bendras ES nedarbo lygis sumažės“, - pranešime teigia ES ekonomikos ir pinigų reikalų komisaras Olis Rėnas (Olli Rehn).

Europos Komisija prognozuoja, kad ES nedarbo lygis artimiausiu metu ir toliau sieks 9,5 proc.

Politologas prof.dr. Gediminas Vitkus atsako į „Respublikos“ klausimus.

- Prancūzijos prezidentas itin aktyviai pradėjo propaguoti „dviejų greičių“ Europos sąvoką. Kaip Jūs ją suprantate?

- Tai jau seniai vartojama ir žinoma sąvoka. Ją pradėta vartoti dar tada, kai prasidėjo diskusijos dėl Pietų Europos valstybių priėmimo į tuometinę Europos bendriją ir pačios bendrijos tarpusavio bendradarbiavimo. Kaip žinoma, vienos valstybės yra linkusios labiau integruotis, kitos - mažiau, kaip antai Didžioji Britanija. Dar dažnai vartojama sąvoka „branduolys“, tai suprantama kaip Vokietija ir Prancūzija. Ta „dviejų greičių“ Europos sąvoka visada buvo vartojama kaip baubas...

- Ar yra ši sąvoka arba jos prasmė formaliai įteisinta kokiuose nors dokumentuose?

- Reikia prisiminti stojimo į ES sutartį, kurioje yra toks tipinis punktas, kuris vadinamas „glaudesnis bendradarbiavimas“. Iš to punkto nesunkiai galima suprasti, kad kažkurios valstybės gali daryti daugiau negu visos kitos. Pavyzdžiui, jeigu kur nors nespėji, vadinasi, įsitrauksi vėliau. Ir tai faktiškai veikia. Akivaizdžiausias pavyzdys yra euro zona - vieni ten priimti, kiti - ne. Tai ir yra „dviejų greičių“ Europa.

- Jeigu tai de facto egzistuoja, kodėl būtent dabar N.Sarkozi pradėjo apie tai šnekėti? Reikia suprasti, kad šis modelis bus dar labiau dezintegruojantis, dar padidės atskirtis tarp ES valstybių? Ar čia tiesiog ieškoma panacėjos ir traukiami seni koziriai?

- Politikų kalbos visada priklauso nuo konjunktūros ir konteksto, tai nėra šventasis raštas ir netgi ne pranašų prognozės. Vieną dieną jie gali pasakyti vienaip, kitą dieną - priešingai. Šiame kontekste, matyt, kalbama apie du greičius pačioje euro zonoje. Juk vis dažniau kalbama, kad kai kurios šalys turėtų trauktis iš euro zonos. Sakoma, jeigu norite likti euro zonoje, susimažinkite atlyginimus ir pensijas per pusę, be to, pradėkite šiek tiek daugiau dirbti. Jie sako, kad mes jums jau negalime duoti daugiau eurų, o jeigu norite turėti daugiau pinigų, tai grįžkite prie savųjų ir spausdinkitės kiek patinka. Graikijos Vyriausybė todėl ir krito, nes bijo gyventojų pasipiktinimo ir chaoso. Europos Sąjunga pirmą kartą susidūrė su tokia dilema - dabar juk prisiskolino visi, kurie tik netingėjo. Tai darė dar tais laikais, kai ekonomika augo ir niekas per daug nesibaimino dėl pasekmių.

- Kodėl tada niekas nekontroliavo skolinimosi mastų bei tempų, o štai dabar staiga tarsi visiems nušvito protas?

- Dvi priežastys. Pirma priežastis - ekonominis augimas. Visi galvojo, kad kada nors atiduosime prasigyvenę. Taip galvoja ir dauguma žmonių, tad ko norėti iš valstybių, kurias sudaro tokie patys žmonės. Antra priežastis -
demokratinė valdymo sistema. Tos skolos iš tikrųjų yra demokratijos kaina. Politikų atsakomybė kartais yra trumpalaikė, nes jie galvoja iki artimiausių rinkimų, o po to - ai, kaip nors susitvarkys... Jeigu kažkas iš politikų šioje demokratinėje sistemoje nesiima atsakomybės, lyderystės, tuomet ir turime tokią padėtį.

- Jeigu „dviejų greičių“ sąvoka taikytina tik euro zonai, ko tuomet tikėtis šalims, kurios tai zonai nepriklauso? Ko tikėtis Lietuvai?

- Man labiausiai patiktų, jeigu iš tikrųjų išmestų tuos, kurie nesugeba susitvarkyti su kriterijais. Antra vertus, tokiu atveju yra būtina didesnė centralizacija, t.y. kur kas griežtesnė nacionalinių biudžetų priežiūra. Štai į tokią struktūrą būtų verta stoti pernelyg nesibaiminant, nes mes vis viena esame labiau disciplinuoti, pripratę prie diržų susiveržimo. Mes nespėjome tiek prisiskolinti ir daugelio kitų fone atrodome neblogai.

- Girdėti vis daugiau nuogąstavimų, kad ši „dviejų greičių“ Europa yra ne kas kita, kaip turtingųjų valstybių diktatas mažiau turtingiems? ES šalys per savo bankus tiesiog pumpavo į tą pačią Graikiją pinigus, kad tik visi kuo daugiau skolintųsi ir, matyt, naivu tikėtis, kad už tai dabar nebus pareikalauta ko nors mainais?

- Nemanau, kad susitaikymą su realybe, kad vieni yra turtingi, kiti - ne, kad egzistuoja turtinė nelygybė, galima vadinti diktatu. Diktatu aš vadinčiau, jeigu Europos Sąjunga išleistų kokią nors direktyvą ir pareikalautų besąlygiškai ją vykdyti. Tie visi vokiečių ir prancūzų bankai iš tikrųjų pakliuvę į labai prastą situaciją. Jie panašūs į prekybos agentą, kuris ateina ir siūlo jums visokiausių gėrybių - jeigu esate sveiko proto, turbūt nepulsite visko iš eilės imti... O štai graikai puolė. Bankininkai, žinoma, nėra šventieji, tačiau šiuo atveju žaidimas yra bendras, jis vyksta laisva valia.