Aistmarių nerijos spindesys ir skurdas

Projektai

Ten, kur nėra interneto

Aistmarių nerijos Kaliningrado srityje (Baltijskaja kosa) gyventojai sunerimę - nerija niokojama. Jai iškilo grėsmė tapti senų automobilių sąvartynu.

Kai kurie vietiniai gyventojai 1995-uosius metus, kai šį kraštą paliko Rusijos kariškiai, netgi vadina trečiuoju karu nerijoje, nes nuo to laiko ji pradėta siaubti.

Ekspertas iš Švedijos Christeris Neidemanas (Christer Neideman) mano, jog pirmiausia rusiškoje nerijoje reikia imtis priemonių unikaliai gamtai apsaugoti.

Rugpjūčio 11-13 dienomis tarptautinio TACIS programos projekto dalyviai iš Rusijos, Švedijos ir Lietuvos surengė ekspediciją į Aistmarių neriją. Jie buvo nustebinti jau daugybę metų žmogaus neliestos gamtos grožio.

Aistmarių Robinzonas

Kai kurie ekspedicijos dalyviai ėjo kelis kilometrus Aistmarių nerijos mišku Lenkijos sienos link, norėdami pamatyti vienintelį šioje dalyje išlikusį vokiečių statytą pastatą, vietinių gyventojų vadinamą Kochko vila. Ji yra gerokai toliau nuo pagrindinės ir vienintelės didesnės gyvenvietės nerijoje, kurioje gyvena apie 2000 žmonių. Tose vietose žmonės jau labai seniai negyvena.

Todėl labai nustebome netoli pastato griuvėsių, esančių 19 kvartale, pamatę lūšnelę, tiksliau, dvi sienas, uždengtas stogu. Prie stalo sėdėjo žmogus ir skaitė Nikolajaus Gribačiovo knygą "Zdrastvui, komdiv" apie karą.

Pasirodo, 41 metų Sergejus, buvęs Kaliningrado jūreivis, jau penkerius metus gyvena vienas gamtoje kaip koks Robinzonas. Dabartinėje vietoje jis įsikūręs tik metus. Turi uždarą gultą, kuriame miega - sukaltą dėžę su stogu ir durelėmis. Jis gaudo žuvį. Žiemą ją parduoda ir užsidirba pinigų. Vasarą ką pagauna, tą ir suvalgo. Beje, žuvį jis keičiasi su pasieniečiais į makaronus, duoną ar kitus maisto produktus. Turi pakraunamą akumuliatorių, vadinasi, ir elektrą, žiemą kūrena "buržuiką", malkų gauna iš girininkijos.

Jis patenkintas, nes čia jam niekas neįkyri. Tiesa, pas jį pavasaroti atvažiuoja pažįstami iš Kaliningrado. Netoliese yra karinis dalinys, taigi jis nesijaučia vienas šiuose miškuose. Jeigu prireikia moteriškos draugijos, nukeliauja į gyvenvietę Kosa Aistmarių nerijos šiauriniame gale arba į Baltijską, be to, iš ten atsiveža sau maisto.

Apie tai, kas vyksta pasaulyje, jis žino. Klausosi radijo imtuvo. Pasieniečiai davę jam paskaityti vietinį laikraštį, tad žinąs, kad vykdomas kažkoks tarptautinis projektas, kad buvusiame vokiečių hidroplanų uoste bus statomas uostelis, kad laivai plauks į Elblongą.

"Nemanykite, kad aš koks tinginys. Aš čia gyvenu, dirbu ir ilsiuosi. Man viskas gerai",- sako Sergejus, Aistmarių nerijos Robinzonas

Vėl plauktų į jūrą

Anksčiau Sergejus buvo jūreivis, plaukė žvejoti į Atlanto, į Ramųjį vandenyną, dirbo mažuosiuose žvejybos traleriuose refrižeratoriuose, didžiuosiuose autonominiuose traleriuose šaldytuvuose. Į jūrą plaukė 7 metus. Užsienio uostų, į kuriuos jam teko užsukti kaip jūreiviui, Sergejus sako nematęs - tik prekystalius ir "šmutkes". Paskui, kai laivyne prasidėjo sunkūs laikai suirus Sovietų sąjungai, į jūrą nebeplaukė, pradėjo dirbti gamykloje, tačiau ten jam nepatiko. Tada ir patraukė į miškus.

Su žmona Sergejus išsiskyrė prieš 12 metų. Kaliningrado mieste jis paliko dviejų kambarių butą dviem savo sūnums, kurie mokosi statybos koledže. Už butą moka Sergejus, nes sūnūs - studentai. Per penkerius metus vaikai pas jį buvo atvažiavę du kartus, bet jiems čia nepatikę.

Sergejus turi tik katiną. Šuns nelaiko, nes jis galįs atbaidyti žvėris. Miške esą daug šernų, stirnų, lapių, o vilkų ne. Gyvačių, pasak jo, Aistmarių nerijoje nėra, tik žalčiai. Pats jis nemedžioja. Tačiau į tuos miškus atvažiuoja žmonės medžioti ir jis jiems padedąs kaip varovas.

Paklaustas, ar persikeltų į gražų namą, jeigu kas jam pasiūlytų, Aistmarių nerijos Robinzonas atsakė, kad namą parduotų ir grįžtų atgal. O į jūrą, jeigu jam nereikėtų stumdytis su jaunais vaikinais, mokančiais anglų kalbą, eilėje dėl darbo, jis plauktų viską metęs.

Neriją niokoja ir bardai

Pernai balandžio mėnesį Aistmarių nerijos gyvenvietės, į kurią patenkama iš Baltijsko plaukiant keltuku, pradinėje mokykloje, turinčioje tik 3 klases, buvo įrengtas nedidukas Aistmarių nerijos muziejus. Jo prižiūrėtoja tapo Baltijsko miesto vaikų kūrybos namų pedagogė Natalija Borisova.

Pasak jos, nerija yra lengvai pažeidžiama. Todėl žmonių, galinčių lankytis nerijoje, skaičius, jos manymu, turi būti ribotas.

Kai iš šios teritorijos išėjo kariškiai, į neriją pailsėti pradėjo plūsti lankytojai, naudodamiesi nemokamu kariškių garantuojamu perkėlimu iš Baltijsko miesto. Dabar Aistmarių nerijoje nebėra uždraustų zonų ir visiškai lengva čia atvažiuoti iš bet kurios Kaliningrado srities ar kitų Rusijos vietų, nes Baltijskas jau atviras miestas. Užsieniečiams, norintiems patekti į Baltijską, būtina gauti specialų leidimą. Netgi buvusiems ir kažkada čia gyvenusiems vokiečiams gana sunku čia patekti.

N. Borisova mano, jog, jeigu poilsis būtų organizuojamas civilizuotai, tai žala nerijai nebūtų daroma. Dabar žmonės stato palapines kur nori, laužams kerta medžius, naikina žolę. Žolės danga nerijoje labai pažeidžiama, nes ją kažkada pasodino žmonės specialiai, kad būtų sutvirtintas smėlis. Sunaikinta pievelė vargu ar atžels po 20 metų.

Nerijoje savaitgalius praleidžia ir Baltijsko gyventojai. Jau tris kartus savo renginius nerijos gyvenvietėje organizavo Rusijos bardai ir jie pridarė daugiau žalos nei kada nors kariškiai, paliko kalnus šiukšlių, ištrypė pievelę.

N. Borisovos teigimu, kariškiai nerijos gamtai žalos nedarė. Iki 1995 metų čia buvo 5 kariniai daliniai. Kariškiai padėdavo vietinei girininkijai ir krantus tvirtinti, ir medžius sodinti. Šiuos darbus dirbdavo jūreiviai.

Neišvežamos šiukšlės

Kita problema, jaunimas pigiai perka senas mašinas ir važinėjasi senais vokiečių laikais įrengtais lėktuvų pakilimo takais. Mat nerijoje yra likęs vokiečių hidroplanų uostas, kuris dabar yra visiškai apleistas. Pasinaudoję mašina jie ją čia, nerijoje, pameta. Nerijoje jau yra nemažai vietų, kur guli pamestos mašinos. Beje, šiukšlės iš nerijos neišvežamos.

Senų mašinų, kurios stovi Kaliningrade ar Baltijske nėra kur dėti, tad jas labiau verta parduoti už 100-200 dolerių vietiniams nerijos gyventojams. Tokiu būdu miestiečiams nereikia mokėti už utilizavimo paslaugas, už senos mašinos laikymą, ir visiems gerai.

Sunaikinta molo apsauga

N. Borisova prisimena, jog nerijoje buvo ir siaurasis geležinkelis. Jis ėjo nuo darbinės prieplaukos iki švedų statyto forto. Kai čia kūrėsi Rusijos kariškiai, dar buvo siauruko liekanos ir pabėgiai. Tarp pabėgių buvo didelės apvalios angos. Niekas nesuprato, kam jos reikalingos. Vadovaujantis logika, jeigu nežinai, tai ir nereikia - tos angos buvo užverstos šiukšlėmis ir užkastos.

Tik paskui paaiškėjo, kad šoninėje pietinio molo sienelėje yra tokios pat horizontalios angos, kurios susisiejo su vertikaliomis siauruko angomis. Pasirodo jos buvo puikios bangų jėgos mažintojos ir jų dėka molas likdavo sveikas. Po to, kai angos buvo užpiltos, dabar kasmet tenka molą vis tvirtinti.

Pietinis molas saugojo švedų fortą. Kai jis pradėjo irti, ėmė po truputį griūti ir fortas. Paskutinį kartą jį buvo bandoma atstatyti 1869 metais.

Vaikai neserga internetu

Aistmarių nerijos gyvenvietėje nėra medikų, gaisrininkų, milicininkų, laidinių telefonų, tik mobilieji. Tai vieta, kur žmonės nesinaudoja internetu. Natalija Borisova juokauja, jog nerijos vaikai ekologiškai švarūs, nes jie neserga interneto liga, tad juos dar galima ko nors išmokyti.

Daugelis vietinių Aistmarių nerijos gyventojų arba renka gintarą, arba brakonieriauja. Kitokio užsiėmimo jie neturi. Žinoma, leidžiama ir legaliai žvejoti, tačiau yra nustatytos tam tikros normos, leistinos žvejybos priemonės.

Kai tarptautinio projekto dalyviai Aistmarių nerijoje lankėsi šiemet vasario mėnesį, prie švedų forto buvo daugybė gintarų. Šį kartą gintaro neradome, nes nebuvo štormo. Gintaro šiose vietovėse labai daug. Pasakojama, kad kažkada gintaru čia buvo kūrenamos krosnys.

Aistmarių nerijos kaimelis vokiečių suprojektuotas taip, kad į gatves nepatektų vėjai nuo jūros. Jos buvo uždengtos pastatais, kad gyventojams būtų patogu ir malonu. Gatvės buvo vadinamos abėcėlės raidėmis.

(Bus daugiau)  

Dalia BIKAUSKAITĖ