Apie "Laivininkystės" pardavimą rašoma Skandinavijos žurnale

Privatizacija

Spalio 31 d. žurnale "Skandinavijos laivyno laikraštis" ("Scandinavian Shipping Gazette") buvo spausdinamas interviu su privatizuojamos AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" (LJL) generaliniu direktoriumi Vytautu Vismantu. Spausdiname sutrumpintą.

Kokia jūsų laivyno padėtis šiandien?

-Mes pasiskolinome dalį pinigų ir įsigijome du 18 metų senumo laivus iš Švedijos, kurių eksploatavimui suradome tinkamą rinką Karibų jūroje. Turime parengę laivyno atnaujinimo planą, ir jeigu privatizacija nebūtų užsitęsusi, ko gero, būtume pardavę dar vieną senesnį laivą ir įsigiję du naujesnius. Mes net šiandien nežinome, kada privatizacija bus galų gale baigta, bet tęsiame savo darbą. Stengiamės būti sąžiningais ir korektiškais - aš gyvenu vadovaudamasis būtent šiais principais, taip stengiuosi vadovauti ir kompanijai.

Prieš baigiantis šiam amžiui kompanija "B. B. Bredo B.V." bandė nusipirkti "Lietuvos jūrų Laivininkystę" (LISCO) už pačios LISCO pinigus. Ko gero, užsitęsęs privatizacijos procesas suparalyžiavo ir darbuotojus, ir pačią kompaniją - juk jūs nuolatos atsiduriate dėmesio centre.

-Jokios abejonės, kad tokia susidariusi padėtis turi didelės įtakos. Tačiau ilgainiui žmonės prie to pripranta, o tai irgi yra blogai. Skirtingi žmonės skirtingai supranta šį privatizacijos procesą. Esu įsitikinęs, kad tiek Estijoje, tiek čia, tiek ir Latvijoje visuomet atsiras išdavikų, kurie viską parduotų už pinigus. Jūrinėje sferoje užsieniečiai rūpinasi tik tuo, kad jų laivynas plaukiotų su daugiau ar mažiau padoria vėliava ir atneštų maksimalų pelną.

O ką galite pasakyti apie naujų savininkų investicijas į kompaniją?

- Privatizacija turėtų vykti kitaip. Šiuo metu pardavimo sąlygose yra nurodoma pradinė kaina, investicijos, tam tikram laikui išlaikomų darbo vietų procentas ir pan. Investicijos yra neva tikrinamos, bet jos gali būti parodytos tik popieriuje. Kompanijos produktyvumas neturi būti mažesnis, nei jis buvo iki privatizacijos, t. y. mokesčių įplaukos turėtų būti bent jau tokios pačios kaip anksčiau. Trumpai tariant, nemanau, kad reikėtų reikalauti nurodyti investicijas. Būtų žymiai geriau, jeigu pareigūnai neturėtų galimybės "žaisti" sąlyga dėl investicijų, tada jų rankos būtų daugiau surištos. Taigi užtektų vertinti tik siūlomą pirkimo kainą.

Norite pasakyti, kad "Laivininkystės" kaina turėtų būti didesnė?

- Kas iš visų LJL privatizavimo procese dalyvaujančių geriausiai žino tikrąją kompanijos vertę ir dabartinę jos padėtį? Ko gero, aš. Sprendžiant iš gautų paraiškų LJL akcijoms pirkti, vieno pirkėjo pasiūlymas yra ginčytinas, kitas savo pasiūlymą grindžia paskalomis apie mano pasiūlymą. O siūlomos investicijos yra išties įspūdingos! Bet iš kur tos investicijos atsiras, jeigu pirkėjas yra užstatęs didžiąją savo laivų dalį? Pasiūlymą yra pateikusi kompanija, valdanti vieno laivo kompanijos laivus, o pastarąją valdo nuo dviejų iki dešimties savininkų. Kas jiems suteiks kreditą? Jeigu yra planuojamos investicijos, reikėtų tiesiog sąžiningai skirti kompanijai daugiau pinigų. Skirkite 30 arba 40 milijonų vietoje 20, bet nevadinkite to investicija. Pažadėjote dalį pinigų sumokėti kitais metais - bet kažkam reikės patikrinti, ar tikrai sumokėjote. Didelė kaina sąlygoja klausimą - o kodėl ji tokia didelė? Jeigu kompanija yra įsigyjama ir toliau sėkmingai veikia, kaina turėtų būti ta pati.

Manome, kad Valstybės turto fondas turėtų pareikalauti veiklos plano, kurį turėtų išnagrinėti ekspertai. Ekspertai turėtų žinoti padėtį rinkoje: frachto ir remonto galimybes, kuro kainą, kitas sąlygas, veikiančias pasaulinę rinką ir pan. Tik tuomet galima nustatyti kainą, kuri būtų minimali, tačiau nukreipta į vystymą. Priešingu atveju susiduriama su apgavystėmis. Nuo praėjusių metų gegužės mėnesio esu užsiėmęs tokio verslo plano kūrimu. Praėjus dviem mėnesiams man teko jį perdirbti, po to po dviejų mėnesių - dar kartą, kadangi užsitęsė privatizacija. Tai išties nelengvas uždavinys. Neseniai mano biure buvo susirinkę keletas investicijų srityje dirbančių bankininkų - ponas iš Talino ir ponia iš Rygos, Vilniuje turintys savo filialą. Ponia iš Rygos paklausė, kodėl mūsų rodikliai dabar būtent tokie. O iš kur ji gavo duomenis? Iš laikraščių?

O kodėl jūs nusprendėte tapti nebe privatizacijos objektu, o jo subjektu, ir dalyvauti privatizacijos procese?

-Šioje sistemoje sukuosi visą gyvenimą: jūreivystės mokykla, koledžas, laivų remontas, laivyba. Nemanau, kad esu už kitus silpnesnis. Aš ir mano kolegos su tuo galime susidoroti. Be to, man labai rūpi, kas bus Lietuvoje ryt, poryt ir po šimto metų. Esu įsitikinęs, kad kompanijos pardavimas mums būtų naudingas ir pačiai Lietuvai: būtų išlaikytos darbo vietos, atlyginimai ir pan.

Jūsų siūlomas privatizacijos modelis, t. y. kai vadovybė išperka kompaniją, taip pat yra naudojamas ir kitur. Iš kur jūs gausite 20 milijonų litų, jukt tokia yra pradinė "Laivininkystės" kaina - iš Lietuvos? Ar bandysite pritraukti užsienio kapitalą?

-Už mūsų nugarų yra stipri ir gerai uždirbanti finansinė jėga. Daugiausia tai vietiniai bankai ir vietiniai žmonės. Žinoma, esu įsitikinęs, kad geriausias privatizacijos būdas yra tuomet, kai kompaniją perka jos vadovai.

Ar jūsų nebaugina paskolos našta, dėl kurios negalės ramiai miegoti netgi kita karta?

- Šiandien padėtis nėra itin sunki, nors atsakomybė yra didžiulė. Aš niekuomet nebuvau abejingas darbui kompanijoje. Manau, kad čia įgysiu daugiau patirties, nei kur nors kitur. Tačiau labai daug kas priklauso nuo darbo organizavimo. Šiuo metu mes kartais galėtume net nesirodyti darbe - darbas vyksta savaime. Žinoma, pradžioje reikėjo labai daug padirbėti. 2001m. birželio 27 d. mes net neturėjome vietos, kur galėtume dirbti. Per pusę metų nieko gero nežadantį viešbutį sugebėjome paversti savo administraciniu pastatu.

Kaip kompanija vystytųsi jūsų vadovaujama?

- Žinoma, labai norėčiau, kad privatizacijos klausimas būtų išspręstas mano naudai. Mes jau padarėme šiokią tokią pažangą - pradėjome savo laivyno atnaujinimą. Mes žinome, kokių laivų mums reikia atsisakyti, o kokių - įsigyti. Žinoma, šiuo metu mes negalime galvoti apie naujus laivus, bet mes galime susitvarkyti taip, kad galėtume sėkmingai dirbti. Taip pat turime minčių dėl bendradarbiavimo su užsienio partneriais, kad galėtume priartėti prie krovinių. Trumpai tariant, aš nebūčiau dalyvavęs bendrovės privatizavimo konkurse, jeigu nematyčiau ateities perspektyvų. Mums teks įveikti žingsnį po žingsnio, ir aš negaliu prižadėti greitų rezultatų. Nemanau, kad mūsų direktoriams, įskaitant ir mane, bus keliamas atlyginimas.

O jūrininkams?

- Šiuo metu aš esu šiek tiek padidinęs atlyginimą jūrininkams ir žinau, kaip tai padaryti ateityje. Žinoma, mums reikia dirbti kartu su laivų savininkų organizacija ir reikiama linkme pakreipti kuriamus įstatymus. Mums pasisekė šio to pasiekti asmenų apmokestinimo srityje.

Atrodo, kad Lietuvoje yra žmonių, turinčių jūrinį išsilavinimą, su kuriais galima užsiimti lobistine veikla. Ar žmonės jus girdi?

-Iš visų parlamentarų klaipėdiečių tik trys yra susiję su jūra. Kitiems, žinoma, tenka aiškinti pačius elementariausius dalykus. Kartais stebiuosi konsultantų privatizacijai parinkimu. Jūrinė kompanija yra labai specifinis reiškinys, ir man teko konsultantams išdėstyti vadinamąjį pradžiamokslį. Tai gana didelis darbas, netgi turint omenyje ir parlamentarus. Bet jeigu toks darbas nebūtų vykdomas, mes toli nenueitume. Laikas parodys, kada gi iš tikrųjų bus galima daryti įtaką įstatymų priėmimui.

Dar viena jūrinės pramonės ypatybė yra ta, kad visas verslas vykdomas pagal tarptautines taisykles. Negalima sakyti, kad mes vykdome jūrinį verslą lietuviškai. Jūrininkams negalima taikyti didesnių mokesčių, jeigu jie yra ne tokie dideli tarptautiniu mastu ir labiau nukreipti į socialines garantijas. Tačiau vyresnio amžiaus atsakingus darbuotojus keičia jaunesni - netgi imant ir vyriausybinį lygmenį. Mus ima suprasti, ir žmonės nori mus išklausyti. Manau, kad tai yra teigiami požymiai.

Ar manote, kad privatizacija yra naudinga Lietuvai pinigine prasme?

-Taip, naudinga. Tą patį mano ir kai kurie parlamentarai. Kas yra geriausias meno globėjas, kas padeda vaikų darželiui, senelių namams ar universitetui susidoroti su iškilusiomis problemomis? Vietinis kapitalistas. Jis supranta žymiai daugiau, nei savininkas, kuris sėdi, pavyzdžiui, Kopenhagoje. Nemanau, kad pastarajam rūpi vargšas lietuvis. Jis, pavyzdžiui, gali skirti pinigų kokiam nors nemažam vakarėliui, kuriame dalyvauja su jūra susiję darbuotojai. Kai privatizavimo konkursą laimi užsienio savininkai, atvyksta protingi vyrai, o gerų vietinių darbuotojų paslaugų atsisakoma. Svarbu yra grynieji pinigai, gaunami kompanijoje, o ne popieriuje deklaruojamas nuostolis. Gauti grynieji pinigai yra vertinami žymiai geriau, nei lengvai apskaičiuojamas nuostolingos kompanijos statusas. Tačiau labai dažnai kompanijoms pakenkia žiniasklaidos priemonės, skelbiančios apie patirtus nuostolius, nutylėdamos apie uždirbtus grynuosius pinigus.