Apie laivus ir žvejybą Kuršių mariose

Tai - unikalus, analogų Lietuvoje neturintis renginys, reprezentuojantis jūrinę kultūrą ir tradicijas.

Artėjant šventei, siūlome susipažinti su pamario žvejybos istorija.

Pirmieji laivai

Kuršių mariose buvo žvejojama dar neolito - naujojo akmens amžiaus - laikais. Žmonės, įsikūrę nerijoje, Sembos pusiasalio pamaryje ir Nemuno deltos apylinkėse žvejoja jau apie 5 000 metų. Sembai, skalviai, kuršiai, lietuvininkai, vokiečiai ir lietuviai statėsi darbinius marių laivus. Upėmis ir marių pakraščiais plaukiota luotais, eldijomis, pergais ir valtelėmis, mariose - didesnėmis plokščiadugnėmis burvaltėmis.

Luotas ar pergas - tai išskobtas medžio kamienas su vienu ar abiem nusklembtais galais. Jais plaukiota pasistumiant kartimi arba irkluojant. Valtelės arba laiveliai buvo daromi iš lentų, turėjo skersinius suoliukus irkluotojui atsisėsti. Mažosios burvaltės buvo 5-7 m ilgio ir 2-2,5 m pločio. Iš jų buvo statomi tinklai-gaudyklės, dar vadinami venteriais, todėl vadinamos venterinėmis valtimis. Panašaus dydžio burvaltėmis, tik su dengta krovinio patalpa, plaukta į turgų prekiauti, tokios valtys vadintos turginėmis.

Kuršmarių laivai

Kuršmarėse buriniai laivai žvejyboje naudoti jau Ordino valstybės laikais XIV-XV a. Ordino kronikose ir dokumentuose minimi žvejų laivai, kuriais per marias kėlėsi Ordino kariuomenė, įvairūs žvejybos laivų tipai nurodomi Klaipėdos komtūrijos dokumentuose.

Į artves (tolimesnius plaukimus mariose) žvejai leisdavosi su kurėnais. Tai - bendrinis Kuršių marių burvaltės pavadinimas.

Žvejų valtys vadintos pagal naudotų tinklų tipą. Didesnės (12-14 m ilgio) burvaltės žvejodavo dreifuojant su maišo formos tralo tinklu - kiudeliu, todėl vadintos kiudelvaltėmis. Mažesnės (10-12 m ilgio) burvaltės žvejodavo su poroje tempiamu tinklu - kornu arba bradu, tad ir jų pavadinimai atitinkami - korninė ir bradinė valtys. Ta pati burvaltė galėjo būti vadinama ir kurėnu, ir kiudelvalte, kai žvejojo tempdama atitinkamą tinklą.

Burvaltėmis ne tik žvejota. Buvo parsiplukdoma šieno gyvuliams iš Nemuno deltos į neriją, plaukiama į turgų ir bažnyčią, gabenamas paštas. Kuršių mariose vykdavo ir žvejų varžytuvės - buriavimo (žėgliavimo) regatos, kuriose naudotas burvalčių eiklumą pagerinantis įnagis - burpilis (vok. Segelgiesser arba Wassergiesser).

Žvejyba Kuršių mariose

Kuršių marias žvejai skirstė į sritis - pietinė, giliausia ir plačiausia marių dalis vadinosi Budumas, vidurinioji - Vidmarės.

Kuršių marių žvejai dar XX a. pradžioje gyveno ir žvejojo taip, kaip žiloje senovėje. Tai lėmė ne technologinis atsilikimas, o gamtosauginė Vokietijos imperijos politika, draudusi Kuršių mariose žvejybą motorlaiviais. Iki pat Antrojo pasaulinio karo žvejota išskirtinai burvaltėmis.

XX a. antroje pusėje Kuršių mariose paplitus motoriniams žvejybiniams botams senosios burvaltės pradėjo sparčiai nykti.

Į marias išplaukusi valties įgula (2-4 vyrai) neretai ant vandens praleisdavo 2-3 paras, kol triumas prisipildydavo žuvies. Sugauta žuvis buvo pilama į "šaldytuvą" - po denio lentomis (tilėmis), kur nuolat būdavo šiek tiek vėsinančio vandens. Maistui pasišildyti būdavo sukuriama ugnis ant dugno papylus smėlio ir iš akmenų suformavus laužavietę - pelenę. Ilsėtasi valties kajutėje - paragėje.

Kiekviena valtis plokščiu dugnu turėjo natūralią "prieplauką" - išyrą, kurią išrausdavo per kelerius metus prie kranto priplaukiančios valties pirmagalis.

Laivo statyba

Marių žvejams tiko tokios konstrukcijos laivas, kuriam nereikėtų vengti seklumų, kuris galėtų stabiliai plaukioti per 1,5 m aukščio bangas (didesnės nerijos nuo jūros apsaugotose mariose retai tesukildavo), kuris nereikalautų specialių uostų statybos (tvirtai suręstas ąžuolinis laivas puikiausiai jausdavosi užplaukęs plokščiu dugnu "ant seklumos" smėlėtoje pakrantėje).

Beveik visų tipų Kuršmarių burvaltės buvo statomos naudojant karavelinę bortų rinkimo techniką, kai bortų lentos ne užleidžiamos viena ant kitos, o jungiamos briaunomis.

Laivo dugnas būdavo surenkamas iš pušinių lentų. Valties korpuso lentos jungtos iš storų gerai išdžiovintos ąžuolinės medienos lentų. Lentos būdavo išlenkiamos jas kaitinant virš degančio laužo ir pilant vandenį. Plyšius tarp lentų kamšydavo dervuotomis pakulomis. Stiebą (mastą) išrinkdavo iš išlakios (be šakų) pušies ir įtvirtindavo sostoje - ąžuoliniame bimse (masyviame aptašytame rąste), kuris jungė valties bortus. Stiebo (masto) apačia įstatoma į skylę, vadinamą kulnimi. Laivavirves, skirtas valdyti burėms, gamindavo iš kanapių.

Žvejų prietarai

Marių vanduo, bangos, srovės, vėjas ir debesys, saulė, mėnuo ir žvaigždės buvo tie gamtiniai orientyrai, kuriais žvejai vadovaudavosi išplaukdami žūklėn, pagal juos tiksliai nustatydavo valties padėtį ir žūklės vietą.

GAMTOSAUGINĖ POLITIKA. Kuršių marių žvejai dar XX a. pradžioje gyveno ir žvejojo taip, kaip žiloje senovėje. Tai lėmė ne technologinis atsilikimas, o gamtosauginė Vokietijos imperijos politika, draudusi Kuršių mariose žvejybą motorlaiviais. Iki pat Antrojo pasaulinio karo žvejota išskirtinai burvaltėmis.

Marių žvejai buvo prietaringi, tikėjo kerais ir burtais. Jie manydavę, kad kipšai ir kiti nelabieji mėgsta slapstytis vėjo sūkuriuose arba audros debesyse. Kad žvejų neištrauktų iš valties, ant paragės buvo dedamas peilis ar kirvis, ašmenimis atsuktas į vėją. Tada, tikėta, piktosios dvasios praslysdavo valties šonais.

Velnias galėjo tapti ir žvejų pagalbininku, ypač gaudant lašišas, tik reikėjo žinoti, kaip jį užkeikti.

Vengta ir "pikto žvilgsnio", nes piktoms akims nužiūrėjus tinklus nesiseks žvejyba. Sėkmingais tinklais laikyti tie, kurie įdruskinti ir sušlakstyti vadinamuoju gyvačių vandeniu.

Žvejybos tvarka

Prie žuvingų Kuršių marių kuriantis žvejų gyvenvietėms, krašto valdžia jau XIV a. pabaigoje žvejybos kontrolę čia patikėjo specialiems žvejybos prižiūrėtojams - fišmeisteriams. Jie sekė, kad nebūtų žvejojama neršto metu, kad nebūtų naudojami žuvis naikinantys padargai.

1792 m. buvo paskelbti Žvejybos taisyklių 68 paragrafai. Uždrausta žvejoti šventadieniais ir sekmadieniais, žvejybos įrankiais kliudyti žuvims plaukti iš jūros į marias ir upes, žvejoti per nerštą ir nerštavietėse, naudoti tankius vasarinius tinklus. Už neklusnumą grėsė metai tvirtovės arba privilegijos atėmimas.

VĖTRUNGĖS. Nuotraukoje - kurėno burės viršutinė dalis ir vėtrungė ant stiebo topo.

1843 m. pirmuoju Prūsijoje oberfišmeisteriu tapo garsios turtingų Klaipėdos pirklių giminės atstovas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786-1865), gyvenęs Peilės muižės kaime netoli Kintų. Jis ir buvo tikrasis Kuršių marių burvalčių vėtrungių atsiradimo iniciatorius.

1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios potvarkis "Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle". Kiekvienas "realią teisę" turintis žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo kelti vėliavą (vok. Flagge). Ant vėliavos buvo privaloma vaizduoti vietovės ženklą, kuriame balta bei raudona spalva (rytiniam krantui), balta bei juoda spalva (nerijos krantui) ir mėlyna ir geltona spalva (pietiniam krantui) nupieštas geometrinis ženklas ar jų kompozicija.

1847 m. mariose jau buvo 23 pareigūnai, kontroliuojantys žvejybos verslą.

Parengė Lietuvos jūrų muziejus pagal Vytauto Gudelio "Lietuvos įjūris ir pajūris" Vilnius, 1998 m. Vėtrungių dalis - Romaldo Adomavičiaus tyrimai