"Be tinkamai parengtų karių laivai tėra metalo krūva"

Pažintis

Netrukus 15 metų darbo Lietuvos karinėse jūrų pajėgose (KPJ) sukaktį minėsiantis KJP vado padėjėjas vyresnysis puskarininkis Michailas Karpuzovas sako, kad atėjimas čia jam buvo didelis iššūkis.
Dabar, išbandęs gausybę karinių pareigybių, jis tikina, kad per tuos metus tikrai nebuvo kada pavargti nuo rutinos. "Jaučiu, kad ši mano gyvenimo dalis buvo praleista ne veltui, ir jei būtų galima laiką atsukti atgal, aš vėl pasirinkčiau tokią pat karjerą", - tvirtai taria kariškis.

Daug išbandyta

"Kodėl atėjau į KJP? Vienas dalykas, esu klaipėdietis, ir baigęs felčerio specialybę Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje norėjau sugrįžti į gimtąjį uostamiestį. Antra, man visada arti širdies buvo jūros specifika, tarnyba jūroje. Buvau atlikęs privalomąją karo tarnybą, tad karinė disciplina manęs negąsdino - taigi darbas KJP buvo labai geras kompromisas, ir ilgai nedvejodamas atėjau čia dirbti", - pasakojo 33-ejų M. Karpuzovas.

- Pirmąją savo darbo dieną Karinėse jūrų pajėgose atsimenu puikiai. Tai buvo 1992 metų lapkričio 12-oji. Savo karjerą pradėjau kaip laivo medikas fregatoje "Aukštaitis", kurioje praleidau ketverius metus. Man tai buvo didelis iššūkis - patirties laive neturėjau, reikėjo susigaudyti nuo ko pradėti. O darbų buvo iš tikrųjų daug. Krašto apsaugos medicinos tarnyba tik kūrėsi, trūko norminių dokumentų, be to, tuo metu vyko laivų perėmimas, formavosi įgula, reikėjo visą tą darbą sistematizuoti, kurti dokumentaciją, pareiginius nuostatus.

Medikas laive buvau vienintelis, tad darbo krūvis spaudė tikrai nemažas. Be to, kad tvarkiau popierius, reikėjo užtikrinti, kad visa įgula gautų kvalifikuotą medicinos pagalbą, o ji "Aukštaityje" buvo nemaža - per 60 žmonių. Dar kai pagalvoji, kad tai buvo prieš 15 metų, tuomet nebuvo taip lengva kaip dabar."

Pasak pašnekovo, karjeros pradžia buvo labai gera - pagal specialybę, tačiau vėliau teko išbandyti daugybę kitų pareigybių. Iki 1996-ųjų plaukiojęs su "Aukštaičiu", vėliau M. Karpuzovas išvyko mokytis į JAV, kur baigė instruktorių kursus bei JAV laivyno vyresniųjų puskarininkių karo mokyklą.

"Atsivėrė daugiau karjeros galimybių, dėl to laivyne savo profesiją teko šiek tiek keisti: dirbau ir kaip ryšių su visuomene, administravimo specialistas, operacijų planuotojas, mokymo centro viršininko pavaduotojas, dalyvavau "Baltron" junginio štabo darbe. Daug pareigų išbandyta, bet taip ir reikia - vienoje vietoje galima ir sustabarėti, o juk tobulėti, mokytis būtina", - įsitikinęs M. Karpuzovas, be kita ko, dar ir Klaipėdos universitete baigęs politologijos specialybę bei daugybę įvairiausių techninių kursų - paieškos ir gelbėjimo koordinatoriaus, Danijoje - puskarininkių ir kt.

Neišdildomi įspūdžiai

Šiuo metu dirbantis KJP vado padėjėju, arba adjutantu, M. Karpuzovas pasakoja, kad jo darbas - padėti vadui įvairiausiose srityse: ir dokumentus tvarkyti, ir jo darbotvarkę sudaryti, koordinuoti vizitus, keliones į užsienį: "Žodžiu, savotiška sekretorė su uniforma, - juokiasi kariškis. - Vis dėlto tai nėra darbas vien tik su popieriais, tenka nemažai bendrauti su žmonėmis, koordinuoti įvairius renginius - nesėdi visą laiką prie kompiuterio. Be to, kasdien vis ką nors nauja išmoksti. Jei žmogus mano, kad viską žino, tai yra blogai, vadinasi - jis daug ko nežino..."

M. Karpuzovo įsitikinimu, tiek sausumoje, tiek jūroje darbas turi savų pranašumų, ir ideali situacija, kai kas kažkiek laiko jis keičiamas. "Tarnybos laive patirtis naudinga ir štabe, kadangi viskas labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Reikia išmanyti abi sritis: ir praktinį darbą jūroje, ir popierinį krante. Jei pavyksta šį balansą išlaikyti, tai visa sistema gerai veikia. O romantikos yra ne tik dirbant laivuose, sėdėjimas štabe taip pat turi savotiško žavesio: čia tenka pabendrauti su labai daug įvairių žmonių, išmoksti planuoti - tai labai praverčia bet kur."

Žinoma, pašnekovas neneigė, kad jūroje patirti įspūdžiai liks visam gyvenimui - patirtos didžiulės audros bei įspūdingas nusileidimas orlaiviu ant JAV lėktuvnešio denio. "Besileidžiantis lėktuvas naudojantis trosu sustabdomas per kelias akimirkas, o padedamas katapultos pakyla per kelias sekundes, kai paprastai lėktuvams pakilti prireikia daugiau nei minutės, - prisimena KJP vado adjutantas.

- Tai vienas iš tų dalykų, kurie traukia pasilikti šioje tarnyboje. Įdomu yra ir įvairūs kursai, ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje - susitinki kitų kariuomenės rūšių atstovų, pabendrauji, išmoksti ko nors nauja, paskui grįžti ir bandai tai pritaikyti savo praktikoje. Man asmeniškai KJP neteko susidurti su kliūtimis įgyvendinant naujoves, visi labai geranoriškai priima naujas idėjas, ir jei jas įmanoma praktiškai įgyvendinti, tai tam barjerų nesudaroma."

Žmonės - svarbiausia investicija

Lankęsis nemažai šalių ir susipažinęs su jų kariniais laivynais, M. Karpuzovas mano, kad mūsiškis atsilieka nedaug. "Lyginant kitų šalių jūrų pajėgas ir mūsų, turint galvoje laivų ir žmonių skaičių, aišku, - skirtumas yra, nes mūsų šalis mažesnė. Bet žmonių parengimas tikrai geras: mūsų laivai minų medžiotojai dalyvavo NATO įvertinime Belgijoje, kur tikrinama, kaip kiekvienas įgulos narys išmano savo pareigas, kaip laivas vykdo užduotis uoste, jūroje, esant tam tikroms sąlygoms, kaip manevruoja. Tuos išbandymus mūsiškiai išlaikė - vadinasi, įgulos profesionalios."

Pasak kariškio, šie 15 metų reikšmingi ne tik jam, bet ir visai organizacijai. "Kokios KJP buvo prieš 15 metų ir dabar - milžiniškas skirtumas. Kiek daug kariškių pavyko apmokyti, kokioje gausybėje užsienio šalyse vykusių kursų apsilankyta! Jei apskaičiuotume, išeitų stulbinami skaičiai. Labai daug kas tobulėjo ir pasistūmėjo į priekį: naudojama aukštesnio lygio technika, modernizuojami laivai. O ir žiūrint į jaunąją karininkų, liktinių kartą, matyti, kad žmonės yra tikrai gerai motyvuoti, turintys puikių žinių, baigę geras mokymo įstaigas Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Juk dabar tiek pagundų komerciniame sektoriuje, o šie žmonės vis dėlto pasirinko karinę karjerą - tai yra teigiamas motyvacijos ženklas. Be to, labai didelis įdirbis padarytas dirbant su Lietuvos jūreivystės kolegija ir institutu - nemažai šių įstaigų absolventų tarnauja flotilėje, štabe. Kariai, mokydamiesi navigacijos, naudojasi Jūreivystės kolegijos treniruokliais.

Mano įsitikinimu, žmonės yra svarbiausia investicija. Galima turėti kokios tik nori ir kiek nori įrangos, laivų, bet jei žmonės nėra tinkamai parengti, tai tėra tik metalo krūva ir nieko daugiau."

M. Karpuzovas tikina, kad per tą 15 metų tikrai nepabodo darbas KJP - kai viskas taip sparčiai keičiasi, kai yra galimybių tobulėti, nebūti vienoje vietoje, nuolat taikytis prie naujų pareigų ir stengtis neatsilikti nuo kitų, nėra kada pavargti nuo rutinos.

"15 metų - netrumpas laikotarpis, bet suvokiu, kad jis buvo praleistas ne veltui ir tikrai nesigailiu jį skyręs KJP: daug išmokta, yra tam tikrų pasiekimų. Aišku, kai ką buvo galima padaryti ir geriau, bet jei būtų įmanoma laiką atsukti atgal, aš vėl pasirinkčiau tokią pat karjerą. Ir bent jau šiuo metu manau, kad KJP nepaliksiu. Ateis rotacijos laikas, galbūt vėl teks keisti pareigas - tai vėl bus naujas iššūkis."

Lina NARBUTAITĖ