Beribė kurėno kapitono aistra - laivyba

Tuo, kas nutiko Kuršių mariose antradienį, sunku patikėti, kaip ir tuo, kad apsivertus kurėnui Romaldas Adomavičius dingo ir nebuvo išgelbėtas. Visi kalbintieji žmonės vakar dar tikėjosi stebuklo ir neįstengė kalbėti būtuoju laiku. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai vakar rado laivą ir kapitonui priklausiusį krepšį.

Lietuvos jūrų muziejaus kolektyvas sukrėstas. Jo direktorė Olga Žalienė prisimena, kad Romą pasikvietė tuometinis muziejaus direktorius Aloyzas Každailis, rengęs visų laivybos ekspozicijų teminį planą. Romas buvo jo mokinys, tapęs Kuršių marių laivybos istorijos tyrinėtoju, reprezentavusiu visos Lietuvos jūrinę kultūrą.

Jam buvo labai svarbu autentika 

O. Žalienė pasakojo, kad Romas norėjo kuo labiau priartėti prie tikrosios Lietuvos laivybos istorijos, prie jos šaknų. „Jis kasmet sėdėdavo archyvuose ir po kruopelytę rinkdavo visus istorinius duomenis apie Lietuvos jūrininkus. Jo aistra buvo kurėnas. Mūsų darbuotojams yra sakęs, kad išėjęs į pensiją tik su kurėnu ir plaukios. Jis visada labai norėjo autentikos. Jeigu plaukti kurėnu, tai taip, kaip prieš 100 metų. Labai ilgai jį reikėjo įtikinėti, kad reikia variklio, kol po ilgų plaukiojimų pats įsitikino. Jis istorikas iki kaulų smegenų, tikrosios laivybos istorijos puoselėtojas”, - sakė O. Žalienė.

Romas maždaug penkerius metus plaukiojo ir su autentišku kurėnu, kurį muziejus buvo parsivežęs iš Latvijos. O kai jis tapo visiškai netinkamas plaukioti, pagal jį buvo pastatyta replika. A. Každailis pradėjo projektą „Kurėno sugrįžimas”. Kai laivų statytojai, pakviesti kalviai statė dabartinę kurėno repliką, Romas viską prižiūrėjo, pats siuvo bures. 2001-aisiais kurėnas buvo nuleistas į Kuršių marias.

„Tokiais laivais jis plaukiojo apie 25 metus - ir Aistmarėse, ir Ščecino mariose, ir Vysloje, dalyvavo laivų paraduose Amsterdame. Niekada nei jam, nei mums nekildavo abejonių, kad gali kas nors atsitikti.

„Su juo teko labai daug ko patirti. Mes būdami 35 metų visi kartu pradėjome dirbti, ta senoji gvardija buvome kaip šeima, labai artimi. Jam buvo galima ir pasiguosti, ir pasipasakoti”, - jaudulio negalėjo valdyti ponia Olga. 

Ar buvo būtina plaukti?

O. Žalienė pasakojo, kad buvo planuota kurėną nuvežti į Kauną. Bet po dienos Romas pasakė, kad nereikia vežioti laivo, geriau plaukti ir jam bus sveikiau. „Jis pasakė: „Žinai, aš noriu plaukti, ir viskas. Jeigu laivas yra ant vandens, tai su juo reikia plaukti”, - kalbėjo ponia Olga.

„Vakar buvo žinoma, kad avariją patyręs kurėnas yra užstrigęs ant seklumos netoli Ventės, per 3 km nuo kranto. Reikia padėkoti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, ugniagesiams, kurie savo iniciatyva vakar bandė ieškoti Romo kūno. Visą laiką laukiu stebuklo. Skambino Zita Kelmickaitė, kad visi Nacionalinės ekspedicijos dalyviai Žemaitijos bažnytėlėje dalyvavo mišiose, kurios buvo laikomos ne už mirusįjį, o tiesiog už jį, už Romą”, - kalbėjo muziejaus vadovė.

Nacionalinės ekspedicijos dalyviai nusprendė, kad Romas norėtų, jog jie tęstų, ką pradėję, o ne viską susirinktų Varniuose ir grįžtų.

„Mes ištrauksime kurėną, jo taip nepaliksime”, - žadėjo ponia Olga, kuriai sunku buvo kalbėti.

Rengė sau pamainą

Kartu su R. Adomavičiumi į Kauną pasitikti Nacionalinės ekspedicijos dalyvių plaukė Aurimas Rumša, muziejaus ūkio tarnybos viršininkas ir istorikas Daumantas Kiulkys. Abu jie išgelbėti, jau išleisti iš ligoninės. 64 metų Romaldas Adomavičius galvojo apie ateitį ir rengė sau pamainą. Pasak ponios Olgos, jis norėjo, kad jaunoji karta pamiltų jo kurėną ir būtų jam talkininkai. „Jie sveiki. Kalbėjausi su jais ligoninėje. Yra patyrę šoką ir kol kas nenori pasakoti tragedijos detalių”, - sakė muziejaus vadovė.

Pasak muziejaus atstovės spaudai Ninos Puteikienės, Romas, būdamas kurėno kapitonas, išugdė kitą kurėno kapitoną, t. y. savo sūnų Romualdą Adomavičių, kuris prieš kelias dienas grįžo iš nacionalinės ekspedicijos, kurioje buvo laivo „Vytis” kapitonas.

O. Žalienė prisimena antradienį apie 13 val., likus maždaug valandai iki nelaimės, Romas jaunesnysis skambino tėvui. Jo balsas buvo žvalus, sakė, kad viskas gerai sekasi.

Kalbėdamos su ponia Olga abi negalėjome įsivaizduoti Romo su gelbėjimosi liemene. „Avantiūristas jis nebuvo, buvo labai atsargus. Neduok Dieve, kad daugiau žmonių suliptų į laivą. Labai griežtai reikalaudavo laikytis visų taisyklių.

Bet jam autentika labai rūpėjo, sakydavo: „Prieš šimtą metų neplaukiodavo su liemenėmis”. Manė, kad jie geležiniai ir niekas jų neims”, - kalbėjo vadovė.

Audra užėjo staiga 

Antradienį marti Audronė Adomavičienė išlydėjo kurėną iš Pilies uostelio. Jis turėjo liepos 6 d. atplaukti į Kauną, pasitikti Nacionalinės ekspedicijos. Ji prisimena, kad Romas kaip niekada ramiai ir tvarkingai dėjosi daiktus, buvo labai ramus.

A. Rumša sutvarstyta ranka vakar buvo atėjęs į darbą. Jis pasakojo, kad iki pat tragedijos oras buvo labai palankus. Tačiau apie 13 val. kilo staigi audra, užklupusi plaukiantį kurėną. Bangos aukštis buvo 1,5 metro. Pūtė gūsingi vėjo šuorai, lijo smarkus lietus. Pagrindinis jų uždavinys buvo pasukti laivą ir plaukti į krantą, nes matė, kad audra pražūtinga. Įjungė variklį, tačiau jį užpylė vanduo. Reikėjo pasukti laivą taip, kad jis galėtų slysti per bangas. Romas sukomandavo mesti inkarą. Tačiau laivas pavėjui nepasisuko, jis buvo paguldytas ant šono.

Vyrai pasakojo, kad laivas buvo apverstas tris kartus, paskutinį kartą dugnu į viršų. Laivui apvirtus, stiebas nesiekė dugno.

Daumantas metė „krancą” Romui, kuris buvo nutolęs nuo laivo, bet šis jo nepagavo. Atėjus dar vienai bangai Aurimas Romo daugiau nebematė. Daumantas įsikibęs į mažąjį stiebą atitolo nuo laivo. Aurimas liko ant apvirtusio laivo. Jis džinsų kišenėje turėjo telefoną, atsparų drėgmei, tad iškvietė pagalbą. Gelbėtojai atvyko po valandos. Jie metė virvę, bet jis jos nepagavo. Muziejui apie nelaimę Aurimas pranešė tada, kai atsipeikėjo greitosios pagalbos automobilyje.

Narai, gelbėtojai kartu su Romu jaunesniuoju vakar buvo nuplaukę į nelaimės vietą, ieškojo. Apvirtęs laivas buvo 3,4 km nuo Ventės.

Ąžuolas lūžo... 

„Romas - didelis, stiprus, gražus žmogus, kupinas intelektualaus humoro. Tikras kapitonas, tikras jūrininkas. Kodėl jis be liemenės? Jo užmačios labai didelės. Jis - ąžuolas. Deja, lūžo. Jis ne tik istorikas, bet buvo ir žodžio meistras. Išvertė iš vokiečių kalbos knygą apie Klaipėdą, netgi poeziją yra vertęs į lietuvių”, - kalbėjo N. Puteikienė.

R. Adomavičius, pasak O. Žalienės, turėjo sarkastišką humoro jausmą. Mokėdavo ir save pašiepti, ir kitus. Bet ta pašaipa visada būdavo gera, sveika.

Liepa Lietuvos jūrų muziejui ypatingas mėnuo. Ruošiamasi tiek Jūros šventei, tiek muziejaus 40-mečiui. Antradienį, liepos 23 d., muziejaus renginys bibliotekoje - Romų Adomavičių knygos „Lietuvos jūrininkų žinynas”, pasakojančios apie tarpukario jūrininkus, pristatymas. Jūros šventėje tradicinį senųjų laivų paradą visada vesdavo kurėnas su Romaldu Adomavičiumi.

KNYGA. Per Jūros šventę, liepos 23 d., vyks Romaldo Adomavičiaus knygos "Lietuvos jūrininkų žinynas" apie tarpukario jūrininkus, parašytos kartu su sūnumi Romualdu Adomavičiumi, pristatymas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.